Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

Priešais nugriuvo suskeldėjusios sienos. Skverbtis pro dulkes pasidarė sunkiau.

Aplinkui sūkuriavo dūmų ir miglos verpetas.

— Abraomai! — šūktelėjo jis dar kartą į tuščią tylą.

Vidiniuose kiemuose kėpsojo sulūžę vingiuoti sienų tilteliai. Kilynas kirto senąją, gerai pažįstamą vietovę jausdamas stingdantį svaigulį. Ten, kur žiojėjo gilios duobės, jis kažkada žaisdavo ir juokdavosi.

Rūkstančių griuvėsių pakraštyje atsigręžė.

— Abraomai!

Įsiklausė, bet nieko neišgirdo. Po akimirkos tolumoje trumpam suūžė mechų radijo siųstuvai. Ausį rėžiantis garsas privertė jį kietai susičiaupti.

Kilynas apsisuko ir nubėgo. Nubėgo netekęs paskutinės vilties, leisdamas kojoms pačioms susirasti kelią. Į akis pabiro geliančios dulkės…

Trūktelėjimas.

Ryški, akinanti šviesa.

— Ei, pabusk.

Kilynas užsikosėjo ir pašnairavo į atšiauriai spiginančias geltonas lempas.

— Ką?…

— Kelkis. Fanė liepė.

— Aš… aš ne…

Virš jo šmėkščiojo Lėtapėdžio Sermo kontūrai. Platus besišypsantis veidas atrodė išvargęs, bet draugiškas.

— Ką tik ištraukiau stimuliatoriaus kištuką. Neturėjau laiko žadinti tave pamažu.

— Aaa… pamažu…

Sermas susiraukė.

— Vėl sapnavai?

— Aš… Citadelė…

Sermas linktelėjo.

— To ir bijojau.

— Veronika… radau ją.

— Aha. Pasistenk apie tai negalvoti, gerai? Ji buvo gera moteris, nuostabi žmona. Bet dabar privalai ją paleisti.

— Aš… — Kilynui perštėjo liežuvį, tik nežinia kodėl — galbūt todėl, kad be perstojo šaukėsi tėvo, o gal tiesiog vakar padaugino alkoholio?

Pažadintas ankstyvą rytą, jo kūnas vis dar negalėjo atsigauti po naktinio miego sąstingio. Spoksodamas į viršų, Kilynas įžiūrėjo šešėliuose slypinčius svetimo proto sukurtus mechanizmus. Staiga prisiminė, kad jis su draugais apsistojo poilsiui Lomoje. Aplinkui po truputį budo Vyskupų Šeima.

— Kelkis, — vėl paragino Sermas. — Atleisk, kad taip staigiai ištraukiau kištuką. Mums teks iškeliauti.

— Kaip… kodėl?

— Ledrofas pastebėjo šion pusėn slenkantį kažkokį snukį. Nusprendė, kad jis turbūt traukia į Lomą pasiieškoti atsargų.

— O… — Kilynas papurtė galvą. Smilkinius ir drėgną kaktą persmelkė aštrus skausmas. Kai pagaliau pavyko atsisėsti, nuo nosies kaptelėjo prakaito lašas.

— Verčiau kurį laiką nevartotum stimuliatorių, — tarstelėjo Sermas, — nes sapnuoji košmarus.

— Aha. — Kilynas pakinkavo galva ir ėmė apgraibomis ieškoti batų. Kaip paprastai juos tenka apsiauti pirmiausiai.

— Galų gale praėjo ne vieneri metai, — švelniai pasakė Sermas. —Pats laikas būtų nusiraminti.

Kilynas suraukė antakius.

— Metai?…

— Žinoma. — Sermas nudelbė jį tiriančiu žvilgsniu akivaizdžiai sunerimęs. — Nuo Negandos jau prabėgo šešeri metai.

— Šešeri…

— Klausyk, mums visiems retkarčiais patinka pasismaginti stimuliatoriais. Bet tik ne tada, kai jie priverčia sugrįžti tave į blogus laikus.

— Hmm… tikriausiai.

Sermas patapšnojo jam per petį.

— Nagi, stokis ant kojų. Netrukus pajudėsime.

Kilynas linktelėjo. Lėtapėdis Sermas nuėjo žadinti kitų. Jo milžiniškas kūnas sparčiai ištirpo svetimo proto sukurtų prietaisų šešėliuose.

Kilyno rankos užtraukė ant kojų batus, tačiau mintys tebeklaidžiojo atsiminimų labirintais. Purvini drabužiai, nunešioti auliniai, rumbai ir dėmės ant rankų… visa tai bylojo apie įvykius, sekusius po Citadelės žlugimo, po Negandos.

Jis lėtai atsistojo jausdamas, kaip įsitempia ir protestuoja sustingę raumenys.

Citadelė sugriuvo.

Veronika.

Abraomas.

Teliko Tobis, jo sūnus. Nedidelė Vyskupų Šeimos dalis.

Ateitis žadėjo tik nuolatinio bėgimo ir poilsio kaitos perspektyvas.

Kažkas juos vijosi.

Šeima pakrikai perkopė aštriabriaunį kalvagūbrį, stūksantį po blyškiai nefritiniu dangumi. Kilyno amortizatoriai suūžė, pradėjus leistis stačia nuokalne.

Giliai suaižėjusį dirvožemį vagojo kryžminės traktoriaus vėžės. Čia taip retai lydavo, kad atspaudai galėjo įsirėžti į sudžiūvusį molį ir prieš šimtmetį.

Pašlaitėje driekėsi juodas fabriko kompleksas. Kilynas nuskrido virš tviskančių juodmedžio kupolų, savo šešėliu pabaidydamas irzliai tarškančius žemkasius.

Kilynas nekreipė įjuos dėmesio. Savo dešiniosios akies tinklainėje jis stebėjo išryškėjusius kontrolinio daviklio parodymus.

Štai: užnugaryje plykstelėjo žalia dėmelė.

Užgesdavo ir užsižiebdavo, tik kas kartą kitoje vietoje.

Štai ir vėl. Toli užnugaryje.

Neatrodo, kad juos sektų. Netipiškas marodierių manevras. Sumanu.

Jis mirktelėjo ir persijungė į kitą vaizdą. Topografiniame žemėlapyje Šeima virto išsibarsčiusiais mėlynais taškeliais. Džiugu bent tai, kad saviškiai judėjo kreivašoniu trikampiu. Kaip visada Lėtapėdis Sermas vilkosi procesijos gale.

Kilynas išvydo save, smaigalyje žibantį gintarinį tašką. Vedlį.

Jo lūpos persikreipė. Pirmą kartą tenka būti vedliu ir kaip tyčia užgriūva kažkoks nelemtas galvosūkis. Jis bandė atsikratyti šių pareigų, Fanei paliepus imtis vadovavimo. Galų gale kiti turėjo daugiau patirties — Ledrofas, Džoselina, Sermas. Kur kas mieliau būtų žingsniuoti būrio viduryje. Fanė nuolatos duodavo panašius papildomus darbus, kuriuos Kilynas atlikdavo neprotestuodamas, tačiau paskutinis įsakymas suerzino jį nuo pat pradžių.

Marodierių triukuose kapitonė nusimanė daugiau už bet kurį kitą. Bet, užuot pati vedusi Šeimą, paskyrė šią užduotį jam.

O dabar tenka kapstytis iš bėdos. Jis nusileido ant žemės, šiek tiek pramerkęs akis.

Kilynas nutūpė ant atsikišusios polialiuminio plokštės, kurią senų senovėje nežinomiems tikslams naudojo mechai. Šilto vėjo gūsyje pasklido pilki įpakavimo medžiagos pūkai, sūkuriuodami aplink minkštapadžius anglinius batus. Ant žemės mėtėsi mechų paliktos šiukšlės — tiek daug, kad jis nė nesivargino į jas žvalgytis.

— Užnugaryje aptikau seklį, — pasiuntė žinutę per komą Kilynas.

“Snukis?” — atsiliepė Fanė.

— Nė velnio, — skubiai atšovė jis, bandydamas nuslėpti susierzinimą. — Manai, kad šūkaučiau dėl to seno snukio, kuris vilkosi iš paskos ištisas dienas?

“Kas tuomet?”

— Nežinau. Kartais objektas atrodo didelis, kartais — mažas.

Kilynas neturėjo jokio supratimo, kaip akies tinklainėje veikia skenavimas, mažai ką išmanė apie radaro impulsus. Tačiau dėl vieno buvo tikras — objekto matmenys niekada taip drastiškai nesvyruodavo. Neretai labiau galima pasikliauti įpročiais negu analize.

“Įranga sugedo?”

— Nežinau. Lyg ir viskas tvarkinga, — neryžtingai atsakė Kilynas. Galbūt Fanė šaiposi iš jo? Neaišku, kas geriau — ar tai, kad juos kažkas vejasi, ar tai, kad išsiderino jo skeneris?

Fanė atsiduso. Tvirta ir žvitri moteris, žengianti tolumoje jam iš dešinės, buvo virtusi beveik nematomu taškeliu. Kilynas girdėjo, kaip ji griežia dantimis — visuomet taip darydavo, bandydama dėl ko nors apsispręsti.

— Ką pasakysi? — nekantriai paklausė jis. Dabar viskas priklausė nuo Šeimos kapitonės, kuri turėjo milžinišką gyvenimo patirtį ir puikiai nutuokė, kaip susidoroti su marodieriais mechais.

Ji buvo kapitone visus tuos klajonėse praleistus metus. Ji mokėjo sprukti ir persekioti, išmanė plėšikavimo, vagystės ir klastingų antpuolių meną. Per šešerius siaubinguosius metus jai pavyko išsaugoti Vyskupų Šeimos branduolį.