Gregory Benford: Didžioji dangaus upė

— Žiūrėk, — parodė Džoselina. Iš taip arti jis girdėjo šiek tiek įsitempusį nuo baimės moters balsą akustiniame lygmenyje. — Pagrindinė sąmonė štai čia.

Į dirvožemį sparčiai rausėsi vario spalvos gaubtas. Džoselina žengė arčiau ir nutaikė į jį elektrodarkiklį.

— Verčiau šauk su diskasviedžiu, — pasiūlė Kilynas.

Išsitraukusi vamzdelį, moteris jį užtaisė. Švilptelėjęs diskas įsmigo į blizgantį, kniedėmis apkaltą gaubtą. Šis sudrebėjo nuo smūgio. Po juo dūzgiantys plieniniai grąžtai netrukus nutilo.

— Gerai, — sumurmėjo Kilynas. Netoliese nugumėjo du žemkasiai su kryžminėmis graviūromis ant šonų. Anksčiau neteko matyti, kad jie keliautų kartu su aukšto rango mechu. — Nudekime tuos du, — tarė jis kilstelėdamas ginklą.

— Tai tik žemkasiai — tegul sau bėga.

— Kaip pasakysi. — Jis nulėkė prie Fanės. Nuo pat pradžių stengėsi laikytis seniai įsigaliojusių kapitonės taisyklių — pirmiausia nukenksmini pagrindinę sąmonę ir tik tada apžiūri sužeistuosius. Tačiau prišokęs prie sudribusio kūno pajuto, kaip stingsta širdis, ir pasigailėjo, kad turėjo uždelsti dar vieną akimirką.

Fanė tysojo susirietusi, atkraginusi galvą. Pro perkreiptas sudžiūvusias lūpas matėsi pageltonavusios dantenos ir nuo pastovaus griežimo nusmailėję dantys. Įspraustos į negyvą veidą, tiesiai į dangų spoksojo sustiklėjusios akys.

— Ne! — jis neįstengė pajudėti. Šalia priklupusi Džoselina prispaudė delnus prie Fanės sprando.

Kilynas matė, kad sprandas nevirpa. Į širdį siūbtelėjo viską naikinanti tuštuma. Jis lėtai išspaudė:

— Tas padaras… sunaikino ją.

— Ne! Taip greitai? — Džoselina pakėlė krauju pasruvusias, išplėstas akis tarytum norėdama, kad jis paneigtų akivaizdžius faktus.

— Maldininkas… — suvokus karčią tiesą, suspaudė gerklę, —…jis velniškai greitas.

— Bet tau pavyko jį nukepti.

— Pasisekė. Tiesiog pasisekė.

— Mums… niekada…

— Šis sugebėjo parodyti visiškai naujus triukus.

— Bet Fanė mokėjo apsiginti geriau už bet kurį kitą! — verksmingu balsu sušuko Džoselina.

— Tiesa, tiesa.

— Ji žinojo viską.

— Tik ne tai…

Pusiau primerktose, baimės iškankintose Fanės akyse Kilynas išvydo tai, kas buvo slepiama nuo Šeimos ištisus mėnesius. Aplink vokus prasisunkė pilkšvi pūliai, išbrinkę į kruviną burbulą, kuris išsprogo ir paskleidė sudvisusias dujas.

Maldininkas sugebėjo vos per kelias akimirkas įsiskverbti į Fanės nervų sistemą, jos kūną, jos esybę. Anksčiau nė vienas mechas negalėdavo to padaryti taip greitai, jeigu jį nuo taikinio skirdavo didelis atstumas. Norint užfiksuoti taikiklyje žmogų, marodieriui reikėjo, kad taikinys nejudėtų bent kelias minutes.

Tik šis nedidelis pranašumas ir tegelbėjo žmoniją nuo grobuonių mechų, tačiau, pasirodžius naujo tipo maldininkui, toji plonytė riba ištirpo.

Kilynas atsiklaupė, norėdamas atidžiau apžiūrėti kapitonę. Džoselina nutraukė standžios guminės plėvės kombinezoną. Atrodė, kad Fanės kūną iš vidaus subadė tūkstančiai adatėlių. Po oda jau spėjo sudžiūti mažutės pajuodavusio kraujo dėmelės.

Įsibrovęs į ją maldininkas perskaitė visą informaciją. Užteko vos vienos sekundės, kad jis išgraužtų susipynusius Fanės neurotinklus, sužinotų jos gyvenimo smulkmenas. Kas teikdavo malonumą. Kokius pojūčius sukeldavo veriančio skausmo dūris. Kada ir kodėl ji patyrė miriadus pralaimėjimų, besivyniojančių iš paskos tarsi ilga tamsos ir šviesos grandinė, kurią turėjo ryžtingai įveikti, nepaliaujamai žygiuodama per pasaulių, vilčių ir begalinio karo mozaiką.

Marodierių klasės mechams kartais to reikėdavo: ne metalų, lakiųjų medžiagų ar kitų atsargų. Netgi ne miniatiūrinių mikroschemų, kurias žmonės vogdavo iš paprastesnio tipo mechų — žemkasių, vilkikų bei kirtiklių.

Garantuotos mirties. Marodieriai norėjo informacijos, duomenų, pačios esmės. Iškvosdamas kiekvieną mažiausią Fanės sąmonės kampelį, maldininkas iščiulpė ir ištrynė visą kapitonės esybę.

Apimtas įniršio Kilynas užstaugė. Paskui nuskuodė atgal prie subyrėjusio maldininko ir išspyrė kojos statramstį.

Sunkiai alsuodamas jis ėmė trypti atitrūkusią mecho ranką. Ledrofas bandė su juo susisiekti, tačiau Kilynas kažką užbliovė ir visiškai atjungė savo interkomo liniją.

Jis nežinojo, kiek laiko užtruko rėkdamas ir daužydamas maldininką. Išsiliejus begalinio įsiūčio bangai, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.

Kai pagaliau aprimo, grįžo prie Fanės ir nebyliai atidavė pagarbą, saliutuodamas nulaužtu mecho kojos statramsčiu ir jausdamas širdyje pralaimėjimo kartėlį.

Tokia mirtis buvo pati bjauriausia. Ji sunaikindavo ne tik dabartinį gyvenimą, bet ir šlovingus praeities įvykius. Ji paskandindavo gyvybę dusinančiame juodo mecho sąmonės sirupe, absorbuodavo visus iškeliavusiojo anapilin individualumo požymius.

Sučiaumotos ir prarytos sąmonės jau niekas negalėtų išgelbėti. Jei maldininkas būtų paprasčiausiai ją nužudęs, Šeima dar būtų sugebėjusi išsaugoti bent dalelę tikrosios Fanės. Iš vėstančių smegenų ištrauktų žinias, prisodrintas jos asmenybės atspalviu. Įsiliejusi į Šeimos nario sąmonę, kapitonė taptų Aspektu.

Maldininkas nepaliko netgi tokios galimybės.

Garantuota mirtis. Šį vakarą Fanės laidojimo ceremonijoje iš tuščio susitraukusio kūno kiauto nepavyks išsiurbti nė lašelio tiesos. Su Šeima nepasiliks nė menkiausios kapitonės dalelės, tarytum ji nė nebūtų egzistavusi žmonijos ašarų pakalnėje.

Pats to nesuvokdamas Kilynas pradėjo rėkti. Tik tuomet, kai drauge su Šeima išsinešdino iš slėnio, jis pajuto viduje rusenantį skausmą. Tik tuomet suprato, kad atsiminimuose Fanė vis dar gyva; deja, tai nė trupučio nepaguodė.

Tolyn nuo kaitrios Ėduonies akies driekėsi ilgi ir gąsdinantys šešėliai. Atšiaurūs spinduliai tarsi pirštai vagojo suskeldėjusią lygumą, palytėdami į priekį plūstančią žmonių bangą.

Nuo kiekvienos vėjo nugairintos, sudūlėjusios uolos krito spalvotas šešėlis. Išorinis Ėduonies žiedas skleidė smilkstantį rausvumą, tuo tarpu vidinis rutulys akinamai spindėjo žydru atspalviu. Artėjant vakarui, Ėduonis ėmė grimzti į horizonto jūrą. Jis pasislėpė po uolienų iškyšuliu ir paskutinį kartą tvykstelėjo chromatinėmis juostomis. Užslinkus prieblandai, darėsi sunku įžiūrėti kelią.

Todėl kurį laiką Kilynas nežinojo tiksliai, ką prieš save regi. Jis sumirksėjo, peršokdamas per visą spektrą, ir galiausiai pastebėjo virpantį, žalią it papartį pulsavimą.

— Ei, Ledrofai! — šūktelėjo jis. — Pažvelk kairėn.

Šeima žygiavo tarpekliu, atsiradusiu po kažkokio senovinio konflikto. Nė vienas iš narių nesitraukė iš akustinės zonos. Jie sustojo, džiaugdamiesi galimybe pailsėti po kelių valandų išgąstingo bėgimo.

— Kokio velnio? — atšovė Ledrofas.

— Matai Lomą?

— Ne.

Kilynas stengėsi alsuoti lėtai ir lygiai nenorėdamas, kad kiti išgirstų nuovargio kupiną gaižų dvėsavimą. Ledrofo atsakymas nuskambėjo gana lėtai. Žinia, jei kalbėtų Fanė, jis būtų daug energingesnis. Pagal Šeimos tradiciją, įkūrus stovyklavietę, jiems teks išsirinkti naują kapitoną. Iki tol viskam vadovaus Kilynas. Ledrofas tai suprato, tačiau vis tiek niurnėjo.

Jie trumpam stabtelėjo, kad atliktų paskutinę prievolę Fanei ir paslėptų jos kūną paskubomis suręstoje akmeninėje piramidėje. Paskui vėl ilgai ir sunkiai bėgo. Netrukus išseks visos jėgos. Kilynas turėjo surasti pastogę.