StaVl Zosimov Premudroslovsky - Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas

– Ei, buteliai. Molis…

– Svarstyklės…

– Kiekvienas šimtas mililitrų…

– Šeši kūriniai…

– O kas parašyta?

– O, ar jie užplombuoti?!

– Kamštis. Derliaus, tikriausiai…

– O kas parašyta, leisk man pamatyti? – Idotas bandė paimti vieną pastolį.

– Ne velnias, tu laukinis! – vaiko močiutė užpūtė ranką.

– Ai, kalė … – Idotas sprogo ir nusimetė močiutę Key.

– Gerai, sakau! – tarė rupūžė ir paėmė šimto milimetrų skalę. Išvaliau etiketę ant krūtinės ir vėl atidžiau pasižiūrėjau … – Kažkas nėra rusų kalba…

– Duok man syudį. – Idot ištiesė ranką ir paėmė vieną mažą skalę. – Žiūrėk, skaičiai: tūkstantis.. aštuoni šimtai.. devyniasdešimt septintas.. arba tik septintas… Neaišku.

– Ir pabandykime?! Vynas, eik … – pasiūlė klaviatūra.

– Aš nežinau, aš nežinau. Nagi, pabandyk, tu esi moteris, tu ir velnias nenukris. – sutiko rupūžė.

– Kodėl? – įsikišo Idot. – Geriau Sankt Peterburge kreiptis į antikvarinių daiktų pardavėją.

– Taip, mes pamėginsime vienu metu, gerai,.. nusiplauti, o likusią dalį atiduoti antikvariniams daiktams… Taip, rupūžė?

Na, ateik, kas pirmas? – paklausė Idot.

– Raktas. – tarė rupūžė. – pasiūlė jis.

– Na taip, jei nemirši, gali gerti.

– Ką darytum be manęs, valstiečiai. Ir nebijau mirti. Aš esu mano…

– .. nuo mirksėjimo. – supažindino Idot ir, pasiėmęs atostogas, už baravyką.

– Galvijai! – Senolė spjovė ant peties vaiko delnu ir, paėmusi fangą, iš butelio nuplėšė kamštį. Uostytas. “Vynas..” ji nusišypsojo ir čiulpia turinį gurkšniu. Nurijo ir graudino. – Kryaaaa! kietas.

– Na ką? – paklausė rupūžė, nurydama seilių.

– Puiku. Kažkas jau pradėjo groti mano galvoje.

– Taip, nesąmonė. – niūriai atsakė Idotas, išgėręs butelį.

– Taip, pragaras žino. Bet ar tai sena?! – tarė apžiūrinėdamas savo jau tuščią butelį Rupūžę.

– Ir turėkime dar vieną.. – pasiūlė linksma močiutė. – Totoriai negyvena be poros.

– Taigi liko tik trys. – pasipiktino Idot. – Ką mes perduosime?

– Klausyk, ką?! Gerti, gerti taip, karališkai. Kartą mes gyvename. O buteliai jau senoviniai. Jie tušti arba pilni. Vertinami buteliai, o ne vynas.

Ir išgėrė kitas tris taures. Jie sėdėjo ant žurnalo ir uždegė cigaretę: “Idot” – “Marlboro”, “Rupūžė” – “Belomor”, o senelė Clavka – sena mada – ožkos koja. Taigi jie pasitraukė, nebaigę rūkyti, sėdėti…

APULAZAS 4

– Ahahh! Aha!!! – išgirdo iš kiemo.

– kas tai yra? – pašoko iš lovos Ottila, paklausdama savęs. Jo mintys tebebuvo sapne ir jis lėtai krito ant pagalvės ir tuoj pat užkandė.

– Ahahh!!! – Blopas vėl pašoko ir nukrito aukštyn kojomis nuo lovos. – o, velniškai! – Jis sugriebė už kaktos delnu. – Ką tu kvaili, kvaili?

Blyški Isolda Fifovna įėjo į kambarį išplėstomis akimis, abiem rankomis uždengdama lūpas.

– Aa, aa. ji sukluso ir nukreipė pirštą link durų.

– Kas dar? – atsisėdęs ant grindų paklausė Klopas.

– Ten, tvarte…

– Kas tai tvarte? kalbėti aiškiau…

– Yra negyva katė…

– Kokia katė? – vėl paklausė Ottila, trindama patinusią kaktą. – Apie ką tu kalbi?

– Mamyte! – Išplatinusi akis į balso grindis, tarė ji.

– Dabar pažiūrėkime. – Ottila atsistojo ant kojų ir basomis kojomis nuėjo į tvartą.

Vakar jis grįžo vėlai vakare, kai visi miegojo, todėl neklausė apie kalinių triukus. Žinka sekė paskui jį.

Tvartas atrodė užkimštas. Visos netinkamai išsklaidytos liko nepakitusios. Osteroidas Odnoglazovičius sėdėjo viduryje šiukšlių: pensininkas, darbo veteranas, šeštos klasės galvijas, gimęs astronautikos dieną. Močiutės Klawkos vyras, tiksliau, barono dukra Klaudijus Aldarovna von Schluchenberg, neteisėtas Lenino sūnus. Ji visiems tai pasakė.

– Ką tu čia veiki? – paklausė Ottil, senyvo amžiaus, kenčiančio nuo distrofijos.

– Aš sėdžiu. – senelis ramiai atsakė ir įsitempė telefoną.

– Matau, kad nedirbi.

– O ko tu tada klausi?

– Kaip tu čia patekai? – pridūrė Isolda bosas.

– Eik, aš tai išsiaiškinsiu. tarė Bedbug savo žmonai ir kreipėsi į senelį. – Atsakyk.

– Per sienos skylę Osteroidas linktelėjo galva.

Ottila pro šiukšliadėžę pateko į skylę sienoje ir pamatė karvės, pakėlusios uodegą, nugarą. Jis pažvelgė į ją ir pasibaisėjęs: matėsi namų stogai.

– Ar gatvė, ar kas? – paklausė senelis.

– Heh, žinoma.

– O kur visi mano galvijai? – Pirmas dalykas, kuris atėjo į galvą Klopui, kuris su šoniniu matymu ir ausų jutimo plaukais apžiūrėjo tvartą iš vidaus. “Taip, nusiimk užpakalį”, – sušuko jis ir patraukė karvės uodegą. Ji, keršydama, išpylė jam srautą, tarsi iš ugnies žarnos, kurio slėgis siekė šimtą atmosferų. Ottila nuo slėgio dviem metrais pabėgo į nugarą, o spenelis paniro į kiaulių mėšlą. Isolda puolė prie jo padėti iš inercijos ir susiraukusi atsirėmė galvą į jos nuostabią krūtinę. Ir ji norėjo sutikti…

– Fu! – Ji niūriai atmetė galvą atgal į šūdelį ir šoniniu matymu stebėjo, kaip mažėja iš skylės liejamo machi slėgis: “Muuuu!!!” – sušuko karvė, dartanula ir paėmė ją atgal, mojuodama uodega iš bzyk. ir kiti vabzdžiai.

– Kur raktas? – paklausė senelis ir išleido dūmų žiedą.

– kas yra raktas? – hebrajus atsakė Bedbugui, pakildamas iš mėšlo šūdo.

– Mano žmona, kurią pasmerkei vergovei!!! – Osteroidas atsiklaupė ir rankomis atsirėmęs į kelius atsistojo. Jo veidas išreiškė mirtį.

– Isolda!!

– Ką, mieloji?

– Kur tu matei katę?

– Ten, skylė. Ji išlėkė iš čia ir pajudėjo? – nukrito į Isoldos spalvą. – Norėjau ją sukramtyti, žiūrėdama, o ji virto mamute ir šita senute-babai.

– Kur yra mano žmona, fašistė? – nerimavo Osteroidas.

Kur tie migruojantys darbuotojai? – paklausė žmona Klepo.

– Nežinau? – gūžteli pečiais Isolde. – Praėjusį vakarą jie čia sėdėjo tryse.

– O tada? – Ottila atsistojo. – O tu – atsisėsk, dabar mes tai išsiaiškinsime.

– Ir tada aš eidavau miegoti.

– Kur jie nuėjo? Dviese viskas gerai, bet rupūžė?! Jis baudžiamas areštu priverstiniu darbu. Jie pabėgo. Pabėgti!!! Skubiai skambinkite “Intsefalata”. Mes turime pabėgti.

– O kur mano žmona? – drebančiu balsu tarė senelis.

– Ji neatvyko praktikuoti priverstinio darbo. Ji sėdės ta pati … – įsiutęs buvo Bedugis.

– Bosai!!! Apchi, sakė intsephalopathas, ir pasirodė skylėje iš gatvės pusės.

– O, ar tu jau čia? – Ką tu šauksi? – iššoko Bedbugė. – Greita, pagyrimas.

– Blablabla, apchi, globėja, ar tu čia? Maniau, kad esi name, todėl šaukiau.

– Kodėl?

Taigi, tai, apchi, aš atsinešiau…

– Kam?

– Chemikas, apchi, – atsakė Intsephalopathas, o vietoje jo veido skylėje pasirodė raudonplaukis, apimtas spuogų ir ungurių, nuožulnus, mėlynai raudonai užmaskuotas kaimiečio snukis ir iškart pasikeitė į Arutunovo veidą.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, на ЛитРес.