StaVl Zosimov Premudroslovsky - Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas

– Bėga? – nusišypsojo senis.

– Iš pradžių tu jai rodai, bet esi smirdi, o ji vis tiek yra moteris, nors ir sena. Krūmuose tu nesipylė, o tu nuplėšei nuo jos kūno peiliu įstrigusias palaimingas dulkes, įklijuodamas į rutulį. Ir jūs įmetėte peilį ten, o ryte rasime jį ir jūsų pirštų atspaudus, o ant peilio įgnybtą švilpuką – tyčiojomės.

Senukas tyliai gulėjo ir nustebęs žiūrėjo. Juk viskas buvo taip, kaip siūlė “Harutun” versija?!

– Ir kaip ji vis dar neprakišo kojos, sena kvailys. Juk visi kaimo šūdai buvo nuo pelėdų depo laikų.

– tarė Vo! – Bedbugė didžiavosi savo pavaldiniais. – o iš kur jūs tai apskaičiavote, kolega?

– Jis, aš pats tai mačiau, norėjau nuimti jį nuo savo mobiliojo telefono, bet baterija neveikė.

– Atsiprašau. – Klop atsiduso.

– Ką tiksliai? Apchi. paklausė Klepas.

– Labai gaila, kad baterija neveikia. – Išmečiau ašaras nuo savo kėdės ir vaikščiojau po kambarį. – Aš neturiu judinti savo smegenų.

– Taip, visa ši nesąmonė, viršininkas. Šūdas yra arklio traukiamas, o jei ne, aš nesu pagautas raudonų rankų ir viskas, kas čia yra, yra tik kiek įmanoma didesnis už ketvirtinę apdovanojimo ataskaitą. – baigė senis ir pradėjo keltis.

– Sėdi, apchi, baikščiai! – sušuko senasis Harutūnas. – Ką mes darysime, globėja?

– Tai piktnaudžiavimas valdžia! – piktinosi senis.

– O tu tyli! Ottila barė. – Egzaminas parodys. Jūs esate kaltas, o jei norite eiti į zoną, sėsite iki ryto, kai atvyks ekspertizės laboratorija. Arba aš jums paskirsiu šimtą darbo valandų buityje. kiemo tvirtovė.

– Tai kur? – paklausė senas vyras trumpai gulėdamas ant virtuvės grindų.

– Atsikelk ir nusikratyk, sulaikytas. Harutūnas jums viską paaiškins pakeliui. Taip, Harutun, aš beveik pamiršau: paimkite iš jo nuoširdų prisipažinimą, jei neatvykstate į darbą, susiraskite peilį, tiesiog nelieskite jo rankomis, apvyniokite jį į maišą. O tu, senasis, jei šlovingai treniruotės, tau kainuos tik centas šerno.

– Dar, dar? – piktinosi senis. – Kur aš jį gausiu?

– Užsičiaupk, apchi, kai Bosas priima verdiktą.

– U, beje, jūs galite jį supjaustyti. Eik, rytoj šeštą valandą, prasideda kasyba. Taip ir pasiimk su savimi dantų šepetėlį, ir aš tau rasiu dubenį. Žiūrėk, tu valgysi su šunimi savo ruožtu. Jei Polkanas leidžia. Jūs miegosite pirtyje.

– O ar gali būti paskutinis žodis? paklausė senelis.

– Pirmyn!

– O kas įsakys?

– Tik aš. Pirmyn. Ir nepamirškite apie šerną…

Ancefalopatas išvedė senolį į išėjimą iš tvirtovės ir greitai nuėjo prie Boso.

– Ką, mes padarysime? apchi!

– Ką? Ar esate kolega, narkomanas?

– Ne, ką tu. Bet aš maniau, kad, apchi, būtina atlikti tyrimą?! Ir tuoj pat.. Ir tada … – Harutūnas dvejojo.

– O kas tada? Rūgštus? – apžiūrėjęs basą iš visų pusių paklausė Ottilas.

– Ne. Bet kompetencija. Juk nuosprendis jau priimtas?!

– kam? Teisėjas?

– Ne, apchi, jūsų, bet jūs turite teisę į ikiteisminį nuosprendį už ypač smulkius nusikaltimus, ypač prieš miegą kaip tik…

Na, eik, bet tik dėl darbinės išvados.

Jie mušė cigaretę ir atsisėdo parūkyti.

Rytas artėjo ir jie sėdėjo prie stalo ir samprotavo kaip Holmesas ir Watsonas, juo labiau, kad Holmesas rūkė opiumą, ir tai jam nesutrukdė daryti dedukcinių išvadų. Bet Watsonas gėrė tik viskį, vyšnias, trumpiau supjaustytas, kaip “Lestrade”, ir dėl to jie buvo kvaili ir buvo supjaustyti žemiau Šerloko. Alkoholis atbaido protą, todėl pasaulio vyriausybė leidžia, pila ir draudžia daiginti žemę. Bet kvailiui visai nereikia nieko valgyti. Jis yra todėl, kad yra kvailys ir nežino jokios priemonės. Bet abu jie buvo nesutarimai ir dėl to jie taip samprotavo.

Kampanija čia, kaime, kažkas pasodino Chuy kanapes ir išpūtė kaimą. – pradėjo Bedbug.

– Bet kas? apchi, idotas ar senis? – tęsė Harutūnas.

– O gal trečioji šalis? Tai gali būti tik to, kas įvyko, liudininkai ir nusprendė pabėgti, pabandę.

– rupūžė, apchi.

– Ką, rupūžė?

– Senio vardas, apchi, – rupūžė.

– rupūžė? Ei. Tebūnie rupūžė… Balta rupūžė baltos gulbės garbei.

– Ką? apchi.

– Ne, nieko. Na, ką, eik?!.. Bet ne. Palauk… Eime, valgyk kartu?!

Harutūnas atidarė akis ir nustebęs išmetė liežuvį.

– NE prieš? – paklausė jis piktai pažvelgdamas į Ottilą. – Tu nevalgyjai visą dieną ir naktį pagal narkomanų planus?

– Taip, apchi, tiksliai. – suspaudęs rankas, Harutūnas staiga pakilo ir atsisėdo į kitą kėdę.

– Kas atsisėdo? – nuvažiavo Ottila.

– Kas, kas.. aš, o kas aš? – Lavonas susigraudino ir paraudė.

– Eik, pasiimk: yra sriuba, yra šaukštai, lėkštės, šaldytuvas, – rankomis ėmė rodyti bedbugė, atstovaujanti virtuvei. -… yra virėjas. Na, žinote… Sukilo rimtas verslas.

– Ką? Apie anasą? – virdamas sriubą, Harutūnas atsiduso.

– Tik nereikia čiaudėti. Susiurbkite ir nesugadinkite apetito.

Harutūnas vadovavosi virėjo patarimais ir įsiurbė į save.

– Būtina nustatyti slapyvardžio priežiūrą ir gaudyti visus narkomanus.

– Tiesiog, apchi, bendruomenės darbo dieną praleisime kaime.

– Tiksliai! O maršalas padengs visas mūsų išlaidas. O aprašyti ir sunaikinti visus narkotikus…

– Ir tada mes sunaikinsime šį pragarą.

– Ar tai legalu? Apchi

– Ką?

– Na, apie šerną, apchi.

– Jūs įžeidėte, visa tai bus įtraukta į pranešimą kaip premija oficialiam šuniui Polkanui už Idot ir Toad pagavimą.

– Bet aš, apchi, juos sugavau?

– Tu, bet vis tiek esi skolingas man, prisimeni?

– Taip, apchi, prisimenu.. Tebūnie Polkanas.

– … Ir mes atsiųsime ataskaitą internetu į Marshall.

– Ar jūs kada nors matėte maršalą, apchi. – Arutūnas sulėtino šaukštą.

– Ne. Nors kažkada dirbau jo adjutantu.

Taigi, kas pasirašė dokumentus? – Arutūnas pasiekė silkę ir rankovė palietė riebų barščio sluoksnį. Jo duryse, kaip ir kasoje, yra langas: yra slaptų dokumentų ir grubių, kuriuos aš tau sakau paslaptis, aš ne kartą spjaudžiau.

– Ir jis nežinojo? apchi.

– Jei jis nepripažintų, tada nebūčiau čia.

– Nesuprantu, tu ten gyvenai kaip sūris svieste, kodėl tau reikėjo spjaudytis?

– Šioje šalyje spjaudymasis yra įžeidimas, o mano tėvynėje tai yra sveikinimo ir meilės ženklas, tarsi bučinys. Galų gale, kai jūs bučiuojatės, jūs čiulpiate savo partnerio droolę. Ir tai per atstumą bučinys… Niekas jo veido nematė. Na, gerai, valgyk ir eik žiūrėti bulvariaus.

– O tu? apchi.

– Ir aš galvoju. Jei kas?!.. – sušuko Klopas. As esu po zhinka.

– Miegamajame?

– Tualete, žinoma, avinas. Geriau uždarykite juos garaže. Iš ten jie vis tiek neišeis iki ryto.

– O mašina? apchi.

– Koks automobilis?

– Na, kadangi garažas, apchi, tada yra automobilis?

– Kažkada buvo, tiksliau, motociklas. Izya sulūžo, dabar tik susmulkėjęs metalo gabalas, gulėdamas aplinkui…

– Na, aš nuėjau, Bosai?! apchi.

Ryte atėjo senasis rupūžė ir, gavęs nurodymų, nuėjo valyti tvarto. Tvarte ilgą laiką nebuvo dedama šeimininko ranka ir viskas ten buvo uždengta šūdais. Ottila, kaip įprasta, atsisėdo lyginti nagų. Noriu atkreipti dėmesį, kad visi detektyvai turi pomėgį, verčiantį susimąstyti: Holmsas žaidžia smuiku, Poirotas be trikdžių pasitiki savo pilkosiomis ląstelėmis, agentas Kay turi pyragą, o Klepas ištiesino nagus. O kai jie pasibaigė, jis įves į juos ir išplėšė juos, kad vėl juos ištiesintų ir tuo pačiu pajustų minčių šurmulį.