Carly Phillips: Slaptos fantazijos

Jokių žurnalistų.

– Liksiu savaitei, – apsisprendė ji.

Jei Merilė ir nustebo, to neparodė.

– Nuostabu! Nesigailėsite.

Džuljeta to tikėjosi. Nes toks spontaniškas sprendimas nebuvo jai būdingas. Bet kurgi nuvedė iš anksto suplanuotas geros mergaitės elgesys? Ja, taip sakant, pasinaudojo, pametė. Niekas nepatikėtų, kad konservatyvioji Džuljeta Stenton, kuri apgalvodavo kiekvieną žingsnelį iš anksto, elgsis pagauta impulso. Bet, kaip sakė Merilė ir patikino sesuo, dabar ji turėjo tokią galimybę.

– Luktelėkite minutėlę, aš pasirūpinsiu, kad jus įregistruotų. – Merilė paliko ją stovinčią vidury vestibiulio – eklektiško vešlių atogrąžų augalų, puošnių marmurinių grindų ir kolonų derinio. Tikras rojus saloje.

Džuljeta palenkė galvą ir žvilgtelėjo į kairę. Akimirką sustingo, suvokusi, kad ją stebi – nuodugniai tyrinėja intriguojančios išvaizdos vyrukas tamsiais akiniais ir dar tamsesniais plaukais. Gražiai įdegęs, mūvįs vien maudymosi kelnaites. Nieko daugiau. Džuljeta nurijo seiles.

Vyras kilstelėjo akinius ir atrėmė jos žvilgsnį. Jos kūną nutvilkė karštis. Tai neturėjo nieko bendra su aplink tvyrančia drėgme.

– Viskas paruošta, – užklupo ją Merilės balsas. Mes turime nuošalių namelių kompleksą, neabejoju, jums patiks.

Džuljeta apgailestaudama nukreipė akis nuo svilinančio nepažįstamojo žvilgsnio.

– Tikrai patiks. Esu dėkinga, kad stengiatės apsaugoti mane nuo persekiotojų. – Ji vėl pažvelgė atgal, bet vyras jau buvo dingęs. Džuljetą pagavo nusivylimas – tarsi replėmis sužnybo.

– Nesijaudinkite. Nujaučiu, kad dar pamatysite jį, – nerūpestingai mestelėjo Merilė.

– Ką pamatysiu?

Džuljeta ir pati suprato, kad apsimeta kvailute. Merilė nusijuokė.

– Eime, parodysiu jums namelį. Netrukus bus atgabenti ir jūsų lagaminai.

Džuljeta nusekė paskui moterį pro atviras stiklines duris ir pasuko vinguriuojančiu takeliu, palei kurį žaliavo žolė ir žydėjo rausvos gėlės – ji iš karto pamėgo jas, nors ir nežinojo pavadinimo. Einant pro baseiną ir įvairius restoranus, Džuljetos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo ieškodamas jo.

Sesuo mano, kad jai reikia panirti į gyvenimą. Suprantama, ji taip ir padarys.

2

Kiek snustelėjusi ir skubiai išsipakavusi daiktus Džuljeta persirengė ir pasuko link paplūdimio, pakeliui dar stabtelėjo pasigrožėti vaizdais. Tolumoje ji regėjo baltą smėlį ir mėlyno vandens, susiliejančio su horizontu ir dangaus žydryne, platybes. Vaiskią dangaus mėlynę paryškino balkšvi purūs debesėliai. Kairėje buvo matyti vešlus gėlynas, o dešinėje – milžiniškas laisvos formos baseinas su kaskadomis krintančio vandens kriokliu viduryje.

– Tikras rojaus sodas, – sumurmėjo ji.

– Verčia susimąstyti, koks kvailas buvo žmogus, kad jį paliko.

Žemas vyriškas balsas sududeno jai į ausį ir Džuljeta instinktyviai pajuto, kas stovi šalia. Širdis ėmė tvaksėti triskart greičiau, kūnu pasklido jaudulio bangelės.

– Jei gerai pamenu, tai nebuvo žmogaus pasirinkimas. Jis buvo išvarytas.

– Už tai, kad paragavo uždrausto vaisiaus. – Jo žodžiai privertė sudrebėti. Ji turėjo pažvelgti į jį.

Iš toli šis vyras atrodė seksualus, bet iš arti – tiesiog pribloškiantis. Šįkart jo melsvų akių neslėpė saulės akiniai, bruožai buvo vyriškai gražūs. Priešingai nei jos šviesaus gymio tipiškas amerikietis sužadėtinis, šis vyras atrodė kaip tikras šelmis: tamsūs plaukai, įdegusi oda, šiurkštūs barzdos šereliai, laisvokos, bet seksualios maudymosi kelnaitės.

Jos fantazija tapo reali. Visada svajojo, kaip toks vyras ateina pas ją vidury nakties. Pavergia ją, padarydamas savo pasaulio centru. Pamiršdamas visus planus.

– Dugas, – jis ištiesė ranką, – o jūs?

– Malonu susipažinti, – tarė ji ir nedrąsiai nusišypsojo. Ne taip paprasta įsidrąsinti. – Aš Džuljeta, – pavardės nepridūrė, kaip ir jis nepasisakė savosios.

Ji uždėjo ranką ant šilto jo delno. Staiga perliejo stipri karščio banga. Jo akys blykstelėjo leisdamos suprasti, kad ir jis tai pajuto.

Priblokšta tokio galingo potraukio Džuljeta pamėgino ištraukti ranką, bet jis laikė tvirtai.

– Malonu su jumis susipažinti, Džuljeta.

Prieš paleisdamas ranką jis brūkštelėjo nykščiu per riešą, kur nerimo pulsas. Jos širdį užplūdo malonumo jausmas ir sušildė taip, kaip seniai bebuvo patyrusi, jei iš viso kada nors buvo.

Bet jai tai patiko. Džuljeta mėgavosi kiekvienu kūno dilgčiojimu, kiekviena suvokimo žiežirba smegenyse. Po pastarųjų kelių savaičių skausmo ir širdgėlos pajuto karštligišką poreikį būti seksualiai ir geidžiamai. Ji troško beribio dėmesio, kuris užtikrintų, kad nėra prastesnė. Šis vyras galėtų tai įrodyti ir prablaškyti.

Tačiau jai nedavė ramybės vienas dalykas. Net šioje saloje Džuljeta negalėjo būti tikra, kad pavyks išvengti žurnalistų. Mažiausiai norėjosi įtraukti tėvą į dar vieną skandalą.

„Slaptos senatoriaus dukters fantazijos" būtų dar baisesnė antraštė nei „Pabėgusi nuotaka". Nepriekaištinga senatoriaus reputacija tėvui padėjo atlaikyti gandus. Jis neigė kada nors nesmagiai jautęsis viešumoje, kartojo, kad jam rūpi tik dukters gerovė. Vis dėlto Džuljeta netroško vėl atsidurti skandalingų istorijų verpetuose per paskutinius jo kadencijos mėnesius. Būtų bjauru, jei kas išvilktų į dienos šviesą Stiuarto darbelius, o ji turėtų sugalvoti, kaip tai užglaistyti.

Bet dabar ji čia ir nusipelnė poilsio. Žvelgdama Dugui į akis, juto jo nuoširdumą. Trauka buvo tikra. Jo dėmesys ypatingas, nesuvaidintas. Privalėjo pamiršti visus būgštavimus ir pasitikėti, jei norėjo nepraleisti šios vienintelės progos gyvenime.

Priešingai nei Stiuartas, Dugas žvelgė į ją, tarsi ji būtų ypatinga, ir Džuljeta visa esybe troško pulti į tai, ką sesuo geranoriškai suorganizavo. Ji nesistebėjo, kad Džilijana žinojo, ko jai reikia. Dvynes siejo stipresnis nei matomas ar suvokiamas ryšys.

– Kur einate? – paklausė Dugas, nutraukdamas jos minčių giją.

– Norėjau pasiekti paplūdimį, – ji ranka mostelėjo į saulės skėčius, kurie kaip taškeliai mirgėjo smėlyje.

– O aš ketinau pasiekti jus, – jis išsiviepė ir nedrąsiai šyptelėjo. – Jei jūs ne prieš mano draugiją.

Ji atrėmė jo žvilgsnį. Kai Džuljeta apsisprendė likti „Slaptojoje fantazijoje", ji pasiryžo tikėti. Jai taip pat reikėjo atsisakyti visų apribojimų, susikaustymo, kuriuos paprastai jausdavo. Išpakuodama lagaminus pamatė, kad sesuo buvo pakeitusi visus jos praktiškus daiktus nepraktiškais, o konservatyvius apdarus – seksualiais. Išoriškai Džuljeta buvo išlaisvinta nuo suvaržymų.

Tereikėjo pakeisti požiūrį. Lengviau pasakyti nei padaryti, o tai, kad jis spoksojo į tarpą tarp krūtų, aptemptų pernelyg siauro maudymosi kostiumėlio, nepalengvino užduoties.

Džuljeta atsikrenkštė.

– Iš tiesų tai man patiktų draugija, – sumikčiojo ji ir priminė sau, kad šis žmogus jos nepažįsta. Galėjo būti, kuo tik panorėjusi. Elgtis kaip užsigeidusi.

Džuljeta ištiesė ranką. Jis atrėmė šiltesnį, didesnį delną į jos ir brūkštelėjo pirštais per odą. Karštas prisilietimas nutvilkė ją. Jie tiko vienas kitam tarsi dvi obuolio puselės.

Džuljeta nenumanė, ar tai ir yra Merilės jai parinktas vyras, tačiau po prėskų santykių su Stiuartu neabejojo, kad būtų paika ignoruoti tokią stiprią, kerinčią trauką. Ne vien dėl seksualinio patrauklumo šis vyras taip skyrėsi nuo buvusio sužadėtinio. Kur kas daugiau. Stiuartas atstovavo civilizuotam pasauliui, pernelyg civilizuotam, dabar ji tai suvokė, o šis vyras atrodė nepažabojamas, spinduliavo šiurkščią jėgą. Visa tai nesąmoningai traukė Džuljetą.