Carly Phillips: Slaptos fantazijos

Merilė linktelėjo. Jo tiesa. Bet kas galėtų išsiaiškinti, kodėl Džuljeta pabėgo nuo altoriaus, ir paviešinti tai dėl pinigų ar asmeninės naudos. Džuljeta, senatoriaus duktė ir Pabėgusi nuotaka, turėjo tai įsisąmoninti, prieš atskleisdama savo fantazijas. Tačiau ji nenurodė jokių apribojimų ir neįvardijo, koks vyras turėtų tenkinti jos poreikius. Merilė palenkusi galvą laukė, ką dar pasakys Dugas.

Jis jos nenuvylė.

– Klausykite, kalbėjau nuoširdžiai. Duodu žodį – nesiruošiu jos skaudinti. Tik tiek galiu pažadėti.

Merilė pritariamai linktelėjo.

– Pasakykite man štai ką, Dugai. Ar tikite laiminga istorijos pabaiga? – Merilei reikėjo sužinoti daugiau apie Dugo Hjustono charakterį ir ketinimus, prieš suvedant jį į porą.

Dugas suraukė antakius, žandikauliai įsitempė. Iš krūtinės išsiveržė gilus atodūsis.

– Taip, ponia, tikiu. Šiemet mano tėvai švęs keturiasdešimties vedybinio gyvenimo metų sukaktį.

– Puiku, bet jūs neatsakėte tiesiai. Nesistebiu, juk esate žurnalistas. Ar tikite, kad būtent jūsų laukia laiminga pabaiga?

– Taip, tikiu, jei pavyks rasti tinkamą moterį, kuri mane pakęs, – sakydamas šiuos žodžius jis nenukreipė į šalį savo melsvų akių. Patenkintas, kad pasakė tai, ką norėjo, Dugas atsistojo. – Nebegaišinsiu jūsų, bet džiaugčiausi, jei apsvarstytumėte mano pageidavimą ir praneštumėte.

– Taip ir padarysiu. – Merilė pakilo ir atsisveikindama paspaudė Dugui ranką. Jis išėjo uždarydamas paskui save duris.

Merilė susinėrė rankas ir, parimusi ant Džuljetos Stenton segtuvo, nugrimzdo į apmąstymus. Ji jau ilgokai sukosi šiame versle ir priimdavo sprendimus remdamasi patirtimi, nuojauta ir tikėjimu. Dugas Hjustonas rizikavo, atskleisdamas visas kortas. Ji galėjo atmesti jo prašymą. Arba pasikliauti likimu.

Džuljeta troško išsigydyti sielos žaizdas. Dugas – atpirkti savo klaidas. Jeigu Merilė patenkintų jo prašymą, o Džuljeta šio vyro dėka pasijustų mylima ir ypatinga, Dugas suprastų esąs žmogus, ne vien žurnalistas. Jis suvoktų, kad žmonės svarbesni už karjerą.

O už viską svarbesnė – meilė.

1

– Pasitaisyk sijoną. Užsilenkęs kraštelis.

Džuljeta Stenton atsiduso ir papurtė trumpučio džinsinio sijonėlio raukinukus. Šį drabužėlį ji pasiskolino iš sesers, kuri buvo kur kas drąsesnė ir platesnių pažiūrų. Dar pasitaisė nuo peties nuslydusią laisvoką palaidinę.

– Tikra beprotybė. – Ji užtraukė lagamino užtrauktuką ir atsigręžė į dvynę seserį Džilijaną. – Sakyk pagaliau, kodėl išleidai taip sunkiai uždirbtas santaupas, kad galėčiau vykti atostogų? – Džuljeta nuoširdžiai mylėjo seserį, bet nenorėjo, jog ši nerimautų ir tūpčiotų aplink vien todėl, kad jai dabar sunkus metas.

Džuljeta įkišo lagamino kortelę į šoninį skyrelį. Dėliodama daiktus ji be perstojo bambėjo, neleisdama Džilijanai įsiterpti.

– Vertinu tavo pastangas, bet nenoriu atostogų. Man jų nereikia. Tenoriu, kad gyvenimas grįžtų į senas vėžes.

Džilijana nusijuokė.

– Būtent. Tau reikia gyventi toliau, štai kodėl vyksti į kelionę. – Ji įsisprendė, suraukšlėdama kremines kostiumo kelnes, kurias buvo pasiskolinusi iš Džuljetos. Dvynės tyčia apsikeitė drabužiais. Tai buvo kruopščiai apgalvoto plano dalis, kad Džuljeta galėtų pasprukti nuo reporterių ir nepastebėta nusigauti į oro uostą.

Džuljeta nekentė apgavysčių, tačiau suvokė, kad apsimesti seserimi būtina. Ji sviedė irzlų žvilgsnį į Džilijaną.

– Vykstu į šią kelionę, nes tu viskuo pasirūpinai ir suplanavai, – kiek atlyžusi tarstelėjo.

– Turi pripažinti, kad tai neblogas išsigelbėjimas nuo bulvarinės spaudos ir paskalų malūno.

Aišku, sesuo buvo teisi. Džuljetai beliko stipriai ją apkabinti.

– Ir aš tave myliu, – emocingai tarė Džilijana.

Džuljeta žinojo tai. Jei ne tvirta sesers dvynės pagalba, nebūtų ištvėrusi pastarųjų sunkių savaičių. Nuo tos dienos, kai ji kaip strėlė iššovė iš bažnyčios, reporteriai negailestingai tykojo tiek prie jos namų, tiek ir prie Džilijanos buto, vildamiesi nusitverti sensacingų naujienų apie Pabėgusią nuotaką. Tačiau niekas, išskyrus seserį ir jaunikį, nežinojo, kodėl Džuljeta atšaukė vestuves.

Niekas ir nesužinos. Bent kol ji sugalvos būdą, kaip apsaugoti tėvą ir leisti jam pasitraukti iš senato nesuteršta reputacija. Tuomet jau spauda galėtų pliekti Stiuartą Barnesą ir jo neaiškius reikalus.

– Ar turi kokių žinių iš to parazito? – Džilijana pasiėmė pagalvėlę ir atsisėdo.

Džuljeta papurtė galvą. Gerklę gniaužė emocijų gumulas. Nors ji niekada nesakė esanti įsimylėjusi Stiuartą, būdama su juo jautėsi patogiai ir saugiai. Pernelyg patogiai, turėjo pripažinti.

Dabar, jau po laiko, ji perprato susižadėjimo priežastis. Dvejopas ir paprastas. Džuljeta dievino motiną ir tėvą, idealizavo jųdviejų santykius. Jie buvo nuostabūs tėvai, sugebėję išsaugoti šeimą, nors ir neturėjo jokio privatumo. Džuljeta norėjo patogių vedybų ir tvirtos šeimos, kaip jos tėvų. Ji tikėjo, kad galės puoselėti šias vertybes su vaikystės draugu Stiuartu, kurį manė gerai pažįstanti.

Buvo ir dar viena priežastis susižadėti – Džuljetai nesinorėjo to pripažinti netgi sau. Nors nei mama, nei tėtis neprašė aukotis, ji buvo linkusi eiti pramintu keliu. Gal dėl to, kad Džilijanai teko nenuoramos vaiko vaidmuo, Džuljeta, keliomis minutėmis vyresnė už seserį, visada elgėsi kaip gera mergaitė. Tad kai jos ėmė siekti Stiuartas, nė nesuabejojo jo ketinimais. Džuljetą jau buvo įskaudinęs vienas vyras, kuriam labiau rūpėjo tėvo vardas ir ryšiai nei ji pati. Stiuartas buvo jos gyvenimo, kuris rodėsi saugus, dalis. Stiuartu pasitikėjo ir tėvai, jiems jis patiko, jie džiaugsmingai tvirtino „žinoję, kad Džuljeta ir Stiuartas nuo pat pradžių buvo skirti vienas kitam".

Tačiau jie nebuvo skirti vienas kitam, ir jei Džuljeta būtų buvusi akylesnė, būtų pastebėjusi ženklų. Bet ji neabejojo jų santykiais, netgi dėl jųdviejų neaistringo seksualinio gyvenimo giliai širdyje kaltino tik save. Be abejonės, ankstesnis Džuljetos skausmingas romanas nepadidino jos pasitikėjimo savimi. Galbūt nuo pat pradžių ji jautė, kad jei būtų suabejojusi savo sprendimu, būtų supratusi kartojanti klaidas. Stiuartui reikėjo įtakos siekiant gauti jos tėvo vietą senate, kai ši atsilaisvins. Nieko daugiau. Ir jam tikrai nereikėjo Džuljetos Stenton.

– Nusileisk ant žemės, Džuljeta, – Džilijana spragtelėjo pirštais.

Ši papurtė galvą.

– Atleisk, pernelyg daug užplūdo minčių. Ne, neturiu jokių žinių nuo mūsų akistatos bažnyčioje. O ką gi jis galėtų pasakyti? „Dėkui, kad nukreipei spaudos dėmesį nuo manęs, tad lapkritį galėsiu užimti tavo tėvo vietą."

Džilijana paniekinamai šniurkštelėjo.

– Jis galėtų pasakyti „aš kvailys". Vis šis tas.

– Sutinku. Kadangi pagrasino nugramzdinti su savimi ir tėtį, jis pasikliauja manimi, kad laikysiu liežuvį už dantų ir nepasakosiu, kodėl pasprukau.

Jos tėvas protegavo Stiuartą. Pasirinkimą turėjo lydėti sėkmė. Jeigu Stiuarto nešvarūs darbeliai iškiltų į viešumą, kristų šešėlis ir ant Džuljetos tėvo, jo sprendimai ir pasirinkimas atrodytų įtartini, užtemdytų viską, ką jis gero padarė per savo kadenciją.

Džilijana sukando dantis.

– Jis pasitiki tavo meile tėvui.

– Tik jau ne mano meile jam. – Džuljeta šaižiai nusikvatojo. – Arba tuo, kas iš tos meilės liko.

Džuljeta manė, kad per draugystės metus jie prisirišo vienas prie kito ir juos sieja abipusis supratimas. Net kai kilo skandalas dėl Stiuarto verslo partnerio, kongreso nario Heivudo, kuris esą plovė mafijos pinigus per jų bendrą importo ir eksporto įmonę „Coffee Connections", Džuljeta tikėjo kaltę neigiančiu sužadėtiniu. Ji neužmerkė akių prieš tiesą. Tiesiog kaip ir tėvas tikėjo Stiuarto sąžiningumu. Kadangi bendrininko etiketė jam neprilipo, o kongreso narys Heivudas vėliau buvo išteisintas, Džuljeta patikėjo savo nuojauta.