Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

Melori dvejojo.

– Įsivaizduokite, kad čia labiau poilsis nei darbas. Juk Ledermanas mus pasikvietė, kad pamatytų, kokie esame nedirbdami. Kaip minėjau, vyras ekscentriškas. Taigi, pirmyn. Išgerkite.

Džekas norėjo, kad advokatė atsipalaiduotų. Jis neištvers, jeigu visą savaitę Sinkler atrodys taip, tarsi ketintų pabėgti pasitaikius progai. Kai šįryt išdrįso išrėžti netaktišką pastabą, Latamas daugiau nė žodžiu neužsimins apie kolegės drabužius. Kita vertus, nežinia, kiek vyras pajėgs žiūrėti, kaip ji kaista su savo suknelėmis.

Teisininkas mostelėjo padavėjai.

– Panelė gers…

Džekas prisimerkė mėgindamas nuspėti, ką galėtų gerti panelė Sinkler.

– Baltojo vyno su gazuotu vandeniu?

Mergina papurtė galvą.

– Prašyčiau mineralinio vandens.

Advokatas sumirksėjo ir vos susilaikė neužvertęs akių.

– O aš paprašysiu pakartoti, – Džekas kilstelėjo taurę, kurioje buvo degtinė „Absolut“ su ledukais.

Padavėjas linktelėjo.

– Tuojau grįšiu, bičiuliai.

– Luktelėkite, – pakvietė Melori.

– Persigalvojote?

Latamas nedrįso net kvėpuoti.

– Dar norėčiau griežinėlio citrinos.

Turėjo susiprasti.

– Tai ką sakėte apie Ledermaną? – paklausė ji.

– Atmetus skundus dėl santuokos, man atrodo, sutuoktinis kažką slepia, – teisininkas ištuštino stiklinę.

– Kodėl taip manote?

– Jam kažkas skambino. Vyrukas, perdavęs žinutę apie skambutį, nesakė kas, bet Ledermanas išlėkė iš suomiškos pirties taip greitai, kad vos nepametė rankšluosčio.

Džekas nusijuokė laukdamas, kad kolegė padarys tą patį. Sinkler veido išraiška nepasikeitė. Jis norėjo dejuoti. Keista, kad merginai tai nepasirodė juokinga. Matyt, tebepyksta. Tik Latamas neketino pakartoti šio ryto pokalbio. Geriau jau visą dėmesį sutelks į darbą.

– Kai jis grįžo, pasidomėjau, ar viskas gerai. Pamaniau, gal kas netikėto nutiko kurorte, bet Polas nieko suprantamai nepaaiškino. Tik nuraudo ir ėmė kažką veblenti, o galiausiai tepasakė, kad skambino sūnus iš Kalifornijos.

Melori abejingai truktelėjo pečiais.

– Kodėl manote, kad skambino ne sūnus?

– Nujaučiu. Be to, tuomet nebūtų reikėję išsisukinėti.

Advokatė linktelėjo.

– Tiesa. Ką, jūsų galva, vyras slepia? Jam nėra prasmės nutylėti tiesos. Juk esame jo pusėje.

– Sutinku. Ketinau išsiaiškinti, kai tik…

– Štai jūsų gėrimai.

Padavėjas pakeitė tuščią Džeko stiklinę pilna. Šis padėkojo ir vėl sužiuro į Melori.

– Galėjau tiesiai Polo paklausti, kas vyksta, bet…

– Atleiskite, pone, tai jums, – padavėjas ištiesė Latamui popieriaus lapelį.

– Kažkas skambino? – balsu pamąstė jis.

– Tiesą sakant, barmenas paklausė manęs, ar žinau, kieno tai vardas, o jūs ką tik pasirašėte už pietus, tad…

– Ar sakė, kas paliko raštelį?

– Raštelį rado ant baro, kai pietavusiųjų minia išsisklaidė.

– Keista.

Teisininkas kilstelėjo perlenktą popieriaus lapą ir nosį ėmė kutenti moteriškų kvepalų aromatas.

– Norėtumėte dar ko nors? – pasidomėjo padavėjas.

– Ne, dėkoju, – atsakė Džekas mandagiu, kiek prikimusiu balsu. Papurtė galvą ir tada atlenkė raštelį.

Kvietimas vilionei

Privatus vakaras: vakarienė, šokiai ir sužadintų jausmų patenkinimas.

Aštuntą valandą.

Dešimtame paplūdimio namelyje.

Džekas pamėgino nuryti, bet paspringo. Toliau buvo nurodymai, gundančios užuominos, ko gali tikėtis, jei išdrįs patvirtinti, kad dalyvaus. Vyras apvertė lapą ir rado dar vieną žinutę.

Nevėluok ir ateik alkanas.

Akys ašarojo, kai čiupo stiklą gėrimo. Alkoholis ne nuramino jo jaudulį, o tik nudegino gerklę, todėl Latamas užsikosėjo.

Melori atsistojo ir pamojo padavėjui.

– Prašyčiau atnešti vandens, – išgirdo jis. – Ar viskas gerai? – paklausė kolegos.

Džekas nurijo skystį ir kvėpuoti pasidarė kiek lengviau.

– Gerai. Aš… tik paspringau.

– Štai kaip, – Sinkler atsisėdo. – Šiek tiek išgąsdinote mane. Maniau, kad teks daryti dirbtinį kvėpavimą burna į burną. – Advokatė mostelėjo ranka ore. – Nekreipkite dėmesio. Svarbiausia, kad jums viskas gerai.

– Viskas gerai.

Teisininkas dirstelėjo į raštelį sau ant kelių. Kiek gali būti gerai, turint omeny kvietimą į vilionių vakarėlį ir bejausmę padėjėją, spoksančią į jį plačiai atmerktomis akimis iš kitos stalo pusės. Kas, po perkūnais, galėjo atsiųsti raštelį? Džekas apsidairė, bet minia pusnuogių moterų nesuteikė aiškumo. Latamas suprakaitavo, bet ne nuo saulės šilumos.

– Ar žinutė nuo Ledermano? – pasiteiravo Melori.

Vyras labai tikėjosi, kad ne nuo jo.

– Ne, asmeniška.

Mergina abejingai gūžtelėjo.

– Ar ketinate atvirai Polo paklausti, kas vyksta?

Teisininkas stebeilijosi kolegei per petį, tyrinėdamas kiekvieną praeinančią moterį. Nė viena net akimi nemirktelėjo išsiduodama, kad raštelis nuo jos. Bet kuri viena juk atsiuntė labai viliojantį kvietimą. Kankinantį.

Intriguojantį.

Velniai griebtų, bus tikras kvailys, jeigu aštuntą nepasirodys. Bus dar didesnis kvailys, jeigu puls stačia galva į nepažįstamos moters erotines fantazijas.

– Džekai? Džekai! Klausiau, ar ketinate apklausti Polą Ledermaną, – pakartojo klausimą Melori, neabejotinai sutrikusi dėl tokio jo išsiblaškymo. Advokatė spoksojo į vyrą per tuos akinius juodais rėmeliais.

Vyras jautė nenumaldomą norą pasitikėti bendradarbe, jo dvasinė būsena buvo neįprastai keista nuo pat kelionės pradžios.

Dabar dar ir tai. Jis pakėlė lapą prie nosies. Gėlių aromatas? O gal rytietiškas? Latamui nepavyko nustatyti kvapo, nors neabejojo jį jau uostęs.

„Svajonėse“, – pagalvojo Džekas.

– Gal atidėkime tai. Jūs labai išsiblaškęs.

Sinkler pakilo.

– Palaukite.

– Kam? Kad ir ką sakyčiau, jūs nesusikaupiate. Gal susitvarkykite asmeninius reikalus, susitiksime vėliau.

Pašnekovas dusliai sudejavo.

– Melori, sėskitės. Klausėte, ar ketinu apklausti Ledermaną. Atsakymas – ne. Taip elgiasi vyrai. Jam patinka, kai pasitikėjimas gimsta palengva. Tam čia ir atvykome, kad užsitarnautume pasitikėjimą, kad užmegztume su Polu ryšį. Mūsų firma tvarko daugelį šio kliento reikalų, bet tai… asmeniškas reikalas. Kai tik bus pasiruošęs, vyras pasitikės mumis.

– O ką daryti iki tol? – teisininkės koja bilsnojo į baltą cementą.

– Laukti. Mėgautis paplūdimiu. Vaizdu. – Nevėluok ir ateik alkanas. – Maistu, – sukuždėjo jis.

– Atsiprašau?

Džekas papurtė galvą. Sinkler teisi. Jokiais būdais neįstengtų susikaupti darbams. Kad ir kas atsiuntė kvietimą, dabar galbūt jį stebi. Vertina. Vyro kūnas pašiurpo nuo tokių minčių.

Teisininkė pasičiupo bloknotą.

– Gal susirgote? Visas pastėrote.

Tiksliau būtų pasakyti, kad degė iš nekantrumo.

– Jūs teisi. Susitikime vėliau.

Mergina linktelėjo.

– Pirmiausia pailsėkite. Siūlau susitikti aštuntą.

Džekas įkvėpė visa krūtine ir prisivertė nusišypsoti.

– Regis, sakiau, kad žvelgtumėte į šią kelionę kaip į pusiau atostogas. Pailsėkite, pasimatysime rytoj ryte.

– Kaip žinote.

Ji apsisuko ir nuėjo. Latamas stebėjo, kaip juda Melori klubai, žvelgė į dailų kojų linkį. Švaistomas potencialas. Gaila. Dabar negali galvoti apie kolegę. Vyras pamojavo laišku ore, kad pajustų gundantį aromatą, dirginantį pojūčius. Visus pojūčius. Panašu, jog toks ir buvo sumanymas. Kad ir kas atsiuntė žinutę, norėjo Džeką įaudrinti, sujaudinti. Jai velnioniškai gerai pavyko. Taip gerai, kad teisininkas negalėjo atsistoti nuo stalo ir greičiausiai negreitai dar galės. Na, bent jau turės laiko gerai apsvarstyti, ar pasirodyti, ar ne.