Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

Kapitono balsas nutraukė prasidėjusį pokalbį. Sinkler pasitikrino saugos diržą ir įsmeigė žvilgsnį pro langą. Akivaizdžiai neturėjo noro tęsti pokalbį. Džekas juto keistą tuštumą viduje. Tarsi per kelias akimirkas, kurias truko jųdviejų bendravimas, kolegė būtų nuteisusi vyrą. Latamui nepatiko kilusi nuojauta, kad Melori jį prastai įvertino, bet Džekas nesuprato kodėl. Dar kartą advokatei pavyko sutrikdyti kolegą. Tik dabar šis norėjo ne tik pakeisti neigiamą teisininkės nuomonę apie save, bet ir atkreipti į save dėmesį. Vyrui patiko iššūkiai, bet priimdavo juos tik tada, kai buvo prasminga, o susidomėjimas Melori Sinkler buvo beprasmis.

Nuo vandenyno pūtė švelnus, šiltas vėjelis, ant liežuvio buvo juntamas sūraus vandens prieskonis. Nuo drėgmės Melori plaukai susigarbanojo – jos pastangos susukti kuodą nuėjo perniek. Mergina pažvelgė į laikrodį. Buvo aštunta valanda ryto, o šeimininko – nė ženklo.

– Netrukus pasirodys, – tarė Džekas, lyg atsakydamas į nebylų kolegės klausimą. – Liepė eiti pusryčiauti, o pats žadėjo prisijungti, kai baigsime valgyti.

Sinkler nukreipė žvilgsnį nuo prancūziško skrebučio su cinamonu bei razinomis ir dirstelėjo Latamui į akis. To vengė visą rytą. Ji manė, kad su kostiumu vyras atrodė pritrenkiančiai, bet Džekui, mūvinčiam rusvai žalsvus šortus ir vilkinčiam polo marškinėlius trumpomis rankovėmis buvo neįmanoma atsispirti. Kolegai pajudinus ranką išryškėdavo galingi raumenys, o prasegti marškiniai atidengė įdegusią krūtinę. Juodi kaip degutas plaukai tvarkingai sušukuoti atgal, o „Oakley“ akiniai nuo saulės slėpė skvarbias pilkas akis. Vyras buvo tobulumo įsikūnijimas, o ji – tik garbanota konservatyvi mergina nykia, tamsiai mėlyna suknele.

Ką gi, Melori čia atvyko ne tam, kad padarytų įspūdį Latamui, o kad apstulbintų jį ir klientą savo protu. Tad privalo kaip nors atitraukti mintis nuo seksualaus Džeko kūno ir sutelkti dėmesį į būsimą užduotį. Jos kambarys tiesiai priešais kolegos. Sinkler visą naktį vartėsi, blaškėsi niekaip negalėdama užmigti. Visai nesisekė pamiršti to vyriško odekolono kvapo ir kimaus, gilaus balso.

– Džiaugiuosi, kad galėjote atvykti. Taigi, ką manote apie šią vietelę?

Šalia nugriaudėjo vyro balsas, pažadindamas iš nederamų minčių, prieš šioms nunešant Melori į fantazijų šalį.

– Čia nuostabu ir jūs tai žinote.

Džekas pakilo. Juo pasekė ir mergina.

– Supratau, kad dirbu netinkamą darbą, – tarė teisininkas ir nusijuokė.

– Esi čia visada laukiamas, – atsakė apkūnus vyriškis. – Dabar padėkite man atsikratyti akmens po kaklu, kurį kadaise vedžiau, ir pasiūlysiu tau bei tavo kolegei liukso kambarius.

Advokatė iš visų jėgų stengėsi nesusiraukti dėl to, kaip klientas apibūdino savo žmoną. Moterį, kurią vedė ir prisiekė mylėti būdamas laimingas ir ištikus nelaimei. Moterį, kurią kadaise greičiausiai mylėjo.

– Polai Ledermanai, susipažinkite su Melori Sinkler – viena geriausių mūsų padėjėjų. Melori – tai Polas Ledermanas, – Latamas mostelėjo nuo vieno prie kito. Klientas buvo apsirengęs dar laisviau nei Džekas… Vyras mūvėjo tik maudymosi šortus. Žodis „ekscentriškas“ per švelnus jam apibūdinti.

Teisininkė ištiesė ranką.

– Malonu pagaliau su jumis susipažinti, pone Ledermanai.

– Vadink mane Polu, – vyras entuziastingai pakratė jos ranką. – Juk negalime elgtis oficialiai sėdėdami paplūdimyje ir matydami tokį vaizdą.

Melori akys nukrypo šeimininkui už nugaros apžvelgdamos tyrą mėlyną dangų ir blizgantį vandenį. Jis teisus. Mergina buvo tokia susirūpinusi, kad tik nepažvelgtų į kolegą, jog nepastebėjo, koks grožis aplinkui.

– Jums labai pasisekė, pone Ledermanai.

Šis tik papurtė galvą rodydamas nepritarimą kreipiniui.

– Noriu pasakyti „Polai“. Džekas teisus. Ši vieta nuostabi.

– Tad po pokalbio nepamirškite atsipalaiduoti ir mažumėlę pasimėgauti. Norėčiau rasti bendrą kalbą su savo advokatais.

Ledermanas prisitraukė kėdę ir prisėdo prie jų stalo po dideliu skėčiu.

– Santuoka, – vyras papurtė galvą, – rizikingas reikalas.

Sinkler nusistvėrė bloknotą su pieštuku, o advokatas atsirėmė į kėdės atlošą.

– Jūsiškė tęsėsi dvidešimt penkerius metus. Kažkas juk siejo jus, – prabilo Džekas.

Melori patiko, kad jis nepuolė iškart pritarti kliento nuomonei, nors tylomis su juo sutiko.

– Mano pinigai, – suburbėjo Ledermanas.

– Ir vaikai, – pridūrė Latamas.

– Vaikai jau suaugo ir gali savimi pasirūpinti.

– Tai ko jūs norite? – paklausė advokatė. – Greitai išsilaisvinti ar…

Nespėjusią baigti sakinio ją nutraukė.

– Skubėti nebūtina. Tik nenoriu prarasti visko, ką turiu. Dirbau visą gyvenimą.

– Ar jūsų žmona dirba? – pasiteiravo Sinkler.

– Po perkūnais, ne. Nebent darbu vadintum pinigų leidimą.

– Kaip vaikų auginimas, Polai? Ar tai nieko nereiškia? – pasigirdo moteriškas balsas. Melori pakėlė galvą. Vyresnio amžiaus, bet vis dar daili tamsiaplaukė stovėjo priešais Ledermaną. – Dar tavo vakarėlių organizavimas? Rūpinimasis svarbiais svečiais? Tavo užgaidų tenkinimas? Sveikatos priežiūra?

Atėjusioji įsmeigė akis į teisininkę, akivaizdžiai ieškodama pritarimo ir supratimo. Sielos gilumoje ji pajuto liūdesį ir nuovargį, kurie negailestingai draskė širdį. Nežinodama visų faktų, advokatė įsivaizdavo ponią Lederman panašią į savo motiną – moterį, pasiaukojusią, kad patenkintų visus vyro troškimus. Jei mama nors trumpam būtų atkreipusi dėmesį į ką nors daugiau nei vien sutuoktinis, gal būtų pastebėjusi dukrą, kurią nusivylęs tėvas ignoravo. Sunkiai atsidususi Melori atsikratė prisiminimų, bet jos širdis linko prie ponios Lederman. Vis tik teisininkė negalėjo leisti sau gailėtis kliento žmonos. Juolab kad ketino įtikinti šį vyrą, jog gali jam atstovauti. Vargais negalais atplėšusi žvilgsnį nuo maldaujančių moters akių, Sinkler sutelkė visą dėmesį į klientą. Tik nesuprato, ką šis žmogus jaučia žmonai, greitai tapsiančiai buvusiąja. Teisininkė matė pagyvenusį vyriškį su nedideliu pilvuku ir retėjančiais plaukais, vedusį elegantišką, patrauklią moterį, tebetrokštančią būti jo žmona.

– Siūlyčiau judviem nuo šiol bendrauti tik per advokatus, – tarė Džekas maloniu, bet tvirtu balsu. Melori dirstelėjo pro nuleistas blakstienas. Ponios Lederman veidas darėsi vis liūdnesnis.

– Nežinojau, kad jau nusisamdei advokatus, – patikino sutuoktinė.

Polas atsikosėjo.

– Dar nepriėmiau sprendimo.

– Tačiau tai nereiškia, kad neturite apsisaugoti, – patarė Sinkler.

Vyras linktelėjo.

– Dama suprato teisingai. Aš samdau tik pačius geriausius.

Melori suvokė subtilią Ledermano užuominą, kad šis dar nenusprendė, ar jų firma gaus bylą. Dabar advokatei labiausiai rūpėjo ponia Lederman ir jos skausmas.

– Polai, tu manęs neišgąsdinsi. Aš žiūriu į žmogų, kuris nesuprato, kas jo gyvenime geriausia net tada, kai tai turėjo.

Reikia pripažinti, kad moteris laikėsi gana oriai, kol nuėjo aukštai iškėlusi galvą.

– Nežinojau, kad tebegyvenate kartu, – prabilo Džekas nutraukdamas nejaukią tylą.

Pašnekovas prunkštelėjo.

– Ne kartu. Priešingose kurorto pusėse. Žmona nepasitrauks. Sakosi mane mylinti, bet iš tiesų nenori būti apkaltinta dezertyravimu. Sutuoktinės nuomone, kas yra mano, priklauso ir jai. Velniai rautų, darosi panašu į Rožių karus.

Jis paskubomis pašoko, triukšmingai atstumdamas kėdę.