Carly Phillips: Suviliok, jei išdrįsi

Teisininkas tikėjosi, kad Melori veide lyg veidrodyje atsispindės emocijų žaismas, bet pašnekovė išliko rami. Kad ir ką ji galvojo, mintis pasiliko sau. Ši mergina būtų puiki pokerio lošėja. Vyro pagarba jai ėmė augti. Dabar Latamas pradėjo suprasti, kodėl Sinkler sekėsi vyrų valdomoje firmoje. Vis dėlto advokatė dar nebuvo pelniusi visiško partnerių pasitikėjimo. Matyt, tai vargiai pavyktų bet kuriai moteriai. Įmonė – senų bendramokslių komanda ir nesigėdijo to pripažinti.

Džekas nesutiko su daugumos požiūriu, šis atvejis buvo vienas tokių. Teisininkas nepasitikėjo moterimis santuokoje (jo šeimos, daugelio klientų patirtis ir skyrybų statistika tik patvirtino vyro nuomonę), bet darbe viskas kitaip. Advokatas žmones vertino tik pagal jų gebėjimus.

Žinoma, įtikinti vyresnius vyrus nebuvo lengva, bet Melori firmai buvo tikrai naudinga. Atrodė, kad advokatė ir pati tai žino.

Ji lėtai linktelėjo.

– Taigi, jei nėra kitų kandidatų, aš jūsų. Štai ką reiškia būti vienintele jaunesniąja partnere.

Džekas nesusivaldė ir šyptelėjo.

– Tiesą sakant, taip.

Ji – jo. Nuo galvos iki kojų. Iš to, ką teko išgirsti, vyras žinojo, kad Melori Sinkler yra pati geriausia. Tik prieš imantis reikalų juodviem teks geriau susipažinti – to pareikalavo ekscentriškasis klientas. Turint galvoje atšiaurią teisininkės asmenybę, jai nebūdinga atsipalaiduoti. Vadinasi, Džekas visai netroško su mergina praleisti daugiau laiko. Tiesa, Latamo atmintyje įsirėžė šios ryškiai mėlynos akys ir be galo intrigavo. Vertė svarstyti, ko dar nežino apie panelę Melori Sinkler.

Teisininkė pakilo nuo krėslo.

– Ką gi, regis, daugiau nėra apie ką kalbėti.

– Esu tikras, kad išgyvensime, – tarė Džekas ir nusišypsojo norėdamas palengvinti tvyrančią įtampą. Tikėjosi, kad Melori atsakys šypsena, bet vyrui teko nusivilti.

– Man reikia kai ką baigti, tada galėsiu imtis Ledermano bylos, – teatsakė ši.

– Žinoma. Mūsų skrydis 19 valandą. Manau, pakaks laiko nebaigtiems reikalams, susikrauti daiktus ir atvykti į oro uostą, – Latamas dirstelėjo į laikrodį, – po trijų valandų?

Nedažytos moters lūpos prasivėrė, tada vėl susičiaupė. Pagaliau jam pavyko sulaukti bent kokios reakcijos.

– Mūsų skrydis?

Klausimas nuskambėjo kaip cyptelėjimas.

Džekas linktelėjo.

– Ponas Ledermanas savo kurorte Hamptone. Jis neketina atšaukti atostogų, todėl skrisime ten susipažinti. Nepamirškite akinių nuo saulės ir maudymosi reikmenų. Eisime į paplūdimį.

Melori mėgaudamasi lėtai nusimovė šilkines kojines. Jai labai trūko šių menkų prabangos dalykėlių – šilko, atlaso ar ko nors švelnaus – to, kuo pasilepindavo po konservatyviais apdarais. Visa laimė, kad turėjo kišeninį kvepalų buteliuką, kurį dažniausiai naudodavo vakarais po darbo. Raminantis aromatas maloniai veikė jusles. Juk net konservatyvi advokatė nebūtų tokia kvaila, kad mūvėtų kojines keliaudama į vasaros kurortą. Su Džeku Latamu. Net suvirpėjo nuo minties, kad praleis su vyru valandų valandas ne darbo kabinete. Sinkler atsidarė lagaminą ir numetė ant lovos.

– Kur nors išvyksti?

Į kambarį įlėkė pusseserė – veržli pirmakursė. Tiksliau, galėjusi būti pirmakurse, jeigu nebūtų nusprendusi pasirinkti laisvo gyvenimo būdo. Žvelgdama į ją, Melori pasijuto vyresnė nei iš tiesų. Advokatė buvo dar ganėtinai jauna, kad elgtųsi nerūpestingai, bet ją varžė profesiniai įsipareigojimai, kurių negalima nepaisyti, jei nori tapti partnere.

– Ei, Mel. Klausiu, kur susiruošei?

Melori atsisuko į pusseserę. Jųdviejų tėvai – broliai, o keista genų kombinacija lėmė, kad moterys buvo neįtikėtinai panašios – net akių spalva. Žiūrėti į pusseserę – tas pats, kas žvelgti į veidrodį, tik atvaizdas būtų keleriais metais jaunesnis. Džulija buvo galingas džiaugsmo užtaisas. Ji taip pat kaip Melori nuvylė savo tėvą, bet, skirtingai nuo Mel, nejautė poreikio pakeisti gimdytojo nuomonės.

– Keliauju į saulėtą kurortą, bet kol neėmei pavyduliauti, prisimink, kad tai darbo reikalai.

Reikia tikėtis, kad Džekas taip pat nepamirš. Jis apsirengs, o ne nusirengs, net jei ekscentriškasis klientas norės susitikti prie baseino. Latamas dėvės drabužius, ir taškas. Sinkler nerimavo, kad pamačiusi teisininką apnuoginta krūtine, įdegusį, su glaudėmis, išryškinančiomis tai, ką turėtų pridengti, ji neatsakys už savo veiksmus. Melori – dora, atsakinga, suaugusi mergina ir advokatė. Visada. Turi tokia likti.

Džulija įsitaisė ant lovos ir sukryžiavo kojas.

– Gal ir darbas, bet juk paplūdimyje.

– Taip sakė ir Džekas.

Merginos viduje suliepsnojo prisiminimai, kaip vyro anglies juodumo akys ją gręžte gręžė. Rusenęs geismas virto tikra ugnimi. „Tai tik aistra“, – priminė sau Melori. Viso labo seksualinis alkis, kurį galima nesunkiai suvaldyti. Na ir kas, kad pati sau meluoja, tiesiog neturi kitos išeities – privalo save įtikinti ir elgtis tinkamai. Taip, Latamas labai seksualus, bet ji – suaugusi moteris.

– Kas tas Džekas?

– Vyresnysis partneris, atsakingas už šią bylą.

Sinkler lagamine jau buvo lengvos medžiagos kostiumėliai su kelnėmis ir sijonais. Melori susilankstė apatinius drabužius ir taip pat sudėjo į lagaminą.

Džulija tebesėdėjo ant lovos.

– Kaip jis atrodo?

– Koks skirtumas? – paskubomis atkirto Melori. Per greitai. Pusseserės akys prisimerkė.

– Kodėl tokia suirzusi? Įsitempusi, kad teks keliauti su septyniasdešimtmečiu senuku, priekabiai vertinančiu kiekvieną tavo krustelėjimą?

Džulija nenuleido nuo jos mėlynų akių, lyg kviesdama atskleisti, kas sukasi Melori galvoje. Kartais pusseserė būdavo pernelyg nuovoki ir supratinga – tai dar viena priežastis, dėl kurios Sinkler tiesiog dievino giminaitę ir leido nemokamai gyventi kartu, kol ši „atras save“ didžiajame Niujorke.

– Sakyčiau, greičiau truputį daugiau nei trisdešimties, puikiai atrodantis, vienišas vyras, – suburbėjo teisininkė.

Džulija skambiai nusikvatojo.

– Viską girdėjau.

– Norėjau, kad išgirstum, kitaip nebūčiau pravėrusi burnos.

– Štai kokia mano mylimiausioji pusseserė: viską apskaičiuojanti, suplanuojanti.

– Nori pasakyti, tikra priešingybė tavo nenuspėjamam būdui? Žinai, o tau tikrai neskaudėtų, jei pamėgintum nors truputį planuoti – užsibrėžti tikslus, apsispręsti dėl krypties, kuria keliausi per gyvenimą.

– Tau skaudėtų ne ką labiau, jeigu išdrįstum nors kartą pasitikėti širdimi, o ne galva. Tai kas ten su tuo jūsų firmos gražuoliuku?

Melori papurtė galvą.

– Nieko. Tik ne tada, kai darbe galioja taisyklė „jokių tarnybinių romanų“, ir ne su vyru, kuris, pasak sklandančių gandų, nesugeba įsipareigoti.

Taip pat, žinoma, ne su žmogumi, nerodančiu jai jokio dėmesio.

Džulija palinko į priekį, atsirėmė alkūnėmis, o smakrą padėjo ant delnų.

– Na ir kas? Nejaugi jis privalo įsipareigoti, kad užmegztų romaną?

– Kas sakė, kad noriu romano?

Arba rimtų įsipareigojimų, jeigu jau apie tai kalba. Ji neturi laiko asmeniniam gyvenimui. Bent jau tol, kol įsitvirtins kaip vyresnioji partnerė.

– Gal ir be reikalo.

Giminaitė ištiesė ranką, išėmė iš lagamino nėriniuotus naktinukus ir pradėjo sukti ant piršto.

– Tada nereikėtų švaistyti tokio grožio tik sau.

Melori stvėrė drabužėlį ir įdėjo atgal į lagaminą.

– Ar nesi girdėjusi, kad žmonės daro kai ką ir dėl savęs?

– Ar tau niekas nesakė, kad daryti tai dviese gerokai smagiau?