Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

– Džekas Latamas.

Moters akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Malonu susipažinti. Polas… tai yra ponas Ledermanas minėjo, kad esate vienas jo ypatingųjų svečių.

Pro advokato ausis neprasprūdo familiarumas, nuskambėjęs kalbant apie Polą Ledermaną, bet to neparodė. Tik nusijuokė ir atsainiai mostelėjo ranka.

– Jums jis Polas. O man tikrai nereikia jokio išskirtinio dėmesio.

Vadybininkė papurtė galvą. Už pečių sujudėjo į uodegą surišti plaukai.

– Norite, kad netekčiau darbo? – paklausė, o akyse įsižiebė juoko ugnelės.

– Neįsivaizduoju, kad Polas galėtų jus atleisti.

– Aš taip pat.

Į vyrą susmigo skvarbios akys. Prieš jį buvo daili jauna mergina su visais reikiamais kūno iškilimais ir išlinkimais. Iš to, kaip savimi pasitikėjo, matyti, kad Eva tai žinojo. Kurį laiką juodu tylėjo ir Džekas įtemptai mąstė apie galimus darbuotojos ir potencialaus jų kliento santykius. Tada priminė sau, kad nereikia ieškoti to, ko galbūt nėra.

– Ar visada darote, ką sako viršininkas? – paklausė Latamas.

Vadybininkė nusuko akis į šalį.

– Tai jis apmoka sąskaitas.

Džekas susimąstė, ar tik nebus užčiuopęs tiesos.

– Galiu kirsti lažybų, kad Ledermanas norėtų, jog visi darbuotojai būtų tokie ištikimi.

– Jis yra toks žmogus, kuris įkvepia ištikimybę, bet būdamas ypatingu svečiu pats turėtumėte žinoti. O dabar grįžkime prie jūsų užsiėmimų, – Eva mostelėjo į treniruoklį.

Latamas suabejojo, ar Polas būtų užmezgęs romaną su moterimi, dirbančia ten pat, kur gyvena jo žmona. Žinoma, sutuoktinis buvo arogantiškas, bet tikrai ne lengvabūdis. Tik ne tada, kai ant kortos pastatyti viso jo gyvenimo triūso vaisiai.

Ledermano dingimas buvo iškalbingesnis nei aklas šios mergelės atsidavimas. Jeigu ir buvo kokia meilužė, tai tikrai ne po šiuo stogu. Vis dėlto advokato neapleido nuojauta, jog Polas nepajudino nė piršto, kad atvėsintų jaunosios darbuotojos susižavėjimą. Vyro pomėgis flirtuoti, jeigu tai tiesa, tikrai negalėjo džiuginti ponios Lederman. Nerūpestingas elgesys su darbuotojomis gali virsti įrodymu, kad sutuoktinis norėjo surizikuoti ir rimčiau.

Džekas nusišypsojo dailiajai vadybininkei.

– Jūs čia šauniai įsikūrę.

– Tikrai taip. Man pasisekė, kad dirbu tokioje vietoje, bet, kaip greičiausiai žinote, už to slypi sava istorija.

Teisininkas nieko nebuvo girdėjęs, bet tikrai norėjo sužinoti.

– Tikra tiesa. Tik nenumaniau, kad Polas vėl ėmėsi treniruočių.

Eva linktelėjo.

– Jis taip pat pradėjo nuo bėgimo takelio.

– Manau, galėčiau pasinaudoti jo programa.

Darbuotoja pritariamai pažvelgė į pašnekovą.

– Na, regis, jums ir taip neblogai sekasi.

Vyras pakabino rankšluostį ant kėdės atlošo ir užlipo ant treniruoklio. Tada paspaudė kelis mygtukus ir pradėjo palengva bėgti. Eva stebėjo jį rankas įrėmusi į šonus.

– Atrodo, kad žinote, kaip elgtis su šiais aparatais. Ne taip kaip Polas. Turėtumėte išgirsti apie pirmąją jo treniruotę su manimi.

Latamas nusijuokė. Mielai išgirstų apie visus įmanomus potencialaus kliento užsiėmimus su šia jausminga moterimi.

– Niekur nesiruošiu eiti, tad galite pradėti pasakoti tiesiog dabar.

Melori grįžo iš paplūdimio. Smėlis buvo prilipęs prie pėdų, tad ji nusiskalavo kojas nestipriu dušeliu prieš apsiaudama batus. Tuojau nuo gulto pasiėmė švarką. Mergina svarstė, nuo kada tradicinės vertybės tapo varžančios.

„Tokia visa ši kelionė“, – mąstė jusdama, kaip trina tarpupirščiuose likęs smėlis. Džekas taip pat toks. Būdama šalia, Sinkler troško atrodyti seksuali, geidžiama moteris ir stebėti, kaip vyro akyse užgimsta susijaudinimas, skirtas tik jai vienai. Vis dėlto advokatė slėpėsi po drabužiais, kurie turėjo padėti jaustis lygiavertei darbe, nors niekada gyvenime Melori nesijuto nemoteriška ir negeidžiama. Tiesą sakant, atrodė įstrigusi tarp dviejų Melori ir, visai kaip Latamas, nežinojo, kuri apsimetėlė.

Teisininkė persimetė švarką per petį, bet dėl drėgno oro ir kylančio karščio medžiaga nemaloniai dirgino odą. Žengusi dar kelis žingsnius, nusprendė nekentėti smėlio keliamo skausmo. Nusispyrė apavą vildamasi, kad pavyks prasmukti į vestibiulį ir liftą nepastebėtai. Melori nepavyko pasiekti net registratūros.

– Labas rytas, panele Sinkler.

Krūptelėjusi mergina atsisuko ir pamatė ponią Lederman, einančią link jos.

– Kaip matau, šią gražią dieną jau apsilankėte paplūdimyje.

Advokatė nejučia persibraukė plaukus.

– Kas mane išdavė: išsitaršę plaukai ar vandenyno kvapas?

Vyresnė pašnekovė nusijuokė.

– Sakyčiau, greičiau smėlio pėdsakai.

Melori dirstelėjo žemyn ir pamatė smėlėtus pėdsakus. Tada atsiduso ir pajuto, kaip išraudo skruostai.

– Matote, nebuvau tinkamai apsirengusi pasivaikščioti paplūdimiu.

– Nieko tokio. Čia visą dieną basomis laksto vaikai. Juk esate kurorte, o ne rūmuose. Tikiuosi, jums čia patinka.

Ponia Lederman nė akimirkai nenuleido akių nuo Sinkler veido, tarsi jai tikrai rūpėtų, kad viešnia jaustųsi patogiai ir būtų laiminga. Nors vyresnė moteris atrodė labai elegantiška, spinduliavo žavesį, sumišusį su motinišku rūpesčiu. Melori galėjo tik žavėtis. Jos pačios motina niekada nebuvo tokia rūpestinga. Kai į namus parnešdavo purvo, kaip bet kuris vaikas, netrukus rankose jau laikydavo šluotą ir žiūrėdavo į piktą motiną. Jeigu suerzindavo mamą, netrukus pajusdavo ir tėvo nepasitenkinimą.

Teisininkė dirstelėjo į ponią Lederman. Ši būtybė turėjo galybę priežasčių jos nemėgti ir elgtis paniekinamai, tačiau iš šeimininkės neišgirdo nė vieno griežtesnio žodžio. Sinkler nesidžiaugė tuo, kad ši moteris pažadino nemalonius vaikystės prisiminimus, nepatiko advokatei ir atgimęs širdyje ilgesys. Tas begalinis noras būti priimtai, kurio seniai manėsi atsikračiusi. Kaip galima atsikratyti poreikio būti mylimai, juk kiekviena jos gyvenimo akimirka buvo skirta tam, kad užsitarnautų tėvų pagarbą ir susižavėjimą. Gimdytojų meilė buvo ypatinga. Pora saugojo ją tik vienas kitam.

– Ar viskas gerai? – susirūpinusi paklausė ponia Lederman.

Pamačiusi užjaučiantį moters žvilgsnį, Melori prisivertė nusišypsoti.

– Tiesą sakant, viskas tiesiog puiku. Ši vieta ne tik nuostabi, – viešnia mostelėjo aplink, – bet ir suteikia galimybę trumpam pabėgti nuo tikrovės.

– Jums pasisekė. Deja, tai mano tikrovė, – ponios Lederman lūpos ėmė virpėti ir tik po akimirkos jai pavyko suvaldyti susijaudinimą.

– Ponia Lederman…

Ši papurtė galvą.

– Alicija.

– Alicija, – Sinkler įsikando į vidinę žando pusę. – Padėtis labai keista.

Nors ne pati priėjo prie ponios Lederman ir dar nebuvo pasamdyta jos vyro, todėl nepažeidė etikos taisyklių, teisininkė vis tiek jautėsi nejaukiai.

– Nesąmonė, – Alicijos rankos perskrodė orą, o ant kairės rankos žybtelėjo stambus briliantas.

Regis, moteris nenusimovė vestuvinio žiedo. Ar todėl, kad vis dar neprarado vilties, o gal nenorėjo atsisakyti dailaus papuošalo? Melori paskubėjo atsikratyti tokių minčių.

Nuojauta retai advokatę apgaudavo, o ši moteris šiltomis rudomis akimis tiesiog spinduliavo nuoširdumą ir gerumą. Tas gerumas prikėlė praeities vaiduoklius, versdavusius teisininkę jaustis nesaugiai – tai labai trukdė darbui. Privalo įrodyti Polui, kad Sinkler ir Latamas yra tokie advokatai, kuriuos jis norėtų turėti savo pusėje.

– Keista būna tik tada, jeigu patys tai leidžiame, – patikino pašnekovė. – Ar yra dalykų, padėsiančių jums jaustis geriau čia viešint?