Умберто Эко - Prahos kapinės

Jei būnu su „gerąja“ Diana, ji droviai padeda galvą man ant peties ir verkdama maldauja jai atleisti. Nuo jos šilumos man prie skruosto ir atgaila dvelkiančio alsavimo mano kūnu perbėga virpulys, todėl atsitraukęs patariu Dianai melsti išganymo atsiklaupus prieš kokį šventą paveikslą.

Paladistų draugijos (jos tikrai egzistavo? Apie juos parašyta daug anoniminių laiškų, nes norint, kad kas nors imtų egzistuoti, tereikia nuolat apie tai kalbėti) išdavikei Dianai piktai grasino. Ir nutiko dar kažkas, tik neatsimenu kas. Sakyčiau, numirė abatas Bulanas. Bet lyg per miglą matau jį greta Dianos ir paskesniais metais.

Per daug iš savo atminties reikalauju. Reikia pailsėti.

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų

Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.

Tad Pasakotojas, nebeturėdamas tolygaus vis narrandi, regis, išslydusio iš dienoraštininko rankų, tiesiog suskirstė atsiminimus skyreliais taip, tarsi įvykiai būtų vykę vienas po kito, nors labai tikėtina, kad visi vyko vienu metu — tarkim, Simoninis, baigęs kalbėtis su Račkovskiu, tą pačią popietę susitiko su Gavialiu. Bet, kaip sakoma, tiek jau to.

Simoninis atsimena, kad pastūmėjęs Taksilį į atsivertimo kelią (ir nesupranta, kodėl Dala Pikola paskui jį iš to kelio išstūmė) nusprendė jei ne tapti tikru masonu, tai bent dažniau sukinėtis tarp respublikonų, kur, kaip įsivaizdavo, masonų knibždėte knibždėjo. O geros pažintys iš Bono gatvės knygyno — ypač su Tuseneliu — jam atvėrė Žiuljetės Lamesin, dabar jau ponios Adam, taigi kairiųjų respublikonų deputato, Cr é dit Foncier įkūrėjo, o paskui senatoriaus iki gyvos galvos žmonos, salono duris. Jos namus iš pradžių Puasonjerės bulvare, paskui Malzerbo bulvare puošė pinigai, aukštoji politika ir kultūra: pati šeimininkė buvo gana žinoma rašytoja (net aprašiusi Garibaldžio gyvenimą), jos namuose lankydavosi ir tokie valdžios vyrai, kaip Gambeta, Tjeras ar Klemanso, bei rašytojai Priudomas, Floberas, Mopasanas, Turgenevas. Ten Simoninis sutiko galudienį Viktorą Hugo, kone virtusį savo paties paminklu, sustingdytą amžiaus, garbės ir insulto.

Tokioje aplinkoje Simoninis nebuvo pratęs sukiotis. Matyt, kaip tik tais metais Magny užeigoje jis susipažino ir su daktaru Froidu (kaip atsiminė rašydamas dienoraštį kovo dvidešimt penktąją) ir šypsodamas klausėsi, kaip eidamas vakarieniauti pas Šarko šis turėjęs įsigyti fraką ir gražų juodą kaklaryšį. Dabar ir Simoniniui teko nusipirkti fraką ir kaklaryšį, ir net gražią naują barzdą iš geriausio (ir diskretiškiausio) Paryžiuje perukų gamintojo. Nors jaunystės metais mokydamasis pasisėmė kultūros, o gyvendamas Paryžiuje nemažai skaitė, dalyvaudamas guviuose, informatyviuose, retkarčiais įmantriuose pokalbiuose, kurių pagrindiniai veikėjai visada atrodė à la page , jautėsi nejaukiai. Todėl dažniausiai tylėdavo, įdėmiai klausydavosi ir tik retkarčiais ką nors užsimindavo apie Tūkstantinės žygį į Siciliją — Prancūzijoje Garibaldis tikdavo visada ir visur.

Pasijuto sutrikęs: buvo pasirengęs klausytis ne tik tuo metu įprastų respublikoniškų, bet ir ryžtingų revoliucinių kalbų, o Žiuljetė Adam mielai kviesdavosi rusus, akivaizdžiai susijusius su caro aplinka, kaip ir jos bičiulis Tusenelis nemėgo anglų, o savo Nouvelle Revue spausdino tokį veikėją kaip Leonas Dodė, ne be pagrindo laikytą reakcionieriumi, nors jo tėvas Alfonsas buvo nuoširdus demokratas, vis dėlto Madame Adam garbei reikia pripažinti, kad jos salone buvo laukiami ir vienas, ir kitas.

Neaišku ir dėl ko kildavo antižydiškos diskusijos, neretai gyvindavusios salono pokalbius: ar dėl akivaizdžiai Tusenelio puoselėtos socialistinės neapykantos žydiškajam kapitalizmui, ar dėl mistinio antisemitizmo, kurį skleidė Juliana Glinka, glaudžiai susijusi su rusų okultistais, susižavėjusi brazilų candombl é apeigomis, kuriose dalyvavo vaikystėje, kai tėvas toje šalyje dirbo diplomatinėje tarnyboje, ir artimai (šnabždėta) bendravusi su didžiąja tų dienų Paryžiaus okultizmo pitija Madame Blavatskaja.

Žiuljetė Adam neslėpė nepasitikinti žydų pasauliu, ir vieną vakarą Simoninis klausėsi rusų rašytojo Dostojevskio, akivaizdžiai prasiskolinusio kaip ir Simoninio pažįstamas Brafmanas, rašinių apie didįjį Kahalą.

— Dostojevskis rašo, kad žydai, tiek kartų praradę teritoriją, politinę nepriklausomybę, savo įstatymus ir kone tikėjimą, tačiau visada išgyvendavę dar vieningesni nei pirma, nebūtų galėję išlikti tokie gyvybingi, tiesiog neįtikėtinai energingi, jei nebūtų turėję valstybės, aukštesnės už visas esamas valstybes, status irt statu, kurią net ir baisiausiai persekiojami visada išlaikė atsiriboję nuo tautų, su kuriomis gyveno, su jomis nesusilieję, nesusitapatinę ir laikydamiesi pamatinio principo: „Net ir išblaškytiems po visą pasaulį vis tiek reikia tikėti, kad viskas, kas buvo žadėta, išsipildys, o kol kas gyvenk, niekink, vienykis, išnaudok ir lauk, lauk, lauk…“

— Tas Dostojevskis yra didis retorikos meistras, — tarė Tusenelis. — Tik paklausykit, kaip jis staiga ima rodyti supratimą, simpatiją, netgi, drįsčiau sakyti, pagarbą žydams: „Gal ir aš esu žydų priešas? Ar toji nelaiminga tauta gali turėti priešų? Priešingai, kalbu ir rašau, kad viskas, ko reikalauja žmogiškumas ir teisingumas, viskas, ko reikalauja humanizmas ir krikščioniškas mokymas, turi būti padaryta dėl žydų…“ Graži įžanga. O paskui iškloja, kaip toji nelaiminga tauta kėsinasi sunaikinti krikščionišką pasaulį. Puikus ėjimas. Nenaujas, mat jums gal neteko skaityti Markso „Komunistų manifesto w. Jis pradeda nuostabiai: „Šmėkla klaidžioja po Europą“, — paskui iš paukščio skrydžio pateikia socialinės kovos istoriją nuo senovės Romos iki šių dienų, o buržuazijai, kaip revoliucinei klasei, skirti puslapiai stačiai gniaužia kvapą. Marksas parodo per visą pasaulį keliaujančią naują nesulaikomą jėgą, tarsi tai būtų kuriančio Dievo kvėptelėjimas iš Pradžios knygos. O baigiantis šioms liaupsėms (patikėkit, išties kerinčioms) pereinama prie buržuazijos triumfo sukeltos pogrindinės jėgos: iš kapitalizmo įsčių gimsta jo duobkasiai proletarai. Ir tiesiai pareiškia: „Dabar norime jus sunaikinti ir pasiimti viską, kas buvo jūsų. uNuostabu. Taip ir Dostojevskis elgiasi su žydais: pateisina jų sąmokslą, kuris būtinas jiems išlikti istorijoje, o paskui pareiškia, kad šį priešą reikia naikinti. Dostojevskis — tikras socialistas.

— Ne socialistas, — šypsodamasi įsiterpė Juliana Glinka. — Jis svajotojas, todėl ir sako tiesą. Tik pažiūrėkit, kaip jis užkerta kelią iš pažiūros pačiam racionaliausiam prieštaravimui, kitaip tariant, jei bėgant amžiams ir egzistavo valstybė valstybėje, tai tik pagimdyta persekiojimo, ir ji išnyktų žydų teises sulyginus su vietos gyventojų teisėmis. Klaida, įspėja Dostojevskis! Net turėdami tokias pačias teises kaip kiti piliečiai žydai niekada neatsisakytų įžūlios minties apie ateisiantį ir kardu sutramdysiantį visas tautas Mesiją. Todėl žydai labiausiai vertina tik vieną veiklą — prekybą auksu ir papuošalais, kad Mesijui atėjus nesijaustų susaistyti su juos priglaudusiu kraštu ir galėtų be vargo išsigabenti visus savo turtus, jei — kaip poetiškai sako Dostojevskis — nušvis aušra ir išrinktoji tauta grąžins cimbolus, litaurus ir dūdmaišius, sidabrą ir šventenybes į senuosius Namus.