Умберто Эко - Prahos kapinės

Driumonas buvo rinktinis polemistas ir atsakė kitu paskviliu, kuriame išjuokė poną, kuris skelbiasi esąs Bažnyčios gynėjas, glėbesčiuojasi ir sveikinasi su vyskupais bei kardinolais, nors prieš kelerius metus rašė įspūdingas nešvankybes apie popiežių, kunigus ir vienuolius, ką jau kalbėti apie Jėzų ar Švenčiausiąją Mergelę. Buvo ir dar blogesnių dalykų.

Ne kartą teko kalbėtis su Taksiliu jo namuose, pirmajame aukšte ten kadaise veikė„Antiklerikalinis knygynas“, bet mūsų pokalbius dažnai pertraukdavo jo žmona, kuri atėjusi kažką šnibždėdavo vyrui į ausį. Kaip supratau vėliau, daug užkietėjusių antiklerikalų šiuo adresu ateidavo teirautis antikatalikiškų dabar jau itin katalikiško Taksilio veikalų, o šiam buvo likę per daug egzempliorių, kad galėtų lengva širdimi sunaikinti, tad jis labai apdairiai visada siųsdavo žmoną, pats niekada nesirodydavo ir taip toliau išnaudojo šią pelningą gyslą. Aš pats niekada netikėjau jo atsivertimo nuoširdumu: jis vadovavosi vieninteliu filosofiniu principu „Pinigai non olef.

Tačiau Driumonas tą suuodė ir užsipuolė marselietį ne tik dėl kažkokių ryšių su žydais, bet ir kaip nepataisomą antiklerikalą.To pakako, kad sukeltų pagrįstas dievobaimingesnių skaitytojų dvejones.

Reikėjo pereiti į kontrpuolimą.

— Taksili, — tariau, — nenoriu žinoti, kodėl vengiat asmeniškai stoti prieš žydus, bet gal galėtume rasti ką nors, kas imtųsi šio reikalo?

— Jei tik manęs tiesiogiai su tuo nesusies, — atsakė Taksilis. Ir pridūrė: — Išties mano pranešimų ir tų mūsų Dianos pasakojamų niekų nebeužtenka. Subūrėme skaitytojų ratą, jie nori vis daugiau, gal jie skaito mano knygas ne geisdami sužinoti apie Kryžiaus priešų intrigas, o jausdami skaitymo malonumą, kaip atsitinka su tais šnipų romanais, kur skaitytojas skatinamas palaikyti nusikaltėlį.

Taip gimė daktaras Batajis.

Taksilis rado, tikriau, prisiminė seną draugą, laivo gydytoją, daug keliavusį po egzotiškus kraštus ir kaišiojusį nosį į įvairių tikėjimų šventyklas, bet, svarbiausia, itin gerai išmaniusį apie nuotykių romanus, tokius kaip Busenaro knygos ar fantastiniai Žakoljo kūriniai: Le Spiritisme dans le monde ar Voyage au poys mysterieux [78] Spiritizmas pasaulyje ir Kelionės po paslaptingas šalis (pranc.). . Visiškai pritariau minčiai paieškoti naujų temų grožinės literatūros pasaulyje (kiek žinau iš jūsų dienoraščių, pats sėmėtės įkvėpimo iš Diuma ar Siu romanų): žmonės grynai iš malonumo ryte ryja pasakojimus apie nuotykius sausumoje ir jūrose ar detektyvines istorijas, o paskui lengvai užmiršta ką perskaitę, ir kai jiems kaip tiesa pateikiama tai, ką jau buvo perskaitę romane, miglotai atsiminę kažkur apie tai jau girdėję džiaugiasi patvirtintais savo įsitikinimais.

Taksilio rastas žmogus buvo daktaras Čarlzas Haksas. Universitete apgynė cezario pjūvio operacijos diplomą, kažką išleido apie jūrų prekybos laivyną, bet dar nebuvo išsėmęs pasakotojo talento. Atrodė sergantis sunkios formos alkoholizmu ir jam akivaizdžiai stigo pinigų. Kiek supratau iš jo kalbų, rengėsi išleisti fundamentalų veikalą, demaskuojantį religijas ir krikščionybę kaip „kryžiaus isteriją“, bet išklausęs Taksilio siūlymą pasakė dėl Bažnyčios garbės ir jai apginti pasiryžęs prirašyti kad ir tūkstantį puslapių velnio garbintojams pasmerkti.

Atmenu, 1892 metais pradėjome numatę parašyti 240 knygelių, turėsiančių išeiti per maždaug trisdešimt mėnesių. Tai buvo toks milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIX esiècle [79] Velnias XIX amžiuje (pranc.). . Ant viršelio — didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega, o paantraštė skelbė: „Spiritizmo, liuciferiškųjų masonų paslaptys, visiškas paladizmo, teurgijos ir goetijos bei viso šiuolaikinio satanizmo, okultinio magnetizmo, liuciferiškų mediumų, amžiaus pabaigos kabalos, rozenkreicerių magijos, slaptų apsėdimo formų, Antikristo pranašų nuvainikavimas.“ Autorystė priklausė paslaptingojo daktaro Batajo plunksnai.

…milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIX esiècle. Ant viršelio — didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega…

Kaip ir planavome, šiame kūrinyje nebuvo nieko, apie ką nebūtų rašyta: Taksilis arba Batajis perkrėtė visą išleistą literatūrą ir į vieną katilą suvertė pogrindinius kultus, velnio apsireiškimus, šiurpinančias apeigas, atgaivintas tamplierių liturgijas jų pamėgtajam Bafometui ir panašius dalykus. Iliustracijas irgi nukopijavome nuo kitų okultinių mokslų knygų, kurios savo ruožtu buvo nukopijuotos viena nuo kitos. Vieninteliai dar nematyti paveikslai buvo didžiųjų masonų meistrų portretai, išspausdinti panašiai kaip skelbimai Amerikos prerijose, pranešantys apie plėšikus, kuriuos reikia pagauti ir pristatyti teismui gyvus ar mirusius.

Dirbome karštligiškai: sočiai prisigėręs absento Haksas — Batajis pasakojo Taksiliui savo pramanus, šis pagražindamas rašė, Batajis rūpinosi detalėmis, susijusiomis su medicinos mokslu ar nuodų menu, miestų ar egzotiškų apeigų, kurias buvo matęs savo akimis, aprašymais, o Taksilis dailino naujausias Dianos klejones.

Tarkim, Batajis pasakojo apie Gibraltarą kaip apie akytą uolą, išvarpytą tunelių, grotų, požeminių ertmių, kuriose vykdavo bedieviškiausių sektų apeigos, prasimanydavo masonų niekšybes Indijos sektose ar Asmodėjo apsireiškimus, oTaksilis ėmėsi kurti Sofi Safo portretą. Perskaitęs Kolino de Plansi Dictionnaire infernal pasiūlė: esą tegul Sofi atskleidžia, kad pragaro legionų buvo šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši, o kiekviename iš jų — šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši demonai. Kad ir įkaušęs, Batajis pajėgė suskaičiuoti, jog velnių ir velnienių buvo keturiasdešimt keturi milijonai keturi šimtai trisdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt šeši. Patikrinom ir apstulbę pripažinom jo teisybę, o jis trenkęs delnu per stalą sušuko: „Matot, aš negirtas!“ Ir vaišinosi, kol nusirito po stalu.

Kupini jaudulio kūrėme toksikologinę Neapolio masonų laboratoriją, ruošusią nuodus ložės priešams naikinti. Batajis išrado šedevrą, kurį nesiremdamas jokia chemija pavadino marina : rupūžė uždaroma stiklainyje su angimis ir aspidais, šeriama tik nuodingaisiais grybais, dar pridedama rusmenės ir nuodingosios nuokanos, paskui gyvūnai numarinami badu ir maita apipurškiama krištolo dulkių bei karpažolės putomis, paskui viskas sudedama į distiliatorių, išdžiovinama ant mažos ugnies, o maitos pelenai ir nedegūs milteliai atskiriami — taip išgaunamas ne vienas, bet du nuodai, skystas ir miltelių pavidalo, abu vienodai mirtini.

— Jau regiu, kiek vyskupų skaitydami šiuos puslapius patirs ekstazę, — kreivai šypsojosi Taksilis kasydamasis slėpsną, kaip visada darydavo būdamas labai patenkintas. Jis žinojo, ką kalba, nes po kiekvienos naujos „Velnio“ knygelės ateidavo kokio dvasininko laiškas su padėka už jo drąsias įžvalgas, atveriančias akis daugybei tikinčiųjų.

Retkarčiais įtraukdavome Dianą. Tik jai galėjo šauti mintis apie Čarlstono Didžiojo meistro Aralo Mystica — skrynelę, vieną iš septynių pasaulyje: ją atidarius viduje matėsi sidabrinis garsiakalbis, panašus į medžioklės ragą, tik mažesnis, kairėje — sidabro vijų laidas, vienu galu pritvirtintas prie aparato, o kitu — prie ausinės, kad girdėtum balsą asmenų, kalbančių į vieną iš likusių šešių skrynelių. Dešinėje skaisčiai raudona rupūžė, iš pražiotų nasrų spjaudanti mažas liepsneles, rodė, kad ryšys veikia, septynios auksinės statulėlės simbolizavo septynias pagrindines paladizmo dorybes arba septynis aukščiausius masonų vadovus. Didysis meistras, paspausdamas vieną iš statulėlių, kviesdavo savo pašnekovą Berlyne ar Neapolyje, o jei šis tą akimirką būdavo ne prie skrynelės, tai ant veido pajusdavo šiltą vėją ir sušnabždėdavo, tarkim,„Po valandos“, o ant Didžiojo meistro stalo rupūžė garsiai pakartodavo„Po valandos“.