Умберто Эко - Prahos kapinės

Bent kartą per mėnesį Bulanas atvykdavo į Paryžių. Negalėjo patikėti turėsiąs galimybę tyrinėti tokią būtybę kaip Diana demonologiniu požiūriu (kaip sakė, siekdamas kuo geriau atlikti egzorcizmo apeigas, bet aš žinojau, kaip jis tai daro). Buvo perkopęs šešias dešimtis, bet dar guvus vyras tokiu žvilgsniu, kurį nedvejodamas vadinčiau hipnotizuojančiu.

Bulanas klausėsi Dianos pasakojimų — Taksilis juos kruopščiai užsirašinėjo — bet lyg būtų turėjęs kitokių tikslų, o kartkartėmis šnabždėdavo jai į ausį ragindamas ar patardamas, tik mes nieko nenugirsdavom. Vis dėlto jis mums buvo naudingas, nes turėjome atskleisti tokias masonų paslaptis, kaip šventųjų ostijų badymas ir įvairios juodosios mišios, o šiuose dalykuose Bulano autoriteto niekas negalėjo užginčyti. Taksilis užsirašinėjo įvairias demoniškas apeigas ir savo knygose vis plačiau pristatydavo tas liturgijas, kurias jo masonai atlikdavę kiekviena menkiausia proga.

Melsdamasis Vintrasas sklęsdavo oru, sukeldamas sekėjams ekstazę.

Vieną paskui kitą išleidęs kelias knygas Taksilis išklojo visas menkas žinias apie masonus. Naujų minčių sėmėsi tik iš „blogosios“ Dianos, kai ši užhipnotizuota išplėstomis akimis pasakodavo scenas, kuriose jai gal teko dalyvauti, o gal ji girdėjo apie jas Amerikoje ar tiesiog įsivaizdavo. Tos istorijos gniauždavo kvapą, ir prisipažinsiu: nors esu visko matęs (manau) vyras, jos mane piktindavo. Tarkim, vieną dieną ji papasakojo apie savo priešės Sofi Valder, dar vadinamos Sofi Safo, įšventinimą, ir nesupratome, ar jautė nusikalstamą tos scenos prieskonį, tačiau pasakojo ne smerkdama, o priešingai — susijaudinusi, kad teko garbė ten dalyvauti.

— Ją užmigdė tėvas, — lėtai kalbėjo Diana. — Įkaitinta geležimi perbraukė per lūpas… Įsitikino, kad kūnas nejautrus jokiems išoriniams dirgikliams. Ant kaklo ji turėjo susirangiusio žalčio vėrinį… Štai tėvas nusega vėrinį, atidaro pintinę, išima gyvą žaltį ir padeda jai ant pilvo… Jis nuostabiai gražus, šliaužia lyg šoktų, artėja prie Sofi kaklo, apsiveja kaip vėrinys… Šliaužia prie veido, iškišęs virpantį liežuvį siekia lūpų ir šnypšdamas jas bučiuoja. Koks jis… įstabiai… slidus… Sofi pabunda, jos lūpos putotos, atsistojusi ji sustingsta it statula, tėvas atvarsto josios korsetą ir apnuogina krūtis! Lazdele rašo ant krūtinės klausimą, ant odos ryškėja raudonos raidės, o tarsi snaudęs žaltys vėl sušnypščia ir uodega ant nuogo Sofi kūno išraito atsakymą.

— Diana, iš kur apie tai žinai? — paklausiau.

— Kai apsigyvenau Amerikoje… Mano tėvas įšventino mane į paladistes. Paskui atvykau į Paryžių, gal jie norėjo manęs atsikratyti… Paryžiuje susitikau Sofi Safo. Ji visada buvo mano priešė. Kai atsisakiau vykdyti jos reikalavimus, perdavė mane daktarui Diu Morjė. Pasakiusi, kad esu beprotė.

Atėjau pas daktarą Diu Morjė ieškoti Dianos praeities.

— Daktare, supraskite, mano gailestingosios seserys negali padėti merginai nežinodamos apie jos kilmę ir tėvus.

Diu Morjė žiūri į mane lyg į sieną.

— Jau sakiau, nieko nežinau. Man ją patikėjo giminaitė, dabar jau mirusi. Giminaitės adresas? Jums pasirodys keista, bet jo nebeturiu. Mano kabinete prieš metus kilo gaisras, sudegė daug dokumentų. Nieko nežinau ir apie Dianos praeitį.

— Ji atvyko iš Amerikos?

— Galbūt, tačiau prancūziškai kalba be jokio akcento. Pasakykite savo gailestingosioms seserims, kad pernelyg nesikrimstų, nes mergina niekaip nepajėgs įveikti savo būsenos ir grįžti į normalų gyvenimą. Tebūna jai švelnios ir leidžia baigti savo dienas, nes, kartoju, taip smarkiai pažengus isterijai niekas ilgai negyvena. Kurią nors dieną ją ištiks ūmus gimdos uždegimas, ir medicinos mokslas nebepajėgs padėti.

Esu tikras, kad jis meluoja, gal irgi yra paladistas (ką ten Didžiųjų Rytų ložė) ir sutiko sektos priešę užmūryti gyvą. Bet gal tai tik mano vaizduotės vaisius. Toliau kalbėtis su Diu Morjė — gaišti laiką.

Klausinėju ir vienokios, ir kitokios būsenos Dianos. Ji nieko neatsimena. Ant jos kaklo auksinė grandinėlė su medalionu: jį puošia labai panašios moters atvaizdas. Pamačiau, kad medalionas atsidaro, ir ilgai prašiau parodyti, kas viduje, ji atsisakė griežtai, su baime ir laukiniu ryžtu.

— Gavau jį iš mamos, — tepasakė.

Praėjo jau ketveri metai, kai Taksilis pradėjo savo antimasonišką kampaniją. Katalikiškojo pasaulio reakcija pranoko mūsų lūkesčius: 1887 metais kardinolas Rampola pakvietėTaksilį į privačią audienciją pas popiežių Leoną XIII. Tai buvo oficialus jo kovos pripažinimas ir didelės leidybinės sėkmės pradžia. Ir ekonominės.

Iš to meto yra šis trumpas, bet iškalbingas raštelis: „Garbusis abate, regis, šis reikalas pranoko mūsų ketinimus. Ar galėtumėt kaip nors tuo pasirūpinti? Hebuternas.“

Tačiau kelio atgal nebuvo. Ne tik dėl honorarų, kurie plaukė keldami jaudulį, įpareigojo ir su katalikiškuoju pasauliu užmegzti saitai. Taksilis tapo kovos su satanistais didvyriu ir šlovės tikrai neatsisakys.

Tada gavau ir trumpą tėvo Bergamaskio raštelį: „Regis, viskas gerai. Bet kaip žydai?“

Išties, tėvo Bergamaskio paliepimu iš Taksilio turėjau išpešti pikantiškos informacijos ne tik apie masonus, bet ir apie žydus. Tačiau nei Diana, nei Taksilis apie juos nė neužsiminė. Diana nesistebiu, gal Amerikoje, iš kur atvyko, žydų mažiau nei pas mus, ir jų klausimas jai svetimas. Tačiau tarp masonų žydų knibždėte knibždėjo, taip ir pasakiau Taksiliui.

— Iš kur man žinoti? — atsakė šis. — Neteko susidurti su masonais žydais arba nežinojau, kad jie žydai. Ložėje nė sykio nemačiau rabino.

— Jie ateina apsirengę ne rabinų drabužiais. Ir dar — gerai informuotas tėvas jėzuitas man papasakojo, kad monsinjoras Merenas, ne šiaip koks klebonas, o arkivyskupas, savo naujojoje knygoje įrodys, kad visų masoniškų apeigų kilmė — kabalistinė, o judėjų kabala masonams liepia garbinti demonus…

— Tuomet leiskim kalbėti monsinjorui Merenui, mes ir taip turim daug darbo.

Toks Taksilio santūrumas man ilgai nedavė ramybės (svarsčiau sau, gal jis žydas?), bet paskui sužinojau, kad už žurnalistinius ir leidybinius žygdarbius jam dažnai iškeldavo bylų dėl šmeižto ar nešvankybių ir priteisdavo mokėti gana dideles baudas. Jis smarkiai įsiskolino lupikautojams žydams ir skolų dar negrąžino (nes džiugiai švaistė nemažas pajamas iš savo naujosios antimasoniškos veiklos).Todėl baiminosi, kad žydai kol kas ramūs, bet gali užsipulti už skolas ir įkišti į kalėjimą.

Ar tikrai čia tik pinigų klausimas? Taksilis buvo nedorėlis, tačiau turėjo šiokių tokių jausmų ir, tarkim, labai vertino šeimą. Tad kažkodėl užjautė žydus, įvairiausių persekiojimų aukas. Sakydavo, kad popiežiai globoja geto žydus, tegul ir kaip antrarūšius piliečius.

Tais metais jam galvoje pasimaišė: manydamas esąs legitimistinio ir antimasoniško katalikų mokymo šauklys, nutarė mestis į politiką. Nepajėgiau susekti visų jo machinacijų, bet iškėlęs savo kandidatūrą į kažkokią Paryžiaus valdybos tarybą susirungė bei leidosi polemizuoti su tokiu įtakingu žurnalistu kaip Driumonas, įsitraukusiu į aršią kampaniją prieš žydus ir masonus. Driumonas turėjo didelį autoritetą tarp dvasininkų ir netiesiogiai užsiminė, kad Taksilis esąs apgavikas. Nors „netiesiogiai užsiminė“ čia gal kiek per švelniai pasakyta. 1889 metais Taksilis parašė paskvilį apie Driumoną ir nežinodamas, kaip jį užsipulti (juk abudu buvo antimasonai), jo judofobiją pavadino protiniu sutrikimu. Be to, leido sau padejuoti dėl pogromų Rusijoje.