Умберто Эко - Prahos kapinės

— Prancūzijoje jiems buvome per daug atlaidūs, — baigė Tusenelis, — todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas… Neatsitiktinai Prancūzijoje žydai triumfavo tada, kai joje įsivyravo iš kitapus Lamanšo atkeliavę naujieji kapitalizmo principai.

— Pone Tuseneli, jūs viską per daug supaprastinat, — tarė Glinka. — Rusijoje tarp apsinuodijusiųjų jūsų išliaupsintojo Markso revoliucinėmis idėjomis esama daug žydų. Jie — visur.

Ir pasisuko į svetainės langus, tarsi Jie būtų tykoję už kampo iškėlę durklą. O Simoninis, apimtas grįžusio vaikystės siaubo, galvojo apie naktimis laiptais lipantį Mordechajų.

…todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas…

Simoninis iškart suprato, jog Glinka yra potenciali klientė, tad ėmė prie jos gretintis santūriai mergindamas — tiesa, turėjo prisiversti. Ne itin išmanė apie moterišką žavesį, bet negalėjo nematyti, kad jos veidas kaip kiaunės, o akys įstatytos per arti nosies, o Žiuljetė Adam, nors ir ne tokia, kokią pažino prieš dvidešimt metų, bet vis dar dailaus stoto ir patraukliai didinga.

Tiesa, Simoninis per daug neatviravo su Glinka, daugiau klausėsi šios klejonių, dėdamasis besidomintis panelės pramanais, tarkim, kaip Viurcburge jai pasirodęs Himalajų guru ir atskleidęs nežinia kokią paslaptį. Taigi, jai buvo galima teikti antižydišką medžiagą, pritaikytą pagal jos ezoterinius pomėgius. Juolab kad, anot kalbų, Juliana Glinka — generolo Oržejevskio, gana iškilios rusų slaptosios policijos figūros, dukterėčia, jo pastangomis ją pasamdė Ochrana, imperatoriškoji slaptoji tarnyba, todėl ji buvo susijusi (nesuprasi, kaip pavaldinė, bendradarbė ar tiesioginė konkurentė) su naujuoju visų užsienio tyrimų vadovu Piotru Račkovskiu. Le Radical, kairiųjų dienraštis, pareiškė numanąs, kad Glinka pragyvena nuolat išduodama rusų teroristus išeivijoje, o tai reiškė, kad ji lankydavosi ne tik Adam salone, bet ir kitose vietose, apie kurias Simoninis nieko nežinojo.

Reikėjo Glinkos skoniui pritaikyti Prahos kapinių sceną, išbraukti postringavimus apie ekonominius projektus ir rabinų kalbose daugiau ar mažiau paryškinti užuominas apie Mesiją.

Kiek panaršęs po Guženo raštus ir kitą to meto literatūrą, Simoninis į rabinų lūpas įdėjo pasvaičiojimų apie Dievo išrinktąjį Valdovą, kuris grįžta kaip Izraelio Karalius ir nušluoja visas stabmeldžių piktadarybes. Ir į kapinių istoriją apie Mesiją įterpė bent du puslapius fantasmagorijų, tokių kaip „su visa Šėtono galia ir siaubu pergalingojo Izraelio Karaliaus karalystė ateina į mūsų dvasiškai neatgimusį pasaulį. Karalius, gimęs iš Siono kraujo, Antikristas, žengia į pasaulio sostą“. Bet žinodamas, jog carui artimuose sluoksniuose menkiausia mintis apie respubliką kelia siaubą, pridūrė, kad tik respublika, kur visi gali balsuoti, leistų daugumą balsų gavusiems žydams priimti savo tikslams naudingus įstatymus. Tie kvaili stabmeldžiai, kalbėjo rabinai kapinėse, mano iš respublikos sulauksią daugiau laisvių nei iš autokratijos. Priešingai, autokratija, kai valdo išminčiai, o liberali santvarka — kai prastuomenė, kurią žydų agentams lengva sukurstyti. Akivaizdu, autoriui nėmaž nerūpėjo, kaip respublika susijusi su Pasaulio karalium: Napoleonas III įrodė, kad respublika gali pagimdyti imperatorių.

Tačiau prisiminęs senelio pasakojimus Simoninis sumanė rabinų šnekas praturtinti ilgėlesniu skirsniu, kaip veikė ir turėjo veikti slaptoji pasaulio valdžia. Keista, kad Glinka nepastebėjo pateiktų argumentų tapatumo su Dostojevskio išdėstytais, o gal pastebėjo ir apsidžiaugė, kad senasis tekstas patvirtina Dostojevskio mintis.

Tad Prahos kapinėse paaiškėjo, kad kabalistai žydai įkvėpė kryžiaus žygius, kuriais siekta Jeruzalei grąžinti pasaulio centro vardą, padedami visur esančių tamplierių (o medžiagos apie tai Simoninis galėjo rasti įvairiausiuose šaltiniuose). Deja, paskui arabai nustūmė kryžeivius į jūrą, o tamplieriai sulaukė tokios prastos baigties, kokios sulaukė, antraip planas būtų išdegęs jau prieš daugelį amžių.

Prahoje rabinai atsiminė, kad ir humanizmas, Prancūzijos revoliucija bei Amerikos nepriklausomybės karas lygiai taip pat padėjo pasikasti po krikščionybės pamatais, susilpnino pagarbą valdovui ir nutiesė žydams kelią pasauliui užkariauti. Žinoma, šiam planui įgyvendinti jiems reikėjo garbios priedangos, kitaip tariant, masonų.

Simoninis sumaniai perdirbo senojo Baruelio, apie kurį Glinka ir jos globėjai rusai akivaizdžiai nieko nežinojo, ištraukas, ir generolas Oržejevskis, gavęs Glinkos jam perduotą pranešimą, nutarė iš jo sukurti du tekstus: trumpesnis iš jų, daugmaž atitikęs originalią Prahos kapinių sceną, buvo išspausdintas keliuose Rusijos žurnaluose užmiršus (ar tikintis, kad skaitytojai bus užmiršę, o gal nė nežinojo), kad iš Gėdšės knygos paimta rabino kalba daugiau nei prieš dešimt metų publikuota Sankt Peterburge ir paskui Teodoro Fritšo veikale Antisemiten-Katechismus. Antrasis tekstas, pavadintas „Taina Jevreistva“ („Žydų paslaptis“), išėjo atskiru pamfletu, įvadu jį pagerbė pats Oržejevskis, parašęs, jog pagaliau dienos šviesą išvydusiame tekste pirmąkart kalbama apie artimus nihilizmo šauklių masonų ir žydų santykius (anuometinėje Rusijoje toks kaltinimas, regis, buvo itin sunkus).

Suprantama, iš Oržejevskio Simoninis gavo deramą atlygį, o Glinka pagaliau pateikė (bauginantį ir baisų) siūlymą už šį įstabų žygį atlyginti savo kūnu. Tokio siaubo Simoninis išvengė tik leidęs suprasti — grąžydamas rankas ir daug bei nekaltai dūsaudamas, — kad jo likimas panašus į Oktavo de Malivero, apie kurį jau ištisus dešimtmečius šnabždasi visi Stendalio skaitytojai.

Nuo tos akimirkos Glinka liovėsi juo domėtis, o jis daugiau nebesidomėjo ja. Bet vieną dieną užėjęs į Cafè de la Paix pavalgyti paprastų dejeuner à lafourchette (ant grotelių keptų pjausnių su inkstais), Simoninis pamatė ją prie stalo su apkūniu prasčiokiškos išvaizdos buržua. Ji akivaizdžiai atrodė įsitempusi. Simoninis stabtelėjo pasisveikinti, tad Glinkai teko jį pristatyti ponui Račkovskiui, o šis nužvelgė jį itin susidomėjęs.

Tąkart Simoninis nesuprato tokio dėmesio priežasčių, bet suvokė vėliau, išgirdęs skambinant į krautuvės duris ir už durų išvydęs patį Račkovskį. Plačiai šypsodamasis ir valdingai įžūliai šis perėjo krautuvę, o, pamatęs viršun vedančius laiptus, įsibrovė į darbo kambarį ir patogiai įsitaisė krėsle prie rašomojo stalo.

— Malonėkit, noriu pasikalbėti apie reikalus, — tarė.

Račkovskis buvo šviesiaplaukis, kaip rusas, žilstelėjęs, kaip tris dešimtis perkopęs vyras, putliomis jusliomis lūpomis, didele nosimi, slavų velnio antakiais, nuoširdžia žvėries šypsena ir kalbėjo saldžiu it medus balsu. Panėšėjo veikiau į leopardą nei liūtą, nutarė Simoninis ir pasvarstė, ar turėtų labiau sunerimti gavęs Osmano Bėjaus kvietimą vidurnaktį ateiti į Senos krantinę, ar Račkovskio kvietimą ankstyvą rytmetį užeiti į kabinetą rusų atstovybėje Grenelės gatvėje. Pasirinko Osmaną Bėjų.

— Taigi, kapitone Simonini, — tęsė Račkovskis, — tikriausiai nelabai žinote, kas toji Ochrana, kaip ją klaidingai vadina Vakaruose, arba Ochranka, kaip niekinamai pravardžiuoja rusų emigrantai.