Умберто Эко - Prahos kapinės

Jis pacitavo, ką apie tai rašė Vagneris: „Neįmanoma įsivaizduoti, kad žydui vaidinant antikos ar šių laikų veikėją, didvyrį ar mylimąjį nejučia nepamanytume, kaip jam netinka tas vaidmuo, negana to, dar ir absurdiškas. Bet labiausiai atstumia ypatinga žydų kalbai būdinga tartis. Mūsų klausą ypač rėžia šaižūs, šnypščiantys, džeržgiantys jų kalbos garsai. Natūralu, kad prigimtinė žydų menkystė, mums tokia nemiela, akivaizdžiausiai matyti dainose, kurios yra gyviausia, autentiškiausia žmogaus jausmų išraiška. Galėtume pripažinti, kad žydai turi gabumų bet kokiam kitam menui, tik ne dainai, kuri tarsi pačios gamtos jiems nebuvo skirta. a

— Kaip tuomet paaiškinti, kad jie užvaldė muzikinį teatrą? — paklausė kažkas. — Rosinis, Mejerberas, Mendelsonas ar Džudita Pasta — visi jie žydai…

— Nes netiesa, kad muzika yra aukštasis menas, — įsiterpė kitas. — Argi vienas vokiečių filosofas nėra pasakęs, kad ji prastesnė už dailę ir literatūrą, nes trikdo ir tuos, kurie nenori jos klausytis? Jei kas nors greta skambina nemielą melodiją, esi priverstas jos klausytis, panašiai nutinka kam nors išsitraukus iš kišenės nosinaitę, prikvėpintą pykinama esencija. Arijų šlovė yra literatūra, dabar ištikta krizės. O muzika — juslinis menas suvaikėjusiems ir ligoniams — klesti. Po krokodilo didžiausias melomanas iš visų gyvūnų yra žydas, ir visi muzikantai — žydai. Pianistai, smuikininkai, violončelininkai — visi žydai.

— Jie tik didžiųjų kompozitorių atlikėjai, parazitai, — atsakė Driumonas. — Minėjote Mejerberą ir Mendelsoną, antrarūšius muzikantus, tačiau Delibas ir Ofenbachas — ne žydai.

Kilo karšta diskusija, ar muzika svetima žydams, ar ji — prigimtinis žydų menas, tačiau nuomonės išsiskyrė.

Projektuojant Eifelio bokštą, o juo labiau jį pastačius, Antisemitų lygos rūstybė pasiekė aukščiausią tašką: bokštas buvo Vokietijos žydo kūrinys, žydiškas atsakas Švč. Jėzaus Širdies bazilikai. De Bjė, gal pats aršiausias iš antisemitų, žemesnę žydų padėtį grindęs ir tuo, kad jie, kitaip nei visi normalūs žmonės, rašo atvirkščiai, kalbėjo:

— Pati to babiloniško statinio forma rodo, kad jų smegenų sandara kitokia nei mūsų…

Paskui griebtasi alkoholizmo, to meto Prancūzijos rykštės. Kalbėta, kad Paryžiuje per metus išgeriama 141 tūkstantis hektolitrų alkoholio!

— Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus — Tofanos vandenį. Dabar jie gamina kvaišalus, nesiskiriančius nuo vandens, bet su opijaus ir ispaniškos muselės milteliais. Jie sukelia depresiją ir idiotizmą, o ilgainiui ir mirtį. Jų beriama į alkoholinius gėrimus, šie skatina savižudybes.

— O pornografija? Tusenelis rašė (kartais ir socialistai pasako tiesą), jog kiaulė yra žydų simbolis, nes jie nesigėdi voliotis nedoroje ir negarbėje. Kita vertus, Talmude parašyta, kad geras ženklas sapnuoti išmatas. Visus nešvankius leidinius spausdina žydai. Nueikite į pornografinių leidinių turgų Kruasano gatvėje. Vien (žydų) krautuvėlės, grynas ištvirkimas: vienuoliai sanguliauja su mergaitėmis, kunigai rykštėmis plaka nuogas, tik plaukais prisidengusias moteris, priapiški vaizdai, girtų kunigų orgijos. O žmonės eina pro šalį ir juokiasi, net šeimos su vaikais! Atsiprašysiu už žodį, bet tai — subinės triumfas. Sodomitai kanauninkai, vienuolių užpakaliai, kuriuos plaka paleistuviai klebonai…

Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus — Tofanos vandenį. [83] Honoré Daumier, „Neįtikėtina, kad yra žmonių, geriančių absentą šalyje, gaminančioje tokį gerą vyną kaip šis!“ (Croquis parisiens laikraščiui Le journal amusant), 1864 © BnF.

Kita įprasta tema buvo žydų klajoklystė.

— Žydai yra klajokliai, bet tik todėl, kad nuo ko nors bėga, o ne ieško naujų kraštų, — primindavo Driumonas. — Arijai keliauja, atranda Ameriką, nežinomas žemes, o semitai laukia, kol šie atras naujus kraštus, ir vyksta jų alinti. Štai, tarkim, pasakos. Tiesa, žydams visada trūko vaizduotės gražiai pasakai sukurti, bet jų broliai semitai — arabai — seka „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, kuriose kas nors randa pilną aukso odmaišį, olą su plėšikų paliktais deimantais, butelį su gerąja dvasia, ir visa tai jiems nukrinta iš dangaus. O arijų pasakose — prisiminkite Gralio paieškas — už viską reikia pasiaukojamai kovoti.

— Šitaip žydams pavyko išlikti per visas negandas, — tarstelėjo kažkas iš Driumono draugų.

— Taip, jų neįmanoma sunaikinti, — Driumonas kone putojo iš apmaudo. — Bet kuri kita tauta, persikrausčiusi į svetimą aplinką, neatlaiko pasikeitusio klimato, naujo maisto ir nusilpsta. O svetur persikėlę žydai tik sustiprėja nelyginant vabzdžiai.

— Jie kaip čigonai, kurie niekada neserga, nors minta dvėseliena. Gal jiems padeda kanibalizmas, todėl jie ir grobia vaikus…

— Bet negalėtum sakyti, kad kanibalizmas ilgina gyvenimą, tik pažiūrėkit į Afrikos negrus, jie kanibalai, o kaip musės krinta savo kaimuose.

— Kaip tuomet paaiškinti žydų imunitetą? Vidutinė jų gyvenimo trukmė — penkiasdešimt treji metai, o krikščionių — tik trisdešimt septyneri. Jau viduramžiais pastebėta, kad jie atsparesni epidemijoms už krikščionis. Tarsi sirgtų kokiu įgimtu maru, saugančiu nuo paprastojo maro.

Simoninis pamanė, kad šiuos argumentus jau buvo pateikęs Guženo, bet Driumono draugijai rūpėjo n.e tiek minčių originalumas, kiek tiesa.

— Na, gerai, — kalbėjo Driumonas, — jie už mus atsparesni kūno ligoms, tačiau labiau linkę sirgti dvasinėmis. Nuolatinis gyvenimas derantis, spekuliuojant ir rezgant sąmokslus pakeičia jų nervų sistemą. Italijoje iš trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių žydų yra vienas pamišėlis, o katalikų — vienas iš septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių. Šarko atliko įdomius Rusijos žydų tyrimus, ir mes apie tai žinome, nes jie neturtingi, o Prancūzijoje žydai turtingi ir savo ligas slepia daktaro Blanšo klinikoje už solidų atlygį. Ar žinot, kad Sara Bernar savo miegamajame turi baltą karstą?

— Palyginti su mumis, jie dauginasi dvigubai greičiau. Dabar pasaulyje jų daugiau kaip keturi milijonai.

— Dar Išėjimo knygoje pasakyta, kad Izraelio vaikai dauginsis kaip javai, gausės, taps galingi ir užplūs visą žemę.

— Ir štai dabar jie čia. Jau buvo čia, kai to nė neįtarėm. Kas toks Maratas? Tikrasis jo vardas Mara. Tai iš Ispanijos išvaryta sefardų šeima, kuri slėpdama žydišką kilmę priėmė protestantų tikėjimą. Maratas… suėstas raupsų mirė purve, psichikos ligonis, apimtas persekiojimo manijos, o paskui ir manijos žudyti, tipiškas žydas, keršijęs krikščionims ir būriais siuntęs į giljotiną. Tik pažvelkit į jo portretą Karnavale muziejuje, iškart pamatysit aptemusio proto neurotiką, tokį pat kaip Robespjeras ir kiti jakobinai, jo veido asimetrija liudija beprotystę.

Žinome, kad revoliuciją iš esmės sukėlė žydai. Tačiau Napoleonas taip pat nekentė popiežiaus ir susidėjo su masonais — ar ir jis buvo semitas?

— Taip atrodytų, tą sakė ir Dizraelis. Balearų salos ir Korsika tapo iš Ispanijos išvarytų žydų priebėga, ten jie virto maranais ir prisidengė ponų, kuriems tarnavo, vardais — Orsinis ar Bonapartas.

Kiekvienoje draugijoje atsiranda gaffeur — tas, kuris netinkamu metu užduoda netinkamą klausimą. Ir štai nuskamba suktas klausimas: