Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Diduma radinių išsiųsta į Puškino muziejų Maskvoje. Kiti pražuvo arba buvo išgrobstyti nesaugomą meno slėptuvę aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje už porą aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.

Skubėdami laiku ištuštinti kasyklą, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokiečiams prireikė daugiau nei metų, kol užpildė kasyklą, o dabar reikėjo viską sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liepą į Miuncheno centrinį surinkimo punktą plaukė tūkstančiai meno darbų. Netrukus paaiškėjo, kad šių erdvių patalpų neužteks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų sąjungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagysčių dydį, bet ir fanatiškas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plėšikavimas per karą, o aukščiausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.

Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių 1945 m. šis nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų šešėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms iš koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas sukčiavimas.

Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko neišspręsta. Pavyzdžiui, prancūzai norėjo, kad jų šalyje dingę arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės vokiškų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir šalys nugalėtojos bendromis pastangomis išspręs meno likimo klausimą.

To neįvyko. Tarybų Sąjunga savo karo grobį jau buvo išvežusi į Maskvą. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių sąjungininkų santykiai ėmė kaip reikiant braškėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujančių žmonių, todėl meno problemą kariškiai norėjo išspręsti kuo greičiau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net dešimtmečius.

Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikiečių zoną, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus meną suskirstė į tris kategorijas. Į pirmąją (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose šalyse nacistų iš viešųjų įstaigų arba privačių savininkų pagrobti darbai, pavyzdžiui, išgrobstyta žydų nuosavybė. Kitai kategorijai (B) priskirti privatiems savininkams priklausę darbai, už kuriuos nacistai sumokėjo tam tikrą kompensaciją. Dažnai tai buvo šantažas, kai Hermano Geringo arba Adolfo Hitlerio agentai pateikdavo siūlymą, kurio atsisakyti niekas paprastai nedrįsdavo. Į paskutinę kategoriją pateko kūriniai, laikomi priklausančiais vokiečių liaudžiai, daugiausia įvairiose saugyklose rastos muziejų kolekcijos. A ir B kategorijos kūriniai turėjo būti kuo greičiau grąžinti šalims, iš kurių buvo pavogti arba įsigyti. Perduoti atsakomybę šalims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gražu ne visi meno kūriniai iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grįžo savininkams ar jų palikuonims.

Nedėkingą MFAA narių darbą gelbstint, transportuojant, rūšiuojant ir taisant pažeistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio štabo noras išspręsti klausimą kuo skubiau. Eizenhaueris asmeniškai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias šalis. Amerikos armija pirmiausia norėjo išvengti dalyvavimo sprendžiant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visiško grąžinimo proceso parengimas. Grąžinti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikelandželo „Briugės Madona“ buvo paprasta, nes visi žinojo, iš kur jie. Bet tai tik išimtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų „įsigyta“ galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus išaiškinti. Tai buvo detektyvų darbas, už kurį amerikiečių armija nenorėjo būti atsakinga. Ši užduotis turėjo tekti šalims, iš kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys – restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip šį klausimą sprendė konkreti šalis ir institucija.

Vėlyvą 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių objektų.

Iš Noišvanštaino pilies, kurioje rasta keli tūkstančiai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, išvažiavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutinę stotelę Paryžiuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik iš karto prasidėjo grąžinimo procesas. Atsiliepė tūkstančiai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių žmonių iš viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėmę, o grįžo į geriausiu atveju apiplėštus namus, blogiausiu – į tiesiog nebeegzistuojančius.

Toli gražu ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. Šiose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. Dešimtys tūkstančių nacistų išsigimusiais pripažintų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, iškeista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstančiai kūrinių dingo privačiose galerijose arba buvo kontrabanda išvežti į pasaulinę rinką. Garsus kolekcininkas, Paryžiaus galerijų savininkas žydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų iš jo pavogtų darbų yra pasklidę po visą Europą. Dauguma buvo kontrabanda išvežti į Šveicariją ir parduoti garsiausioms šalies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų žydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, pradžia.

Vakarų sąjungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti šeimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius uždrausta eksportuoti iš Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti pranešta žinyboms. Taip pat sudaryti juodieji sąrašai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudarę meno prekeiviai. Pasekmė – ši rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus sušvelninti.

Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos piliečius pranešti apie karo metais užsienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė valdžia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė šeimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį šešėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė sąlygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų šalių iždą meno kūriniams pirkti. Vokiečių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, visą laiką pervertinant reichsmarkę okupuotų šalių valiutos atžvilgiu. Tai sukėlė pirkimo karštligę, kai iš tokių miestų kaip Paryžius ir Amsterdamas į Trečiąjį reichą ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.