Amanda Stivens - Edeno vaikai

Semas užsimerkęs pabandė įsivaizduoti įvykių eigą. Įsivaizdavo Saros Betės pagrobėją, išnešantį mergaitę iš vaistinės, įstumiantį ją į automobilį ir vežantį tolyn nuo draugų ir artimųjų. Tolyn nuo mamos. O gal ją pagrobė kas nors iš čionykščių? Gal kuris nors gretimų namų gyventojas? Gal jis pamatė Sarą Betę ir tiesiog panoro jos? O jei mergaitė čia pat – taip arti, kad ištiesęs ranką Semas ją paliestų?

Jis žiūrėjo į gatvę, į baltus dviaukščius namus tamsiais langais. Širdį kaustė baimė. Gali būti, kad Sara Betė kur nors visai šalia. Išsigandusi, drebanti, bet saugi ir sveika. Gali būti, bet tikimybė labai menka. Po dvidešimties darbo metų FTB Semas žinojo, kaip baigiasi dauguma tokių bylų. „Tik ne ši. Maldauju, Dieve, tik ne ši“.

Seržantė Kros pasimuistė keleivio sėdynėje. Semas ją nužvelgė. Ji dar vaikas – kokių dvidešimt septynerių ar aštuonerių – per žalia tokiai bylai. Kiek nusikaltimų padaroma Edeno miestelyje? „Užtektinai, – pamanė jis. – Dingo trys mergaitės“. Jis išjungė variklį ir atidarė langą. Į automobilį plūstelėjo tvankuma.

– Ar teko tirti tokią bylą? – tiesiai paklausė jis.

– Turite galvoje pagrobimą? – ji atsuko rūstoką veidą. – Ne, bet žinau, ką reikia daryti. Mano skyriaus žmonės laikosi taisyklių.

– Kitko ir nesiūlau.

„Aikštinga“, – pamanė Semas. Jo nuomone, pareigūnės moterys savo teritoriją gina ne mažiau negu vyrai. Kartais net labiau. Seržantė Kros – ne išimtis.

– Atleiskite, – atsiprašydama patraukė pečiais, – turbūt mes pervargę.

Ji nepastebėjo nieko ypatinga.

– Papasakokite dar apie tą savo nuojautą.

Ji pažvelgė nustebusi, akimirką patylėjo, lyg abejodama klausimo nuoširdumu.

– Kodėl manote, kad turime ieškoti daugiau nei vieno „nežo“? – spaudė jis.

– Kaip jau sakiau, iš dalies taip kužda nuojauta. Saros Betės pagrobimas man atrodo kitoks, o Sedės ir Emilės – neįtikėtinai panašūs, – seržantė Kros išsitiesė kedėje, lyg tai jos žodžiams suteiktų daugiau svorio. – Prieš kelias dienas iki Emilės Kembel dingimo vietos televizijos kanalas parodė siužetą apie Sedės pagrobimą. Rodė interviu su mano seserimi.

– Jūsų seserimi?

– Sedė Kros – mano dukterėčia.

Semas į ją žvilgtelėjo svarstydamas, ar turėtų ką nors atsakyti. Tirti nusikaltimus prieš vaikus visada sunku, o kai nelaimė nutinka artimajam, neretai apima panika, nes pareigūnas puikiai pažįsta žiaurią tikrovę. „O, taip“, – liūdnai pagalvojo Semas. Praradimo skausmas jam žinomas. Jis gerai suvokia tikrovę.

– Tęskite, – paragino jis šiurkščiai.

– Laidoje buvo papasakotas ir netgi suvaidintas Sedės pagrobimas. Pokalbyje dalyvavo ir keli vaikai, tądien žaidę su Sede aikštelėje. Jie jau penkiolikmečiai, – ji nutilo ir giliai atsikvėpė. – Laida galėjo paskatinti Emilės pagrobėją.

Semas pažvelgė į ją su nuostaba. Tokios nuovokos jis nesitikėjo. Iš patirties žinojo, kad mažų miestelių pareigūnai nuovoka nepasižymi.

– Pagalvokite, – tarė ji. – Koks nors iškrypėlis, vaikų grobikas, pamato laidą ir nusprendžia pamėginti pats. Pasislepia aikštelėje, kurioje buvo pagrobta Sedė, pamato į ją labai panašią Emilę ir pagrobia.

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Gal ir mažai tikėtina, bet įmanoma.

– Taip, – pritarė jis.

Ebė trumpam nutilo.

– Vis dėlto jei prisiminsime datą – antrasis pagrobimas įvykdytas per pirmojo metines, – labiau tikėtina, kad Emilę ir Sedę pagrobė tas pats asmuo. Įtariamasis, „nežas“ – pasitaisė ji prisiminusi Semo žargoną, – pastaruosius dešimt metų galėjo praleisti kalėjime už kitą nusikaltimą, gal netgi kitą pagrobimą. Išėjęs į laisvę jis pamato laidą ir to užtenka, kad vėl leistųsi į medžioklę.

– O Sara Betė Brodi?

Seržantė Kros susiraukė.

– Čia scenarijus kitoks. Ji pagrobta dviem dienomis vėliau negu Emilė ir ne toje vietoje. Be to, ji visai nepanaši į kitas dvi mergaites.

– Jūsų manymu, Emilės dingimas tapo impulsu Saros Betės pagrobėjui? – Semui teko pripažinti, kad susidomėjo. Aišku, jis iškart pastebėjo klaidų, bet namų darbus ji paruošė puikiai. Jis galėtų lažintis iš pinigų, kad jos knygų lentynos prigrūstos biheivioristinės teorijos autorių veikalų. Semas prisiminė savo darbo pradžią.

– Manau, žodis impulsas čia netinka. Iškart įsivaizduoji psichiškai nesveiką asmenį. Manau, Emilės dingimas tiesiog pakišo Saros Betės pagrobėjui mintį.

– Vėl grįžtame prie pagrobimo dėl globos versijos.

– Nebūtinai. Gal pagrobėjas pareikalaus išpirkos? Saros Betės tėvui priklauso miestelio automobilių prekybos tinklas ir keletas kitų nedidelių apygardos įmonių. Edeno masteliu jis tikras turtuolis. O jos motina – Edeno valstybinio banko valdytoja.

– Ar prisijungėte prie jų telefono linijų? Namų ir darbo?

– Žinoma, – atsakė Ebė. – Klausomės ir Tesos Kembel pokalbių. Ji tokių pinigų kaip Brodžiai neturi. Šiaip taip verčiasi. Teikia valymo paslaugas. Pasiturinčia jos tikrai nepavadinsi. Vieniša motina – visai kaip mano sesuo.

– Bet man susidarė įspūdis, kad Ferheivenas – grietinėlės mokykla.

– Taip, ir čia išryškėja dar vienas Sedės ir Emilės panašumas. Abi ne visai atitinka Ferheiveno reikalavimus. Dažniausia iš anksto sudaromas norinčiųjų patekti į Ferheiveną sąrašas. Tačiau tiek Emilės, tiek Sedės atveju pritrūko stojančiųjų. Antraip kažin ar jas būtų priėmę.

Semas galvojo.

– Norėčiau pasikalbėti su mokyklos darbuotojais, ypač su mergaičių mokytoja.

– Vikė Vilder mielai mums talkina. Per apklausą po Emilės dingimo netgi pasisiūlė būti patikrinta melo detektoriumi.

– Ar patikrinote?

– Ne, ji nelaikoma įtariamąja.

– Nors susijusi ir su Emile, ir su Sara Bete?

– Tokių daug, – atsakė Ebė. – Čia mažas miestelis, agente Burkai. Visi vieni kitus pažįsta.

Akimirką jų žvilgsniai susitiko ir abudu persmelkė baisus įtarimas. Visi vieni kitus pažįsta. Taip pat ir pagrobėjas?

Semas nukreipė akis į gatvę, bet puikiai matė šalia sėdinčią moterį. Pečius siekiantys tamsūs plaukai žvilgėjo saulėje. Blakstienos slėpė švelnias, rudas akis. Be abejonės, ji yra patraukli: nei per liesa, nei per aukšta. Gražia nepavadinsi, bet ji skleidė sunkiai nusakomą žavesį. Visai nepanaši į Norą, ir tai, Semo manymu, – patraukliausias seržantės Kros bruožas.

– Pasivaikščiokime, – netikėtai pasiūlė jis.

Ji nustebusi paklausė:

– Ką nors pastebėjote?

– Ne, norėčiau apklausti gyventojus.

Jau buvo beprasižiojanti kažką sakyti, bet apsigalvojo. Semas suprato, ką ji mano. Kai buvo pranešta apie mergaitės dingimą, šerifo pavaldiniai apklausė visus gyventojus. Kai paaiškėjo, kad Sara Betė ne šiaip pasiklydo, pareigūnai sugrįžo paklausinėti išsamiau.

Visgi dar viena apklausa, dalyvaujant naujoms akims ir ausims, tikrai nepakenks. Seržantei Kros užteko nuovokos tai suprasti. Išlipusi iš automobilio ji žengė prie visureigio, kažką pasakė vairuotojui ir grįžo prie Semo.

Šaligatvis jiems po kojomis karštai alsavo. Semas juto, kaip nugara teka prakaito upeliai. Jo akys drąsiai nužvelgė seržantės Kros krūtinę, dailiai aptemptą nuo prakaito sudrėkusiais medvilniniais marškinėliais. Jis paprastas žmogus. Buvusios ir esamos jo kolegės gali tai patvirtinti. Nora tikrai patvirtintų.

Seržantė Kros pakėlė ranką norėdama prisidengti nuo saulės akis ir šis judesys išryškino jos kūno kontūrus. Blyškus, geltonas marškinėlių audinys ją standžiai aptempė, ir Semo viduje kažkas spragtelėjo. Jis jau ilgokai vengė moterų draugijos, bet dabar – pačiu netinkamiausiu metu – pajuto jį užvaldantį didžiulį geismą.