Amanda Stivens - Edeno vaikai

Ebė irgi nebuvo praradusi vilties, nors darbe matoma tikrovė piršo kitokias mintis. Viltis lėmė Ebės sprendimą baigus koledžą pasirinkti teisę. Ši viltis buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Ebė pasiliko Edene, užuot išvykusi į didmiestį, viliojantį daugybe galimybių. Ji nesiryžo išvykti, kol dukterėčios dingimo mįslė nebuvo įminta. Ebė suprato: išvykimas reikštų, kad ji prarado visas viltis ir pasiduoda. Ji negalėjo taip įskaudinti sesers.

Kai dingo Sedė, ji niekuo negalėjo padėti Naomei. Ebė jautė, kad ją vėl užvaldo toks pats bejėgiškumo jausmas kaip anąkart.

Ebė žvilgtelėjo į laikrodį. Kelios minutės po trijų. Ką tik baigėsi pamokėlės Ferheiveno akademijos darželinukams. Ji pabandė įsivaizduoti mažylius mokyklinėmis uniformomis, nekantraujančius važiuoti namo ir lakstančius po žaidimų aikštelę. Turbūt jie nerūpestingai juokiasi ir čiauška. Tokie naivučiai kaip kadaise Sedė ir Emilė.

Ebės akis užtemdė ašaros. Akimirką ji pajuto nesuvaldomą norą skubėti į mokyklą, pasirūpinti, kad visi mažyliai saugiai grįžtų į motinų glėbį. Tačiau jos laukė darbas. Ji tyliai, bet karštai meldė, kad nebebūtų pagrobimų. Ji troško, kad Aukščiausiojo akis lydėtų visus Edeno auklėtinius.

Penkiametė Sara Betė Brodi stovėjo Ferheiveno akademijos darželio grupės draugams už nugarų ir iš pykčio grąžė rankas. Ji negalėjo pakęsti trečiadienių. Iš susierzinimo, rodės, sprogs: „Kam išvis reikia trečiadienių? Bjauri diena!“ Namie ji visus trečiadienius kalendoriuje pažymėjo juodu kryžiuku. Ir kas iš to? Šiandien ji vis tiek važiuos pas tėtį.

– Kai tėvai išsiskiria, taip būna, – paaiškino jos draugė Britnė. – Tenka gyventi tai su tėčiu, tai su mama.

Sarai Betei tokia tvarka nepatinka. Ji nori, kad viskas būtų kaip pirmiau, tik be barnių ir grasinimų.

Įsmeigusi akis Kristoferiui Makmilanui į pakaušį, ji panoro peštelėti už plaukų. Truktelėtų iš visų jėgų vien dėl to, kad pyko, o Kristoferis kaip tik stovėjo priešais. Bet jis baisus verksnys. Sukels triukšmą ir mokyklos direktorė panelė Šeridan paskambins Saros tėčiui. Sara Betė dvejojo: „Įdomu, ką pasakytų tėtis“. Kartais ji tėčio nekęsdavo, nors žino, kad tokios mintys ateina tik labai blogoms mergaitėms.

– Baik! – garsiai suriko Kristoferis, atsigręžęs į Sarą Betę.

– Ką baigti? Aš nieką padariau, – gynėsi Sara.

– Nieko nepadariau, – lyg iš po žemių išdygusi pataisė panelė Šeridan.

– Žinau, – rimtai sutiko Sara. – Nepadariau.

– Padarė! Ji man pešė!

– Nepešiau.

– Pešei!

– Melagis melavo, per tiltą važiavo!

Panelė Šeridan suėmė Sarai Betei už riešo ir pasivedė į šalį. Kai priklaupė, jos veidas atsidūrė tiesiai Sarai Betei prieš akis.

– Kas tau darosi? Man sakė, kad šiandien per pamoką vėl ožiavaisi.

– Kas atsitiko? – paklausė priėjusi panelė Vilder, Saros Betės grupės auklėtoja.

Direktorė atsisuko ir sausai išrėžė:

– Nieko ypatinga, panele Vilder. Grįžkite pas savo auklėtinius.

Susirūpinimo šešėlis perbėgo panelės Vilder veidu. Paskui ji žvilgtelėjo į Sarą Betę, šyptelėjo ir nuėjo pas vaikus. Sarą Betę suerzino panelės Šeridan tonas, kuriuo ji kalbėjo su panele Vilder. Jauna ir daili panelė Vilder – mylimiausia Saros mokytoja. Mokykloje ji paprastai mūvi mėlynus džinsus ir vilki marškinėlius su linksmais paveikslėliais. Retkarčiais per pertraukas prisėdusi prie Saros Betės, ji pasakodavo apie savo vaikystę. Ir apie vienatvę. Sara Betė ne viską suprasdavo, bet po jųdviejų pokalbio mergaitė jausdavo malonią šilumą. Užmiršdavo pastarųjų mėnesių mamos ir tėčio barnius.

– Nesimuistyk, kai su tavimi kalbu, – panelė Šeridan įspėjo Sarą Betę, kai ši pasistiebė norėdama pamatyti jaunąją mokytoją. Tačiau panelės Vilder jau nesimatė.

– Sara Bete, – tyliai ištarė panelė Šeridan ir apsidairė lyg nenorėdama, kad kas išgirstų, – ar žinai, kas atsitinka toms mažoms mergaitėms, kurios neklauso mokytojų?

Sara Betė papurtė galvą, nors žinojo: direktorė skambina tėčiui, tėtis supyksta…

– Jas pagrobia – kaip Emilę Kembel.

Saros Betės akys įsmigo į panelę Šeridan. Akimirką Sara Betė manė, kad blogai nugirdo, bet išvydo keistą moters išraišką ir lūpas iškreipusią šypsenėlę. Saros Betės širdutė iš baimės ėmė šokinėti. Emilę Kembel pagrobė, o ji labai gera mergaitė. Per pamokas niekada nesiožiuodavo. Jei pagrobė Emilę, kas laukia Saros Betės?

Panelė Šeridan pasilenkė:

– Turbūt nenori, kad tave ištiktų vargšelės Emilės likimas?

Sara Betė papurtė galvą.

– Gerai. Grįžk į rikiuotę ir elkis gražiai, kol tave pasiims. Šiandien trečiadienis. Tikriausiai būsi paskutinė.

Ji buvo teisi. Sara Betė pamatė tėčio automobilį tik tada, kai visi kiti jau buvo seniai paimti. Ant šaligatvio lūkuriavo tik ji ir panelė Šeridan. Tačiau mergaitė išvydo ne tėtį, o panelę Plimpton. Sara Betė nežinojo, džiaugtis ar liūdėti. Panelė Plimpton – Saros Betės tėčio darbuotoja ir mergina. Ji nemėgsta vaikų, nors iš visų jėgų stengiasi to neparodyti Saros Betės tėčiui. Panelė Šeridan paėmė mergaitę už rankos ir palydėjo prie automobilio.

– Luiza Šeridan, mokyklos direktorė, – prisistatė ji panelei Plimpton. – Žinau, kad jūsų pavardė įrašyta įgaliotųjų paimti Sarą Betę sąraše, bet paprašysiu parodyti asmens dokumentą. Po siaubingos pirmadienio tragedijos elgiamės labai atsargiai.

Panelė Plimpton linktelėjo ir ištraukusi iš rankinės panelei Šeridan parodė kortelę.

– Kokia baisi nelaimė. Gal jau yra naujienų?

– Deja, vargšė mergaitė, atrodo, dingo be pėdsakų, – panelė Šeridan reikšmingai nužvelgė Sarą Betę lyg sakydama: „Ateis eilė ir tau, padauža Sara Bete Brodi“.

– Tikėkimės, kad ją greit ras, – švelniu balsu tarė panelė Plimpton. – Bijau ir pagalvoti, kaip jaučiasi mergaitės tėvai.

– Ji gyvena su mama. Tėvo neturi, – panelė Šeridan paaiškino tyliai. Taip ji kreipdavosi ir į Sarą Betę. Plonos lūpos išsitempė. – Jos gyvena rytiniame miestelio rajone, prie pat greitkelio, – nepriklauso Ferheiveno elitui.

Dar sykį nužvelgusi Sarą Betę, panelė Šeridan atsitraukė.

– Aišku, – panelė Plimpton raudonais nagais barbeno į vairą. – Nuvešiu Sarą Betę tėveliui. Jis labai pasiilgo dukrytės, – ji per petį nusišypsojo Sarai Betei, bet akis slėpė saulės akiniai.

Automobiliui pajudėjus, panelė Pimpton įjungė radiją. Diktorius pasakojo apie Emilės Kembel pagrobimą bei policijos pastangas ją rasti. Panelė Plimpton perjungė stotį, grojančią muziką, ir ėmė niūniuoti.

Po kelių minučių jos įvažiavo į automobilių aikštelę.

– Man reikia nusipirkti vaistų, Sara Bete. Automobilyje negaliu tavęs palikti, todėl turėsi eiti su manimi. Elkis gražiai. Ar girdi? Jei ožiuosiesi kaip anąkart, paskųsiu tėčiui.

– Ar nupirksi ledų?

– Kad išterliotum naują Kurčio mašiną? Na, jau ne.

Kai jos išlipo iš automobilio, panelė Plimpton nepaėmė Saros Betės už rankos taip, kaip darydavo mama. Sara Betė sekė jai iš paskos. Nors lauke buvo karšta, vaistinėje tvyrojo vėsi prietema. „Kaip urve“, – pamanė Sara Betė. Jos buvo vienintelės pirkėjos.

– Jei prižadi nedingti, leisiu pavartyti spalvinimo knygeles, – pasakė panelė Plimpton ir pasuko prie prekystalio.

Susiradusi lentyną Sara Betė žiūrinėjo knygeles. „Puiku, – linksmai pagalvojo, – čia yra „Melsvės mįslės“. Pokemonai man jau atsibodo“.