Amanda Stivens - Edeno vaikai

Atsivėrė durys ir kažkas įėjo vidun, bet Sara Betė neatsigręžė. Norėjo pavartyti knygelę su mėlynu šunyčiu viršelyje.

– Sara Bete.

Kažkas ją tyliai pašaukė vardu ir Sara Betė žvilgtelėjo per petį. Panelės Plimpton nebuvo matyti.

– Sara Bete, aš čia.

Kažkoks keistas balsas. Sara Betė dar kartą apsidairė, bet panelės Plimpton niekur nebuvo. Sara prasižiojo atsiliepti, tačiau kažkieno ranka užspaudė jai burną. Pajuto slystant iš po kojų žemę ir nė nespėjusi pasipriešinti suprato, kad kažkas ją tempia prie durų.

– Nebijok, – balsas sušnibždėjo jai į ausį, – aš tavęs neskriausiu.

Sara Betė nepatikėjo. Ėmė rėkti ir spardytis, bet ranka tik dar labiau suspaudė juosmenį. Nešama pro duris Sara Betė žvilgtelėjo atgal, bet panelės Plimpton nepamatė. Lauke ranka, užspaudusi burną, atsileido ir Sara Betė šaižiai suriko:

– Mama!

Balsas nusikeikė jai į ausį. Ranka vėl užspaudė burną.

– Nerėk! Juk sakiau, kad neskriausiu. Jei nori pamatyti mamytę, tylėk.

Priešais vaistinę jų laukė automobilis. Žmogus staigiu judesiu atidarė užpakalines dureles ir įstūmė Sarą Betę. Pasislinkusi ji pamėgino atidaryti kitas dureles, bet jos buvo užrakintos. Ji nepaspruks! Po kelių akimirkų automobilis pajudėjo iš aikštelės. Saros Betės širdutė plakė taip, kad ji vos galėjo įkvėpti. Būtų iššokusi iš automobilio, bet šis per greit lėkė. Sara daugiau nieko nesugalvojo. Vairuotojas buvo su kepuraite ir tamsiais akiniais. Iš pradžių Sara Betė pamanė, kad žmogų pažįsta, bet dabar abejoja. O jei nepažįstamasis ją pagrobė? Atsiklaupusi ji žiūrėjo pro užpakalinį langą. Tolumoje pamatė, kaip iš vaistinės išėjusi panelė Plimpton dairosi po automobilių aikštelę. Sara Betė ėmė daužyti stiklą ir akimirksnį jai pasirodė, kad panelė Plimpton ją pamatė. Tačiau ji apsiriko. Panelė Plimpton apsisukusi grįžo į vaistinę. Sara Betė apsikabino rankomis kelius ir susigūžė. Ji labai bijojo. Galvoje sukosi vienintelė mintis – kaip graudžiai verkė Emilės Kembel mama sužinojusi apie pagrobimą. Saros Betės mama irgi verks be paliovos. Nuo šios minties Sara Betė ėmė kūkčioti.

Ketvirtadienis

Kitą dieną Ebė sėdėjo kabinete ir laukė šerifo. Septyniasdešimt dvi valandas beveik nesudėjusi bluosto, ji vos pastovėjo ant kojų. Nusivylusi ir prislėgta Ebė galvojo apie dvi nė per žingsnį nepasistūmėjusias bylas. Nors paieškai sutelktos visos pajėgos, neaptikta nė vienos mergaitės pėdsakų. Nusikaltimo vietose nerasta jokių įkalčių. Patikrinta daugybė versijų, tačiau ničnieko nepaaiškėjo. Abu nusikaltimai traktuojami kaip pagrobimai, paprašyta FTB pagalbos. Kai vakar buvo pranešta apie Saros Betės Brodi pagrobimą, iš rajono atstovybės Oksforde atvyko vienas agentas, o šiandien laukiama kito – iš Džeksono skyriaus.

Jungtinėms pajėgoms vadovavo Džefersono apygardos šerifo skyrius, padedamas FTB ir Misisipės greitkelių patrulių nusikaltimų tyrimo biuro.

Ebė gavo Brodi bylą, nors prašė Kembel. Naomė buvo teisi sakydama, kad Emilės pagrobimas per Sedės dingimo metines – pirmoji prošvaistė per dešimt metų. Sedės byla buvo prisiminta ir atiduota kompiuterinei analizei bei palyginti.

Ebę nušalino nuo Kembel bylos dėl jos prielaidų. Kitaip nei visi, ji netikėjo, kad abu pastarųjų dienų nusikaltimus įvykdė tas pats asmuo. Nors praėjo dešimt metų, Sedės dingimas nepaprastai priminė Emilės pagrobimą, o Saros Betės – visiškai kitoks.

– Gal ir taip, – pritarė jai šerifas Munis. – Kai tirsi Brodi bylą, laikykis šitos versijos, bet veiksmus derink su jungtinėmis pajėgomis.

Atsivėrė stiklinės kabineto durys ir įžengė šerifas Munis. Jis linktelėjo Ebei.

– Gerai, kad tu jau čia. Sutaupysime laiko.

Paskui šerifą kabinete pasirodė nematytas vyriškis. Aukštas, tamsaus gymio, patrauklus nepažįstamasis atrodė grėsmingai. Nepaisydamas alinančios Misisipės rugpjūčio kaitros, vyriškis vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu, krakmolytais baltais marškiniais, ryšėjo konservatyvų kaklaraištį. Ebė iškart suprato, kad atvyko lauktasis FTB agentas iš Džeksono. Būtų supratusi, net jeigu jis vilkėtų kitokiais drabužiais. Tiesi laikysena, tikslūs judesiai, budrumas. Neseniai įžengusio į penktąją dešimtį tamsiaplaukio vyriškio veidą vagojo gilios raukšlės, bylojančios apie ilgametį nuovargį, sunkias bylas, o gal tiesiog nusivylimą.

Kai pilkos agento akys nukrypo į Ebę, jos nugara perbėgo šiurpuliukas. Per penkerius metus teisėtvarkos sistemoje ji dar nebuvo sutikusi šaltesnio žvilgsnio.

Šerifas Munis, nerangiai apėjęs stalą, susmuko į odinę kėdę ir ši grėsmingai subraškėjo po jo sėdyne.

– Ebe, susipažink su specialiuoju agentu Semu Burku. Ebė – seržantė Kros – Nusikaltimų tyrimo skyriaus detektyvė.

Ebė pakilo ir ištiesė ranką. „Specialusis agentas Burkas“. Vyriškis jai linktelėjo ir spustelėjęs ranką pasisuko į šerifą. Tą akimirką, kai susitiko jųdviejų akys ir susilietė rankos, Ebė vėl suvirpėjo. Ją trikdė jo žvilgsnis. Trikdė ir jos pačios reakcija į jo prisilietimą. „Specialusis agentas Semas Burkas – labai pavojingas žmogus“, – pamanė Ebė. Dėl daugelio dalykų.

– Prisėskite, – ištarė šerifas Munis ir atsilošęs kėdėje su neslepiamu smalsumu stebėjo Burką. – Manėme, kad atvyksite vėlai vakare.

– Spėjau į rytinį reisą, – paaiškino agentas ir palaukęs, kol Ebė atsisės, pasirinko kėdę kitapus šerifo Munio stalo. Net ir tuomet jis neatsipalaidavo. Kiekvienas raumenėlis buvo įtemptas.

Šerifas Munis susiraukė.

– Atskridote iš Džeksono?

– Skridau iš Vašingtono į Memfį. Paskui išsinuomojau automobilį.

– Iš Vašingtono? – šerifas Munis ir Ebė įsmeigė nustebusias akis į agentą Burką. – Tikėjomės, kad atsiųs ką nors iš Džeksono. Nemanėme, kad įvykiai kuklioje mūsų valstijoje atkreips tokį FTB vadovybės dėmesį.

– Kodėl gi? – Semo Burko žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į šerifo veidą. – Pamenu, septintajame dešimtmetyje Biuras čia uoliai darbavosi.

„Akmenukas į mūsų daržą, – pamanė Ebė, – kad neriestume nosies“. Iš tono galėjai suprasti, kad agentas Burkas juos laiko nemokšų kontora. Ebė pagalvojo, kad jos psichologės ir kriminalistės diplomai tikriausiai nepriverstų jo pakeisti nuomonę. Vyriškio elgesys ją ėmė erzinti, bet šerifas Munis nesijaudino. Jis niekada nesukdavo galvos dėl pasipūtusių FTB agentų nuomonės.

Jei reiktų spręsti pagal išvaizdą, Fredą Munį nesunkiai nuvertintum: penkiasdešimtmetis šerifas, turintis trisdešimties kilogramų antsvorį. Vietoje uniformos paprastai vilkėdavo golfo marškinėlius – jų turėjo įvairiausių spalvų, – tampriai prigludusius prie didžiulio pilvo ir dažniausiai išlindusius virš gerokai žemiau juosmens pakibusių kelnių diržo. Plaukai visada pasišiaušę, nuolat taršomi pirštais. Didžiausia jo aistra – po žvejybos – anūkai. Apie juos galėjo pasakoti be perstojo. Siena už jo stalo buvo apklijuota anūkų nuotraukomis. Greta jų kabėjo Elvio Preslio portretas su autografu ir neseniai padaryta atsitiktinė nuotrauka su senatoriumi Trentu Lotu.

Kabinetas, kaip ir jo šeimininkas, buvo netvarkingas. Ebė galėjo tik įsivaizduoti, ką pagalvojo specialusis agentas Burkas. Vis dėlto Ebė dar nebuvo sutikusi tokio teisėtvarkos pareigūno, kuriuo žavėtųsi ir gerbtų labiau už Fredą Munį. Be to, jis mokėjo pažaboti žiniasklaidą, kuri nuo Saros Betės pagrobimo plėšrūniškai juos persekiojo. Ebė manė, kad šerifo nuovoka pranoktų daugelio. Be abejonės, ir to pasipūtusio FTB agento.