Susan Mallery - Saldžios svajos

Kodėl moteris turėtų raudonuoti, kai jis atkreipia dėmesį į jos grožį? Nebent iki šiol niekas nepasivargino jai to pasakyti. Hokui toptelėjo, kad Nikolė iš tų moterų, kurios atbaido vyrus, o paskui stebisi, kodėl yra vienišos.

Jis galėjo ištaisyti padėtį.

– Jums patinka, kai aš su jumis flirtuoju, – tarė jis. – Juk tai pats smagiausias įvykis per visą dieną.

– Jūs mane stebinate.

– Žinau.

– Nieko gero nenorėjau pasakyti. Esate apsėstas didybės manijos. O su smagiausiais mano dienos įvykiais jūs nė kiek nesusijęs.

– Melagė.

Jai iš krūtinės išsiveržė nusivylimo atodūsį, kuris skambėjo kaip urzgimas. Hokas iškart pagalvojo: kažin kokius garsus ji leidžia lovoje, kai nebepajėgia tvardytis. Jam atrodė, kad turėtų šaukti.

– Pataupykite savo meilikavimą toms, kurioms tai rūpi, – suburbėjo Nikolė ir taip suspaudė lazdelės rankeną, kad net krumpliai pabalo.

– Jums rūpi.

Ji papurtė galvą.

– Ar šiandien neturite kuo užsiimti?

– Turiu, bet man su jumis smagiau.

– O man ne.

Hokas ją veikė. Skruostai dar labiau įraudo, bet pati nesuprato, ko nori labiau – pulti jam į glėbį ar trenkti antausį. Apėmė nusivylimas. Suvokė, kad joje grumiasi susidomėjimas ir pyktis.

– Turėtume kur nors nueiti, – tarė Hokas žinodamas, jog kvietimas dar labiau išmuš ją iš vėžių.

– Ką? Ne.

– Pavyzdžiui, pavakarieniauti.

– Nesiruošiu vakarieniauti su jumis.

– O kodėl?

– Todėl, kad tai prastas sumanymas.

Pirmą raundą laimėjo jis. Jeigu Nikolė tikrai to nenorėtų, išdrožtų tiesiai šviesiai.

– Aišku, kad geras, – paprieštaravo jis priėjęs taip arti, kad norėdama pažiūrėti jam į akis Nikolė turėjo atlošti galvą.

– Aš neisiu.

– Eisite.

– Neisiu ir jūs manęs nepriversite.

Jis nužingsniavo prie kepyklos durų ir stabtelėjo.

– Kertame lažybų? – paklausė, tada apsisuko ir išėjo.

Kol nuėjo iki automobilio, girdėjo, kaip Nikolė kažką bamba. Geras ženklas. Žaidimas dar tik prasidėjo, o jis jau įsiveržė į priešininko teritoriją ir gali tikėtis taško.

– Eimė iš tiesų sparčiai taisosi, – tarė Klerė, kai supjausčiusi dar šiek tiek grybų subėrė į dubenį. – Ji jauna, o tai gerai. Jaunoms smegenims lengviau prisitaikyti prie pokyčių. Nors kai kurioms iš mūsų tai labai sunku.

Nikolė į kitą dubenį smulkino salotų lapus.

– Neturiu supratimo, kas dedasi mano smegenyse, kai turiu prisitaikyti.

Eimė buvo Vajato duktė, būsimoji Klerės įdukra. Mergaitė gimė kurčia ir neseniai jai buvo įsodintas ausies implantas, turintis atverti kelią į girdinčiųjų pasaulį. Chirurgai atliko savo darbą, aprūpino aparatu, dabar reikėjo specialios terapijos, kuri padėtų mergaitei neįprastu būdu atskirti garsus ir juos atkartoti.

– Eimė taip džiaugiasi dėl implanto, – pasakė Klerė. – Kiekvieną vakarą prašo manęs paskambinti pianinu.

– O tau tai vienas malonumas.

– Taip. Ji dabar didžiausia mano talento gerbėja.

Klerė buvo pasaulinio masto pianistė, gavusi „Grammy“ apdovanojimą, o jos koncertų poreikis – toks didelis, kad jį patenkinti prireiktų dviejų gyvenimų.

– Maniau, didžiausias tavo gerbėjas – Vajatas, – paerzino Nikolė

– Jis taip pat. Tik dėl kitų priežasčių, – juokdamasi prisipažino Klerė.

Nikolė nusišypsojo. Buvo smagu matyti seserį laimingą. Tikrai. Jai pačiai Vajato nereikėjo. Stengėsi įtikinti save, kad jai nereikia jokio vyro, bet jautė, jog tai netiesa. Norėjo ypatingo žmogaus. Tokio, kuris visada būtų šalia ir ją mylėtų. Deja, buvo išsirinkusi Dru.

Nejučia Nikolė vėl grįžo mintimis į tą vakarą, kai aptiko Dru su Džese lovoje. Jie bučiavosi – bent jau taip atrodė. Džesė buvo iki pusės nuoga. Nikolė…

Ji priminė sau pažadą – nebegrįžti prie to. Vieną kartą reikia atsikratyti kankinančių prisiminimų. Pamiršti Dru ir gyventi toliau. Galvoti apie malonesnius dalykus.

Staiga mintyse iškilo Hoko vaizdas. Tas vyras varė ją iš proto, bet dėl jo kūno buvo verta numirti. Ji niekada per daug nekreipė dėmesio į išvaizdą, tačiau šiuo atveju buvo nusiteikusi padaryti išimtį.

Pats laikas nukreipti mintis kita linkme, nusprendė Nikolė.

Baigusi ruošti salotas ji pastūmė dubenį seseriai.

– Ar jau aptarėte rudens sezono gastrolių tvarkaraštį?

– Beveik. Liza pateikė miestų, kur turėčiau koncertuoti, sąrašą, o aš jį gerokai patrumpinau. Nenoriu per dažnai išvažiuoti iš namų. Ne tik dėl to, kad labai pasiilgsiu Vajato ir Eimės, rūpinuosi ir dėl būsimo kū-

dikio.

– Ar lankaisi pas gydytoją? – paklausė Nikolė, kuri Klerės sveikatą buvo daug labiau linkusi patikti medikams negu Klerės vadybininkei Lizai.

Klerė linktelėjo.

– Ji nori, kad pirmojo nėštumo trimestro dvi paskutines savaites kuo mažiau važinėčiau. Antrą trimestrą gastroliuosiu daug. O trečią – visai mažai. Liza kažką minėjo apie šventinių koncertų ciklą Havajuose, bet nežinau, ar sutiksiu.

– Kodėl ne? Turėtum pasiimti ir Eimę, – pasiūlė Nikolė siekdama avokado.

– O, žinoma. Mes ten galėtume apsigyventi nuostabiame vasarnamyje, kita vertus, Havajai toli nuo namų, be to, tuo metu jau nelabai norėsiu keliauti, pati supranti.

Nikolė jau žiojosi sakyti, kad ji galėtų pasiimti visą šeimą – sužadėtinį ir jo dukrą. Staiga viską suprato. Klerė nenori būti toli nuo jos. Ji nenori, kad per Kalėdas Nikolė liktų viena.

– Dėl manęs nesirūpink, – pasakė ji greitai. – Važiuok.

– Tu čia niekuo dėta, – pasakė Klerė, bet jos balsas skambėjo neįtikinamai. – Tiesiog nuo tada, kai buvome šešerių, tai pirma proga mums kartu praleisti šventes. Todėl aš nevažiuosiu į jokius Havajus. Nenoriu.

– Netikiu.

– Niekuo negaliu padėti, – atkirto Klerė.

– Tu nerimauji dėl manęs.

– Taip, tačiau pažadu pasitaisyti.

Nikolė norėjo nusišypsoti, bet lūpos neklausė. Nors ir vertino žmonių dėmesį, užuojautos ji nemėgo. Gyvenime tvarkėsi kaip sugebėjo. Kiti prašė jos patarimų. Jiems nereikėjo jos užjausti.

– Pasikalbėkime apie ką nors kita, – nerūpestingai pasiūlė Klerė. – Gal neseniai šnekėjai su Džese?

– Juk žinai, kad ne.

– Kada nors vis tiek turėsi.

– Kodėl? – Jeigu nuo Nikolės priklausytų, ji daugiau niekada gyvenime nesikalbėtų su Džese. – Ji permiegojo su mano vyru, o tai blogai. Negana to, pavogė šeimos receptą ir ėmė pardavinėti internetu Keisų šokoladinį pyragą. – Vien tokia mintis varė ją iš proto. Dru – kitas reikalas, bet šitaip sujaukti verslą!.. – Tokia jau ta Džesė, – sumurmėjo ji. – Galiu lažintis, jei su ja pasikalbėčiau, ji sugalvotų kaip pasiteisinti. Džesė niekada nebūna kalta.

– Tu išgrūdai ją iš namų, – ramiai priminė Klerė. – Juk turėjo kaip nors suktis, kad išgyventų.

– Žinoma. Galėjo susirasti darbą. Yra daugybė visokių darbų, o ji, manai, bent pamėgino ieškoti? Ne. Pavogė. Pirmiausia Dru, paskui pyrago receptą. – Nikolei pradėjo skaudėti skrandį. – Nenoriu apie tai daugiau kalbėti.

– Nenusiraminsi, kol su ja nesusitaikysi.

– Gal aš nenoriu su ja turėti jokių reikalų. – Nikolė užgniaužė pyktį ir nuoskaudą. – Praėjusią savaitę vienas vaikinas kepykloje bandė pavogti spurgų. Aš jį sugavau, jis iš karto prisipažino blogai pasielgęs. Jautėsi kaltas, suprato, kad vogti negerai. Paskui atidirbo už spurgas, kurias norėjo pavogti. Ir taip gerai dirbo, kad mes jį net nusisamdėme. Kodėl Džesė negalėtų panašiai pasielgti? Kodėl negalėtų prisiimti atsakomybės už tai, ką padarė?