Susan Mallery: Saldžios svajos

– Faktiškai net neišsinešei jų per duris. Žinai, tau nelabai sekasi vogti. – Pamačiusi, kad jis nesišypso, Nikolė atsiduso. – Klausyk, šiandien sunkiai dirbai. Aš tai vertinu. Šiuos pinigus tu užsidirbai. Paimk juos, antraip aš pasiusiu, o tada, patikėk manimi, pasigailėsi, kad manęs nepaklausei.

Raulis ištiesė ranką ir paėmė banknotus.

– Manote, kad esate griežta, bet aš jūsų nė kiek nebijau.

Tai išgirdusi Nikolė vos nenusikvatojo.

– Truputį palauk, vaikine. Tu dar pamatysi.

Nikolė nusivedė Raulį prie kepyklos durų, kur buvo sukrauti vakarykščiai kepiniai, ir prikrovė jam du krepšius tešlainių ir kitokių gėrybių.

– Neprivalote man viso šito duoti, – tarė vaikinas, ilgesingai žvelgdamas, kaip pusė tuzino bandelių nukeliauja į krepšį.

– Tau šiek tiek papildomų kalorijų nepakenks. Juk sakiau – čia likučiai.

– Gal dar ko nors liko?

Šito klausė ne Raulis. Nikolei nereikėjo atsisukti, ji iškart pažino balsą. Kadangi galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kūnas maloniai užkaito.

Ji atsitiesė, susikaupė stengdamasi atsispirti tokiam poveikiui, ir atsisuko. Žinoma, pamatė Hoką, kuris stovėjo ir šypsojosi jausminga šypsena, sakančia: „Juk žinai, kad manęs nori.“

Apsirengęs buvo šiek tiek daugiau nei vakar. Šortai buvo ilgesni, o marškinėliai dengė visą krūtinę ir pilvą. Teoriškai tai jos smegenys turėjo veikti sklandžiau. Faktiškai ji pasijuto šiek tiek nusivylusi.

– Ko norite? – paklausė Nikolė nesirūpindama, kad jos žodžiai skamba kiek atžariai.

– Įdomus klausimas, – sumurmėjo Hokas, tada mirktelėjo Rauliui. – Atvykau pažiūrėti, kaip mano žvaigždei sekasi dirbti. Jis kaip reikiant padarė jums įspūdį, ar ne?

Nikolė pasijuto užspeista į kampą. Jai tikrai patiko Raulis, džiaugėsi galėdama pasiūlyti jam darbą. Bet pasirodžius Hokui kažkodėl dingo noras kalbėti, galvoje sukosi viena mintis – kuo greičiau juo atsikratyti.

– Rauliui gerai sekėsi, – tarė Nikolė duodama Rauliui krepšius. Išsigandusi, kad gali pamatyti vaikino akyse nusivylimą, pridūrė: – Galima sakyti, tiesiog puikiai.

– Taip ir maniau.

– Jūsų nuomonė šiuo atveju nelabai svarbi. Suprasdama, kad toks požiūris jums gana neįprastas, tikriausiai turėčiau duoti laiko apie tai pagalvoti.

Hokas nusijuokė.

– Rauli, nekiurksok čia. Po poros valandų pasimatysime treniruotėje.

Vaikinas linktelėjęs pasišalino. Nikolė stebėjo jį išeinantį, nes tik taip ištvėrė neįsispoksojusi į Hoką. Tas vyras veikė ją kaip katžolė katę.

Kai juodu liko vieni, Nikolė staiga suvokė nebežinanti, ką daryti. Troško įjungti atbulinę pavarą arba pulti Hokui į glėbį. Rankos juokingai karojo prie šonų. Būtų susikryžiavusi ant krūtinės, bet pabijojo, kad gali atrodyti pernelyg priešiškai nusiteikusi.

Tai buvo bjauru. Kažkoks vyras privertė ją jaustis it nesavame kailyje.

– Jums išvis nėra ką čia veikti, – išspaudė ji.

– Norėjau padėkoti, kad suteikėte Rauliui progą pasitaisyti, – tarė Hokas nejučia priartėjęs, nors atrodė, kad nė nekrustelėjo.

„Atsirado gudruolis“, – niūriai pagalvojo Nikolė.

– Jis dirbo negailėdamas jėgų. Dabar tai retai pasitaiko. Todėl pasiūliau jam darbą.

Hokas kilstelėjo antakį.

– Jis tikrai padarė jums įspūdį.

– Jam reikia darbo, o man – darbininko. Per daug to nesureikšminkite.

Atrodė, kad jo tamsios akys veria Nikolę iki pat širdies gelmių.

– Norite, kad žmonės laikytų jus kieta?

– Aš ir esu kieta.

– Turite auksinę širdį.

Nikolė įsitempė.

– Galėjau pasirūpinti, kad šiuo metu jūsų žaidėjas jau trintų kalėjimo suolą. Jeigu jis šiandien būtų nepasirodęs, taip būčiau ir padariusi. Dirbu čia daug metų ir žinau, ką darau.

– Ar jums patinka tai, ką darote?

– Žinoma, – negalvodama atšovė Nikolė, nes ji visada taip atsakydavo į tokį klausimą. Kepykloje jai teko pradėti dirbti nuo aštuonerių ar devynerių metų. Tai buvo savaime suprantama… visi to tikėjosi. Jos gyvenimas buvo paprastas, be staigmenų. Bent gerų tai tikrai jau seniai nepasitaikė.

Pala. O Klerė? Atgaivinti santykiai su seserimi – tikrai geras dalykas. Matant, kaip Klerė beprotiškai įsimylėjo, pradėjo lauktis kūdikio, susižadėjo ir surado tikrą laimę, jos širdis irgi šiek tiek atitirpo, ji labai džiaugėsi. O ar galėjo būti kitaip?

– Žemė kviečia Nikolę.

Ji sumirksėjo ir atitokusi pamatė Hoką, kuris stovėjo gerokai per arti.

– Buvote kažkur nuklydusi, – tarė jis.

– Tikriausiai taip nutiko pirmą kartą, – mestelėjo Nikolė. – Moteris net aštuntadalį sekundės buvo sutelkusi dėmesį ne į jus.

– Sakysite, man įmanoma atsispirti?

– Aš galiu.

– Netikiu. Man regis, aš jus dominu.

Jeigu ji būtų galėjusi atlaikyti jo žvilgsnį bent penkias sekundes ir nepradėti inkšti, būtų čiupusi kokį kietą daiktą ir trenkusi jam per galvą. Deja, to padaryti negalėjo, be to, Hokas sakė teisybę, o ji buvo per daug sutrikusi ir nesugalvojo, kaip greitosiomis pribaigti jį žodžiais. Nikolei neliko nieko kito, kaip tik gėdingai atsitraukti.

– Visiškai nedominate.

Hokas išsišiepė.

– Tai mane įtikino.

– Man nerūpi, įtikino ar ne, bet tai tiesa. – Beveik tiesa. Susierzinimas paskatino kalbėti atvirai. – Jūs žinote, kad turite puikų kūną, didžiuojatės juo ir demonstruojate pasauliui. O kas iš to? Gerai, kol dar skaičiuojate ketvirtą dešimtį. Gal vertėtų liautis? Ar neturėtumėte bent trečdalį laiko skirti protui, ne vien kūnui lavinti? Juk visą gyvenimą nebūsite futbolo treneriu.

Tik visa tai išklojusi Nikolė susigriebė – aišku, per vėlai, kad jis gali būti treneriu visą gyvenimą ir kad Raulis lyg ir minėjo Hoką buvus profesionalų amerikietiškojo futbolo žaidėją. O tai turbūt reiškia, kad šis vyras turtingas.

– Manote, esu bukas? – paklausė jis linksmu balsu, kuriame nuskambėjo pasipiktinimo gaidelė. – Ar dėl to, kad esu raumeningas, ar kad žaidžiu futbolą? Argi būtų ne tas pats, jei aš pareikščiau, kad jūs kvaiša, nes esate natūrali blondinė?

Galbūt. Tikrai. Nikolė jo klausimą praleido pro ausis.

– Iš kur žinote, kad aš natūrali blondinė?

– Esu itin pastabus.

– O aš vadovauju verslui, kuris sėkmingai klesti. Esu daugiau nei gabi, – pabrėžtinai oficialiai atkirto ji.

Hokui patiko suirzusios Nikolės kandumas. Patiko ir tai, kad kaskart, kai jis truputį priartėdavo, ji sutrikdavo ir nežinodavo, kur akis dėti. Jeigu jis nedomintų jos, jau seniai būtų išgrūdusi pro duris, bet ji nepasakė nė žodžio. Jam ir tai patiko.

– Tai akivaizdu, – paerzino Hokas žengtelėjęs dar arčiau.

– Jūs visai negerbiate kito žmogaus asmeninės erdvės, tiesa?

– Taip. – Pakėlusi galvą ji dėbtelėjo į jį, bet nespėjo praverti burnos, nes Hokas tarė: – Jūsų nuostabios akys.

Nikolė išsižiojo, paskui užsičiaupė.

– Kaip jums atrodo, ką dabar čia darote?

– Flirtuoju.

– Kodėl?

– Todėl, kad tai smagu.

– Man ne.

– Visiems patinka, kai kas nors rodo dėmesį.

– Kalbėkite apie save, ne apie kitus.

– Nemanote, kad jūsų akys iš tikrųjų gražios?

– Taip, jos geros. Veikia pagal paskirtį. O jų spalva man nerūpi.

– Netikiu. Turite žinoti, kad jos gražios. Jūs esate graži.

Nikolė išraudo.

Hokas ne iškart tai pastebėjo. Ji nusisuko tyliai kažką murmėdama. Iš viso to, ką ji pasakė, Hokas nugirdo tik „neįtikėtinai arogantiškas“ ir „egoistas“. Tačiau nekreipė dėmesio, kol pastebėjo, kad Nikolė susiėmė delnais skruostus, lyg stengdamasi juos atvėsinti.