Susan Mallery - Saldžios svajos

– Ne.

– Su triušiukais?

– Tavo kūdikis dar tik trintuko dydžio. Arba vynuogės. Tau nereikia rengtis specialiais drabužiais.

– Bet aš nėščia.

– Pasikalbėsime po poros mėnesių, kai priaugsi kokius aštuonis svarus. O iki to laiko su nėščiųjų drabužiais atrodytum kaip su bulvių maišu.

– Aš jaučiuosi tokia ypatinga.

– Suprantu, taip ir turi būti. Tai labai gera žinia.

Klerė išties švytėjo.

Nikolė buvo įsitikinusi: nuoširdžiai džiaugdamasi sesers nėštumu ji įrodo esanti gero būdo. Jautėsi laiminga dėl Klerės, nors ir žinojo, kad šansai jai pačiai turėti kūdikį ne didesni nei išlošti loterijoje milijoną… tiesa, iki šiol nenusipirko nė vieno bilieto. Juk jei moteris nori pastoti nesinaudodama medicinos laimėjimais, turi turėti vyrą. O ji užraukė šį reikalą. Visiems lai-

kams.

– Ar viskas gerai? – paklausė Klerė. – Galvoji apie Dru, tiesa?

Nikolė krūptelėjo ir smarkiau pasirėmė lazdele.

– Kaip tau tai pavyksta? Iš kur žinai, apie ką aš galvoju?

– Mes juk dvynės.

– Neidentiškos.

– Na ir kas? Aš tave pažįstu.

„Tai jau ima kelti baimę“, – susierzinusi pagalvojo Nikolė. Ir apmaudą. Kadangi ji nežinojo, apie ką visą laiką mąsto sesuo.

– Aš negalvoju apie Dru, – paneigė ji. Buvo gaila laiko ir jėgų kalbėti apie tokius niekus kaip buvęs vyras. – Galvoju apskritai apie vyrus.

– Tu ką nors susirasi, – pasakė Klerė su erzinančia užuojauta balse.

– Man nieko nereikia. Ką tik išsiskyriau ir puikiai jaučiuosi gyvendama viena. – Taip ir būtų, jeigu visi kiti liautųsi manę, kad ji negali atsigauti po vyro neištikimybės, kai užtiko jį lovoje su savo jaunėle seserimi. Be abejo, tai buvo baisus, žeminantis, netgi širdį draskantis poelgis. Bet ji ištvėrė. – Turiu pratintis gyventi viena, – tarė Nikolė.

– Kodėl? Juk jauteisi vieniša gyvendama santuokoje su Dru.

– Oho!

Klerė atsiduso.

– Atleisk, nenorėjau pasakyti taip tiesmukai.

– Nieko tokio. – Nikolė niekam nenorėjo rodyti savo širdies skausmo, net seseriai.

Klerė jai švelniai nusišypsojo. Vien tai, kad galėjo parodyti užuojautą, kalbėtis apie patirtus išgyvenimus, rodė, jog Nikolė jau tapo emociškai stipresnė.

Kaip puiku. Dabar ji visada žinos, kas dedasi sesers dvynės galvoje.

Nikolė žvilgtelėjo į laikrodį.

– Turime susitikti su Vajatu.

– O! Tikrai jau laikas. Aš paskubėsiu.

Klerė kaip kulka įlėkė į persirengimo kambarį. Nikolė susimąstė, ar turėtų koneveikti save, kad neleidžia seseriai pamiršti praeities ir vis suteikia progą užvesti kalbą apie nenusisekusį savo gyvenimą, bet nusprendė, kad nusipelnė trumpo atokvėpio. Galų gale, juk penktadienio vakaras, ji vaikščioja po parduotuves – ūmai pasijuto čia visai nereikalinga, prisiplakusi prie porelės. Klerė su Vajatu ją pakvietė, o Nikolė sutiko, nes nenorėjo viena leisti vakaro.

– Lauksiu tavęs prie durų, – pasakė ji eidama pro persirengimo kambarį.

– Užtruksiu tik sekundę, – pažadėjo Klerė.

Išėjusi iš parduotuvės būsimosioms mamoms Nikolė pamatė prie vitrinos laukiantį Vajatą. Jis spoksojo į nėščios moters manekeną, buvo matyti, kad jaučiasi nejaukiai.

– Sveikas, esi man skolingas. Ką tik sulaikiau tavo sužadėtinę nuo bjaurių pirkinių.

– Tai padarei dėl savęs, – atšovė Vajatas. – Tau tai rūpi labiau negu man.

Nikolė žinojo, kad tai tiesa, todėl nutylėjo. Pažvelgė į krepšelį Vajato rankoje. Jis buvo iš knygyno.

– Dar vienas vadovėlis apie nėštumą? – paerzino ji. – Ar jau visus nusipirkote?

– Norime, kad viskas būtų kaip reikiant, – ramiai paaiškino Vajatas. – Galima pagalvoti, jog tu elgtumeisi kitaip.

Nikolė, aišku, būtų dariusi taip pat, bet nenorėjo apie tai kalbėti. Jau ketino pasiūlyti nueiti į kiną, kai Vajatas paklausė:

– O kaip tau sekasi?

Ji sumirksėjo.

– Atsiprašau?

– Jau seniai nesikalbėjome. Ar viskas gerai? Kaip darbe?

Klausimas apie darbą turėjo parodyti vyriškio domėjimąsi moters jausmais.

Vajatas, dar iki jam įsimylint Klerę, buvo senas Nikolės draugas ir buvusio vyro netikras brolis. Jis sugebėdavo išpešti iš jos visas paslaptis. Sužinojęs apie išdavystę pasisiūlė įkrėsti Dru proto. Nikolė mylėjo Vajatą kaip brolį… tik dabar mielai būtų pliaukštelėjusi jam per pakaušį.

– Ar judu su Klere kalbatės apie mane? – griežtai paklausė ji. – Ar jau tapau objektu pokalbių, kurių tema „Ką mums daryti su ta vargše Nikole“? Jeigu taip, turite tuojau pat baigti. Man nereikia nė vieno iš jūsų pagalbos. Gyvenu puikiai. Tiesiog puikiai.

Vajato nepaveikė toks jos protrūkis.

– Tu beveik visą laiką tūnai namuose, su niekuo nesusitikinėji. Pasidarei irzlesnė nei anksčiau, o tai blogas įprotis.

– Nesu nusiteikusi vaikščioti į pasimatymus. Galbūt tave tai ir stebina, bet taip yra.

– Nematuok visų vienu matu, gerai? Ne visi tokie kaip Dru. Yra ir puikių vyrukų. Turi vėl atsisėsti į balną.

– Prisipažink, kad nenorėjai to pasakyti. Į balną? Aš dar nenusiverčiau nuo žirgo ir nesusitrenkiau smegeninės. Mano vyras apgaudinėjo mane su mano jaunyle seserimi. Mano namuose. O tu kalbi apie balną. Tokie dalykai verčia žmogų iš naujo permąstyti seksualinius prioritetus. – Nikolei suspaudė krūtinę. Ar jai kažkas darosi, ar tiesiog čia labai karšta? – Klausyk, jau turiu eiti. Ačiū, kad leidote visą popietę sekioti iš paskos. Susisieksime vėliau.

Ji apsisuko ir nuėjo.

– Nikole, palauk!

Bet ji ėjo nesustodama ir netgi pagreitino žingsnį. Nuskubėjo į automobilių stovėjimo aikštelę džiaugdamasi, kad buvo susitarusi susitikti su jais prekybos centre. Dabar bent jau turėjo savo automobilį.

Po pusvalandžio Nikolė grįžo į namus, kur tvyrojo ramybė, kur viskas pažįstama, niekas neuždavinėja kvailų klausimų ir jos nesigaili. Bet čia buvo pernelyg daug prisiminimų ir tuštumos; stengdamasi juos nuvyti ji perjunginėjo televizijos kanalus, kol aptiko situacijų komediją. Tada įsispoksojo į ekraną ir pasižadėjo neverkti dėl Dru. Nei dabar, nei kada nors vėliau.

Šeštadienio rytą Nikolė atvyko į kepyklą dešimt minučių anksčiau, nei turėjo pasirodyti Raulis. Tiesą sakant, ji nelabai tikėjosi pamatyti tą vaikigalį darbe. Pasielgė impulsyviai… norėjo būti gera. Tačiau tvirtai tikėjo, kad už kiekvieną gerą darbą būni nubaudžiamas.

Eidama prie užpakalinių kepyklos durų ji beveik kaktomuša susidūrė su aukštu tamsiaplaukiu vaikinu.

– Labas rytas, – mandagiai pasisveikino Raulis.

Nikolė dirstelėjo į jį.

– Anksti atėjai.

– Nenorėjau pavėluoti.

– Stebiuosi, kad išvis pasirodei.

– Nesitikėjote?

– Ne.

– Bet juk aš daviau žodį.

– Tu vogei spurgas. Tai verčia abejoti tavo žodžiu. – Kalbėdama Nikolė nežiūrėjo į Raulį, tačiau akies krašteliu pastebėjo, kaip jis krūptelėjo. Ar dėl to, kad ji suabejojo? Ar kad priminė apie vagystę? Puiku. Kiekvieną dieną reikėtų pradėti nuo susitikimo su itin jausmingu saldumynų vagimi. – Be to, tu sportininkas, – tarė Nikolė, pati nesuvokdama, kodėl panoro užglaistyti nesmagumą, kad berniūkštis pasijustų nors kiek geriau. – Aš nusiteikusi prieš juos. Dar nuo vidurinės mokyklos, kai berniukai, kurie man patiko, į mane nekreipė dė-

mesio.

– Netikiu.

Nikolė atsiduso.

– Stengiesi atrodyti žavus?

– Tik truputį. Mokausi.