Irvin Yalom - Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos

– Čarlzai, pasitikrinkime dar kartą, kokia šiuo metu yra mus supanti tikrovė? Įspėju, kad ir toliau periodiškai to klausinėsiu. Kaip mudviem sekasi dabar bendrauti?

– Manau, kad geriau negu aplinkiniams. Noriu pasakyti, kad tapome atviresni. Bet vis tiek šioks toks atstumas išliko. Ne, ne šioks toks, o didelis atstumas. Iš tikrųjų mudviejų tikrovė yra skirtinga.

– Ką gi, stenkimės ir toliau tą atstumą mažinti. Ko norėtum manęs paklausti?

– Hm… Anksčiau niekada manęs to neklausėte. Turiu daugybę klausimų. Ką manote apie mane? Koks jausmas būti vienoje patalpoje su manimi? Ar jums sunku ištverti šią valandą su manimi?

– Geri klausimai… Tiesiog išsakysiu tai, kas mano mintyse, ir nesistengsiu atsakinėti nuosekliai. Taigi, jaudinuosi dėl to, ką tau tenka išgyventi. Aš visu šimtu procentų esu šiame kabinete. Tu man patinki, ir aš gerbiu tave – manau, ar bent tikiuosi, kad žinai tai, ir labai noriu tau padėti. Galvoju, kaip tau teko kankintis žuvus tėvui ir kaip smarkiai jo mirtis paveikė visą tavo gyvenimą. Dar galvoju, kad labai sunku buvo staiga prarasti tą brangų ryšį, kuris siejo tave ir Džeimsą Perį. Spėju, kad tėvo ir Džeimso netektis smarkiai paveikė ir tavo jausmus man. Apie ką dar galvoju? Galiu pasakyti, kad susitinkant su tavimi, mane apima dvejopi ir tarpusavyje nederantys jausmai. Viena vertus, noriu atstoti tau tėvą, bet kartu noriu padėti tau atsikratyti poreikio jausti jį šalia.

Man kalbant, Čarlzas linktelėjo galva ir, nukreipęs žvilgsnį į grindis, nutilo.

– Na, kaip, Čarlzai, ar dabar mes pakankamai nuoširdūs? – paklausiau.

– Ne visai aiškiai pasakiau. Iš tikrųjų problema – ne jūs , o aš . Pernelyg daug dalykų laikiau užgniaužęs savyje… pernelyg daug dalykų, apie kuriuos nenorėjau kalbėti.

– Bijojai atstumti mane?

Čarlzas palingavo galvą:

– Iš dalies.

Buvau įsitikinęs, kad žinau, ką jis mano: tai – mano amžius. Ir dirbant su kitais pacientais, teko tai patirti.

– Baiminaisi įskaudinti mane?

Jis pritariamai linktelėjo.

– Patikėk, pasirūpinti savo jausmais – mano paties darbas. Aš tau padėsiu, papasakok man viską.

Atlaisvinęs kaklaraištį ir prasisegęs viršutinę sagą, jis prabilo:

– Papasakosiu vieną praeitos nakties sapną. Kalbėjomės jūsų kabinete, tik jis atrodė nelyginant medžio dirbtuvės – regėjau medienos krūvą, didelį stalinį pjūklą, oblių ir šlifuoklį. Staiga jūs surikote, griebėtės už krūtinės ir susmukote ant grindų. Prišokau norėdamas jums padėti. Paskambinau 911 ir laikiau jus glėbyje, kol atvyko pagalba. Paskui padėjau užkelti jus ant neštuvų. Sapnavau dar kažką, bet dabar neprisimenu.

– Kaip paaiškintum šį sapną?

– Viskas labai paprasta. Žinodamas, kiek jums metų, baiminuosi, kad nenumirtumėte. Dirbtuvių įvaizdis irgi lengvai paaiškinamas. Sapne sutapatinau jus su savo vidurinės mokyklos darbų mokytoju Reiliu. Jis buvo labai senas ir kiek atstodavo man tėvą. Aplankydavau jį ir baigęs mokyklą.

– O jausmai sapne?

– Tiksliai nepamenu, bet žinau, kad mane buvo apėmusi panika. Be to, labai didžiavausi savimi, kad sugebėjau jums padėti.

– Gerai, kad apie tai papasakojai. Ar galėtum papasakoti ir kitus sapnus, kuriuos nutylėjai?

– Ką gi… Man nesmagu kalbėti, tačiau atmintyje išliko vienas sapnas, kurį sapnavau gal prieš savaitę ar prieš dešimt dienų. Sapnavau, kad susitikę mes, kaip ir dabar, sėdėjome šiose kėdėse, tačiau aplinkui nebuvo sienų ir aš nesupratau, ar esame viduje, ar lauke. Jūs buvote paniuręs. Palinkęs prie manęs pasakėte, kad jums liko gyventi tik šeši mėnesiai. O paskui… visiška nesąmonė… aš pasiūliau jums sandorį: išmokysiu jus numirti, o jūs padėsite man tapti psichologu. Daugiau nelabai ką teprisimenu, tik žinau, kad mudu daug verkėme.

– Pirmoji sapno dalis aiški. Žinodamas mano amžių, tu jaudiniesi, kiek man dar liko gyventi. Tačiau ką galėtų reikšti antroji dalis – tavo noras tapti psichologu?

– Nežinau, kaip tai suprasti. Niekada nesvarsčiau galimybės tapti psichologu, nes man tai būtų per sunku. Nemanau, kad sugebėčiau atlaikyti nuolatinę slogių jausmų laviną, todėl be galo žaviuosi jumis. Jūs buvote geras, nepaprastai geras ir visuomet mokėdavote nukreipti mane tinkama linkme, – Čarlzas pasilenkė ir paėmęs popierinę servetėlę nusišluostė kaktą. – Man labai sunku apie tai kalbėti. Jūs man taip padėjote, o aš štai sėdžiu čia skaudindamas jus savo siaubingais sapnais. Taip negalima.

– Tu ateini čia tam, kad išsakytum savo mintis, ir tau puikiai sekasi. Suprantama , mano amžius kelia tau nerimą. Abu juk žinome, kad sulaukus mano amžiaus – aštuoniasdešimt vienerių – gyvenimas eina į pabaigą. Sielvartauji dėl Džeimso, dėl savo tėvo, todėl visai suprantama, kad tau baisu netekti ir manęs. Aštuoniasdešimt vieneri – garbus amžius, neįtikėtinai garbus. Pats nustembu pradėjęs apie tai mąstyti. Nesijaučiu senas, todėl vis pasvarstau, kaip nutiko, kad man – jau aštuoniasdešimt vieneri. Visuomet būdavau jauniausias vaikas – mokykloje, vasaros stovyklos beisbolo komandoje, teniso komandoje. O dabar, kur bepasisukčiau – restorane, kine, specialistų konferencijose, – staiga tampu pats vyriausias. Negaliu su tuo susitaikyti.

Giliai atsidusau. Keletą akimirkų sėdėjome tylėdami.

– Norėčiau tavęs dar kartą paklausti, Čarlzai. Ką manai apie mūsų bendravimą? Koks tas mus skiriantis atstumas?

– Atstumas smarkiai sumažėjo. Bet viskas yra nepaprastai slogu. Tai – keistas pokalbis. Paprastai žmogui juk nesakoma: „Jaudinuosi, kad mirsi.“ Jums tikriausiai skaudu tai girdėti, o šiuo metu visų mažiausiai noriu jus skaudinti.

– Bet juk tai nėra įprasta vieta. Čia nėra arba bent jau neturėtų būti jokių kliūčių bendrauti atvirai. Ir, nepamiršk, kad nepasakei man nieko, apie ką pats nebūčiau ilgai mąstęs. Čia labai svarbu į viską sugebėti žvelgti atvirai.

Čarlzas linktelėjo. Įsivyravo dar viena tylos valandėlė.

– Šiandien tylos akimirkų mūsų užsiėmime daugiau nei kada nors anksčiau, – tariau.

Čarlzas dar kartą linktelėjo:

– Visos mano mintys yra čia, ir aš girdžiu, ką sakote. Tiesiog šis pokalbis gniuždo mane.

– Yra dar kai kas svarbaus, ką norėčiau tau pasakyti. Nori tikėk, nori – ne, galvojimas apie gyvenimo pabaigą turi ir privalumų. Papasakosiu tau keistą nutikimą, kuris įvyko prieš kelias dienas. Buvo maždaug šešta valanda vakaro, ir prie įvažiavimo į mūsų kiemą pamačiau žmoną, kažką imančią iš pašto dėžutės. Pradėjau eiti link jos. Pasukusi galvą ji nusišypsojo. Staiga visiškai nepaaiškinamu būdu mano galvoje viskas persivertė, ir keletą akimirkų regėjau save tamsiame kambaryje, stebintį mirguliuojantį namų gamybos filmą iš savo paties gyvenimo scenų. Jaučiausi labai panašiai kaip knygos „Paskutinė Krapo juosta“ pagrindinis veikėjas. Skaitei tą Samuelio Beketo pjesę?

– Ne, bet teko apie ją girdėti.

– Tai – senyvo amžiaus žmogaus monologas jo gimtadienio dieną, kai jis perklauso ankstesniais gimtadieniais darytus įrašus. Man nutiko panašiai kaip Krapui – mano galvoje ėmė suktis senų gyvenimo epizodų kadrai. Ir tuomet išvydau savo žmoną mirusią, kuri atsisuko į mane plačiai šypsodamasi ir mostu kvietė prieiti arčiau. Žiūrint į ją mane užplūdo skausmas ir neapsakomas sielvartas. Paskui staiga viskas išnyko, aš grįžau į dabartį, ir štai ji čia, – gyvybinga, švytinti, apčiuopiama, spinduliuojanti nuostabia ankstyvo rudens šypsena. Mane užliejo šilta džiaugsmo banga. Nudžiugau, kad vis dar esame gyvi. Nieko nelaukęs priglaudžiau ją prie savęs, ir mes leidomės į vakarinį pasivaikščiojimą.