Lori Wilde - Kitos išeities nėra

Pirmadienis, birželio 29, 17:25

Pasijutęs kaip Džimis Stiuartas filme Langas į kiemą , buvęs kariuomenės kapitonas, sėdėdamas verandoje Bozmane, Montanoje, liūdnai spoksojo į medžiais apaugusią kaimynystę.

Jo dešinysis kelis, ką tik po trečiosios operacijos, buvo įspraustas į ortopedinį įtvarą ir atremtas į minkštą taburetę. Priešais, ant mažo staliuko, gulėjo mobilusis telefonas, stovėjo skardinė alaus ir buteliukas tablečių nuo skausmo. Vyras bandė išsiaiškinti, ar alus sumažins kančias greičiau nei vaistai. Nors puikiai suprato, kad negali abiejų maišyti, jam visai neprastai sekėsi tverti skausmą. Ne visada vien tik fizinį.

– Trečias kartas nemeluoja, – pasakė chirurgas ortopedas.

Verčiau jau tai būtų tiesa. Jeigu ne, kapitonas niekada negalės susigrąžinti pilnaverčio judraus gyvenimo – jį bus atėmusi bomba Afganistane. Kol kas tenka samdytis žmogų, kuris padarytų viską: apipirktų, išvalytų namus, nuvežtų jį paskirtu laiku pas gydytoją.

Pinigai – ne bėda. Kartu su šiuo namu tėvas paliko daugiau nei milijoną dolerių. Bonas protingai investavo, jis buvo apsirūpinęs gyvenimui net tokiu atveju, jeigu niekada negrįžtų į darbą. Tačiau geriau jau tėtis būtų šalia nei dideli pinigai.

Be to, Bonas – ne dykaduonis. Jam iki gyvo kaulo įgriso ligoti paistalai. Jis skaitė knygas, kol akyse pradėjo lietis, žaidė vaizdo žaidimus, kol įskaudo nykščius, ir ryte rijo filmus, kol apsunko galva. Visi jo draugai buvo kariškiai, todėl dabar, kai jau nebetarnauja ir yra smarkiai sužeistas, draugų apsilankymai vis retėja. Bonas jau ne vienas iš jų.

Bonui buvo nuobodu, liūdna ir pikta.

Jis niekam nepatrauklus. Pats tai suprato, tačiau atrodė, kad negali atsikratyti prastos nuotaikos. Ši operacija buvo paskutinis bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta. Šį kartą Bonas buvo pasiryžęs klausyti gydytojo nurodymų iki smulkmenų. Vadinasi, privalėjo sėdėti čia, barbenti pirštais ir stebėti, kaip bėga gyvenimas.

Baisiai sunku vyrukui, didelę gyvenimo dalį praleidusiam kare.

Suėmęs kelio įtvaro fiksuojančią juostelę truktelėjo ir vėl prispaudė, paskui vėl truktelėjo, kad išgirstų keistą garsą, kurį skleidė dvi plyštančios dalys. Šis garsas tik paaštrino gyvenimo monotoniškumą.

Už kelių namų pora vaikų mėtė į krepšį prie savo kiemo įvažiavimo. Vienodas krepšinio kamuolio bumbsėjimas į cemento grindinį kėlė Bonui ilgesį. Kadaise jis buvo velniškai geras krepšininkas, bet tos dienos jau seniai praeityje. Vakarienės kvapas atsklendė oru, o vasaros saulė niro į vakarus. Jis tuščiai svajojo, kaip atsikeltų ir įdėtų atvėsusius pietus į mikrobangų krosnelę, bet atrodė, kad neturi pakankamai užsidegimo netgi šiai užduočiai.

Nurijo gurkšnį alaus ir stengėsi negalvoti apie tvinkčiojimą kelyje.

Seno modelio Honda Accord lėtai įslinko į kvartalą ir pasuko link įvažiavimo į vienaaukštį, sodybos tipo namuką kitoje gatvės pusėje. Kvailutė kaimynė Tara Duval išlipo iš automobilio. Bonas paskubomis sugriebė telefoną ir apsimetė rimtai šnekąs, bet jo gudrybė nesutrikdė Taros.

Mergina sveikindamasi kilstelėjo ranką ir apdovanojo jį švytinčia šypsena, nuolat spindinčia veide. Velnias, jam reikia akinių nuo saulės ir neperšaunamos liemenės, kad apsisaugotų nuo koktaus kaimynės linksmumo.

– Labas, Bonai.

Ji dėvėjo aptemptą, už kaklo surišamą palaidinę ir iki pusės šlaunų nukirptus mėlynus džinsus.

Bonas stengėsi nežiūrėti, kokios įdegusios ir lanksčios, dailios ir ilgos merginos kojos. Arba, kaip jai einant, mažutės palaidinės apačia kilsteli ir atidengia auksinį bambos žiedelį. Jos pilvukas buvo tvirtas ir plokščias, oda – nepriekaištinga. Bono burna išdžiuvo, žemiau bambos jis pajuto netikėtą virpulį. Gal ir erzinanti, bet šita moteris turi nuostabų kūną.

Tvardykis, Toliveri. Žinoma, ji seksuali, bet neverta dėl jos vargti.

Kaimynė patraukė per gatvę prie Bono, avėjo aukštakulniais, kurie atrodė kiek per aukšti jos smulkiam sudėjimui, bet Tara žingsniavo stulbinamai grakščiai.

Šūdas. Ji ateina.

Susiraukęs Bonas kilstelėjo telefoną, kad Tara matytų, ir mostelėjo merginai eiti šalin, tada telefoną vėl prispaudė prie ausies.

– Taip, aha, – apsimetė kalbąs.

Tara buvo iš tų linksmų plepučių, galinčių užkalbėti dantį. Jis mažiausiai norėjo išgirsti vieną tų smagių, pašėlusių istorijų apie tai, kas nutiko kirpykloje, kurioje mergina dirba. Ji buvo linksma, impulsyvi, guvi ir labai priminė buvusią Bono žmoną. Spontaniškos mergužėlės yra gyva bėda. Tačiau vyro kūnas reagavo į Taros pasirodymą ir Bonas velniškai ant jos niršo dėl to.

Tara užtipeno iki verandos, smiliumi užspaudusi lūpas.

– Nesakyk, – kalbėjo Bonas į ragelį.

Mergina atsisėdo ant verandos turėklo, kojos tabalavo, o mėlynos akys šelmiškai kibirkščiavo.

Eik šalin. Jis buvo prastai nusiteikęs.

– Taip, taip. – Bonas palinkčiojo, tarsi išgalvotas pašnekovas būtų ką tik pasakęs kažką, kam Bonas pritartų.

Taros akys spigino į sužeistą jo kelį. Ji apgailestaudama papūtė lūputes, bet tada pastebėjo alų ir buteliuką tablečių nuo skausmo. Užuojauta išgaravo – dėkui Dievui! – ir virto rūsčiu susirūpinimu. Sukryžiavusi pirštus ji parodė gėda pelėda ženklą.

Išnyk, mergše.

– Luktelk minutėlę. – Bonas paprašė įsivaizduojamo pašnekovo. Delnu uždengęs telefoną pažvelgė Tarai į akis. – Pokalbis užtruks.

– Nieko tokio, palauksiu.

Ko, po perkūnais, ji nori?

– O aš ne.

– Asmeniniai reikalai?

– Aha.

Jos lūpos blizgėjo sodriai rožinio saldainio spalva, o plaukai buvo keturių, ar penkių šviesių atspalvių. Nudažyti storomis, dabar labai populiariomis sruogomis. Kuklus, ištatuiruotas delfiniukas puikavosi ant kairiojo peties, o abejose ausyse kybojo nesuskaičiuojama daugybė auskarų. Taros kojų nagai buvo nulakuoti iššaukiančiu žalsvu atspalviu, o ant antro dešinės pėdos pirštelio puikavosi užrašas MYLIU.

– Nueisiu palaistyti tavo kerų, kol tu kalbėsi, – pasakė ji. – Jie atrodo išdžiūvę.

– Ne, ne. – Bonas netroško jokios malonės. – Palik juos ramybėje.

– Gerai. – Kaimynė atkišo delnus. – Neketinau žeminti tavo orumo.

Piktai dėbčiodamas jis prispaudė telefoną prie ausies.

– Sugrįžau, – ištarė ir pasijuto kvailai įkalintas prasimanyto pokalbio.

Na, jei tik pamėginčiau su ja pasikalbėti.

Bet tai niekada nepadėdavo. Leisk Tarai prisiartinti per žingsnį ir ji sukars visą mylią. Jeigu jis pradės kalbėti, ji įsitaisys verandoje, priešais jį, valandų valandoms tarsi jie būtų draugai, ar kas panašaus.

Tada jo telefonas iš tikrųjų suskambo.

Tara lūpas papūtė į juokingą O ir pamerkė akį.

– O, vyruti, koks tu netikėlis. – Kaimynė ir vėl pirštais parodė gėda pelėda . – Mėginai išsisukti nuo pokalbio su manimi.

– Taip. Dabar tikrai turiu atsakyti, – atkirto vyras ir nuspaudė ragelio mygtuką nesivargindamas pasidomėti, kas skambina. – Klausau?

– Bonai?

– Džeke? Palūkėk sekundėlę. – Bonas ir vėl uždengė garsiakalbį. – Sesuo skambina. Gal galime pasikalbėti vėliau?

– Tu turi seserį?

– Netikrą.

– Nežinojau.

– Yra daug dalykų, kurių apie mane nežinai. – Dėkui Dievui.

– Niekada apie ją nepasakojai.