Lori Wilde - Kitos išeities nėra

Atleiskite, man reikia susipakuoti ir susikrauti daiktus į priekabą. Anksčiausiai galėčiau išvykti ketvirtadienio popietę.

Bonas paskaičiavo. Jeigu jie išvažiuotų ketvirtadienio popietę, tiesiai į Ki Vestą atvažiuotų šeštadienio rytą, bet su jo keliu neįmanoma trisdešimt aštuonias valandas važiuoti be sustojimo. Jam reikia pridėti dar bent vieną dieną. Vėliausiai galėtų išvažiuoti trečiadienio popietę. Atsisėdo ir parašė.

O jeigu pasamdyčiau žmogų, kuris supakuotų ir sukrautų Jūsų daiktus į priekabą šiandien? Ar galėtumėte išvykti šįvakar?

Negalėdamas nustygti paspaudė Siųsti ir laukė.

Panašu, kad Jūsų atvejis neatidėliotinas, bet Merkurijus dabar slenka atgal. Stengiuosi nekeliauti, kai taip būna. Jis sujaukia visus kelionės planus.

Rimtai? Ar šitas žmogus rimtai kalba?

O jeigu pridėčiau dar penkis šimtus dolerių prie visko? Ar jie padėtų įveikti Merkurijaus baimę?

Pasiūlymas peržengė Bono ekonomiško gyvenimo ribas, bet tai gali būti vienintelė jam pasitaikiusi galimybė.

Prabėgo keletas minučių, bet jis gavo atsakymą.

Gerai. Sutarta.

Bonas su palengvėjimu prispaudė delnus prie viršugalvio. Ak.

Puiku , – parašė jis, – kur jūs gyvenate?

Ir vėl ilgas laiko tarpas. Šįkart toks ilgas, kad Bonas pradėjo nerimauti. Ar jis prarado galimybę? Gal jam rašo moteris, prisibijanti nepažįstamo vyriškio. Negali jos kaltinti. Apdairiai elgtis – protinga. Šiuo atveju sąžiningumas yra geriausia taktika.

Aš esu karo veteranas sužeistu keliu, todėl negaliu vairuoti. Mano sesuo ruošiasi padaryti didžiulę klaidą ir ištekėti už menkai pažįstamo vyriškio, todėl man reikia nusigauti į Ki Vestą ir iki vestuvių įkrėsti jai proto.

Bonas sulaikė kvapą. Jeigu nuoširdumas nepadės, jis tiesiai viską išdėstys, be to, jo laikas senka. Persibraukė per žandikaulį, pirštai pradėjo barbenti į stalą.

Nagi, nagi, parašyk taip.

Jis prisiminė Šeiną, kokie jauni ir kvaili jiedu buvo, susijungė santuokos saitais išties nežinodami, ką reiškia absoliučiai ir nuoširdžiai įsipareigoti kitam žmogui. Tada jis susimąstė apie Džekę, kaip lengva save apgauti ir manyti, kad pamilai, nors iš tikrųjų jauti tik geismą. Negali leisti jai padaryti tokios didelės klaidos. Privalo bet kokiu atveju papulti į Ki Vestą, nesvarbu, ką reikės paaukoti.

Kompiuteris suzvimbė ir Bono žvilgsnis grįžo prie monitoriaus.

Bonai?

Jis sumirkčiojo, išvydęs savo vardą. Kas čia dabar?

Taip.

Koks mažas pasaulis. Čia aš. Tara.

Antradienis, birželio 30, 13:00

Bonas stovėjo vienoje pusėje Taros kiemo įvažiavimo. Dėvėjo rusvai žalsvos spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis ir maskuojančius šortus, raumeningos rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, akimis sekė nešamus daiktus it koks mokyklos direktorius, stebintis koridorių. Antakiai buvo piktai suraukti, dešinė koja – įtaisyta į metalinį ortopedinį įtvarą.

– Labas, Toliveri. Turėtum išsiimti patentą, – nusišaipė Tara, skuosdama pro šoną su dėžėmis.

– Patentą? – suurzgė jis. – Dėl ko?

– Dėl pikto žvilgsnio. Džeimsas Dynas ir Marlonas Brando kartu sudėjus tau neprilygsta.

Bono akys pasidarė dar rūstesnės.

– Oi, būk atsargi, lendi į Tamsos Valdovo teritoriją.

– Tamsos Valdovas dėvėjo kaukę.

– Būtent. – Vyro veido raumenys atsipalaidavo. Šiek tiek. – Visiška paslaptis.

– Kas? – Tara sukrovė dėžes į patį priekabos galą, atsisuko ir atbula ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

– Tu.

Ji plačiai nusišypsojo, buvo pamaloninta.

Bonas papurtė gauruotą galvą – jau du mėnesiai prabėgo nuo tos dienos, kai jam reikėjo apsikirpti. Bet viskas gerai. Paaugę plaukai atrodė stilingai, tik reikėjo juos prižiūrėti. Tara pakreipė galvą ir įsivaizdavo, kaip jis atrodytų su kitokia šukuosena: nuskutus iš šonų, viršugalvyje palikus daugiau plaukų, stilingai sušukavus. Su kuo ji juokauja? Jis tikriausiai sugadintų visą jos smagumą ir kariškai nusiskustų.

– Čia ne pagyrimas, – pasakė jis.

– Kodėl tu toks jautrus? – mergina nusišluostė rankas į kišenes ant užpakaliuko.

– Nekenčiu šito, – sušnypštė jis, paskutinį žodį tardamas pro sukąstus dantis.

– Ko? – Tara įdėmiai žiūrėjo į jį.

Jame įžvelgė labai daug skausmo – ir fizinio, ir moralinio. Tarai net širdį suspaudė. Bet ji žinojo, kad Bonui jokios naudos iš gailesčio. Kiek kartų ją atstūmė, kai bandė jam pagelbėti? Bonas buvo vienas tų sargybinių, laikančių save nenugalimais. Jam nelabai pavyko susidoroti su gyvenimo neganda. Vargšas mažylis.

– Stovėti čia ir žiūrėti, kaip nešioji dėžes, nors tai daryti turėčiau aš.

– Ak, taip. Tu atsakingas už visą pasaulį? Malonu žinoti.

– Ne už visą pasaulį, bet už savąją dalį.

– Neskubėk, Herakli. Nesu tavo pasaulio dalis ir puikiai sugebu pati susinešioti dėžutes.

– Jeigu būčiau sveikas, tu nenešiotum savo dėžučių.

– Jeigu būtum sveikas, aš nevežčiau tavęs į Majamį. Be to, nesu bejėgė panelytė. Žinau, kaip savimi pasirūpinti.

– Duval, tu puikiai žinai, kaip įkąsti vyrui.

– Nesu kariškė, gali mane vadinti Tara.

– Gerai, tai leisk mano pasamdytam vyrukui nešioti sunkias dėžes… Tara.

Merginos nejaudino, kad Bonas, sarkastiškai murmėdamas, ištarė jos vardą. Tara žinojo, kad po grubumu slepiasi Bono švelnumas. Matė, kaip švelniai vyras supo jų kaimynės kūdikį, kai toji atnešė jam parodyti mažylį. Matė, kaip jis stengėsi užgniaužti ašaras per tėvo laidotuves. Matė, kaip jis vijo savo draugus šalin, nes buvo pernelyg išdidus, kad pripažintų, jog jam reikia pagalbos. Gal Bonas nenori pripažinti, bet Tara yra toji, kuri neleido jam visiškai užsidaryti savyje, nors jis velniškai stengėsi laikytis nuo jos kuo atokiau. Kas bus su juo, kai ji išvyks? Tikriausiai taps atsiskyrėliu ir šūkaus ant vaikų, bėgančių per jo pievutę.

Tara meiliai nusišypsojo ir švelniai atsitrenkė į Boną, eidama namo atsinešti dar daugiau dėžių. Taip kaimynė parodė jam, kad viskas bus gerai, tačiau nesitikėjo karščio bangos, sukilusios nuo prisilietimo, ir žemo, kimaus vyro aiktelėjimo, kuriuo jis jai atsakė.

Tara greitai nuskuodė, jos širdis padrikai tuksėjo. Ji taip skubėjo, kad strimgalviais atsitrenkė į vieną iš darbininkų. Vyrukas nejučia sugriebė ją už liemens.

– Neskubėk, meilute. – Vyruko krūtinė buvo kieta it siena, jis turėjo Tomo Seleko ūsus ir raudoną skarą, apvyniotą ant plikės. – Ar kas nors dega ir aš apie tai nieko nežinau?

– Mes turime mažai laiko, – atsakė Tara. – Reikia paskubėti.

– Tuoj patikrinsiu savo stebuklingąjį laikrodį. – Darbininkas apsimetė žiūrįs į įsivaizduojamą laikrodį ant riešo.

– Ir ką?

– Jis rodo, kad tu nedėvi apatinių.

– Taip, aš be apatinių, – pratrūko Tara, paskui per vėlai suprato, kad užvedė kvailą temą. Ak, kaip ji galėjo būti tokia naivi?