Jessica Gilmore - Tu – mano svajonė. Antra knyga

– Ar tikrai? – Viltei nespėjus atsakyti, Geilas kalbėjo toliau: – Tai kodėl mums nepradėjus planuoti vestuvių? Ar jau išsirinkai vietas, kurias norėtum pamatyti?

Viltė piktai įsispoksojo į kompiuterį, tarsi būtų jo kaltė, kad ji neturi iš ko rinktis. Nė už ką nepripažins Geilui, kad kol kas nieko nesugalvojo.

– Taip. Susitikime… Susitikime ant „Empire State“ dangoraižio po pusantros valandos, – pasiūlė ji. Ar ten rengiamos vestuvės? Na, gal ne taip svarbu. Tas pastatas garsus visame pasaulyje, o jai reikėjo nuo ko nors pradėti.

– Ant „Empire State“ dangoraižio? Kaip romantiška. Gaila, kad dabar ne Valentino diena. Šiame scenarijuje būsiu Keris Grantas ar Tomas Henksas [2] Turima omenyje filmai „Įsimintina afera“ ir „Nemiegantys Sietle“, kurių herojai susitaria susitikti „Empire State“ dangoraižyje. ?

– Nei tas, nei kitas, nes nesi pagrindinis herojus. Tas pokštaujantis draugas, kurį per bernvakarį antrankiais surakina su striptizo šokėja.

– Turbūt praleidau šią filmo sceną. Na, ką gi, yra ir blogesnių vietų, kuriose galima būti prirakintam, – jis baigė pokalbį ir Viltė liko sėdėti įsivaizduodama Geilą Okonorą, antrankius ir raudoną aksominę kušetę. Labiausiai trikdė skrandį suspaudęs jaudulys apie tai pagalvojus…

Kaip ir buvo galima spėti, ant „Empire State“ dangoraižio sukiojosi daugybė žmonių. Švietė saulė, pūtė vėjas. Karštą ankstyvą popietę apžvalgos aikštelėje buvo tikrai nemalonu. Turistai nesiskundė – buvo per daug užsiėmę, kad pastebėtų oro sąlygas, nes fotografavosi asmenukėms ir rodė vienas kitam miesto įžymybes.

Geilas neabejojo, kad čia susirinkę tik turistai. Joks save gerbiantis niujorkietis nekels kojos čia šiuo metu, pačiame turistų lankymosi įkarštyje. Tiesą sakant, Geilas neprisiminė, kada paskutinį kartą čia buvo. Turbūt tik rengdamas fotosesiją. Turistines vietas jis lankydavo tik dėl nuotraukų.

Gal ir gaila. Kad ir koks užkietėjęs niujorkietis jis buvo, turėjo pripažinti, jog vaizdas pribloškiantis – mėlynas vandenynas maišosi su žydru dangumi, miestas kyla iš vandenyno gelmių tarsi kokia mitinė Atlantida.

Geilas apsuko ratą apžvalgos aikštelėje ir tik tada pamatė Viltę, dėvinčią tą pačią ryškiai raudoną suknelę, kaip ir anksčiau tądien. Ji stovėjo nusisukusi ir pasirėmusi į turėklą žvelgė į miestą. Tamsių plaukų sruogos plaikstėsi vėjyje. Keista – su ja susipažino tik šįryt, bet ji jau padarė neišdildomą įspūdį. Tikriausiai todėl, kad dažniausiai moterys nesiveržia į jo studiją, nereikalauja padėti organizuoti vestuves ir neprašytos neišpasakoja savo seksualinės patirties – tiksliau, apie tai, kad jos nėra. Ir visa tai dar prieš devynias ryto.

Geilas nusišypsojo. To jis dar nematė, o buvo jau tiek daug patyręs, kad galvojo regėjęs viską, kas įmanoma. Velnias, turėjo pripažinti, kad yra suintriguotas. Kiek Viltei metų? Vertinamai nužvelgė ją. Tikriausiai dvidešimt keleri, galbūt persiritusi į antrą trečios dešimties pusę. Vadinasi, ji arba laukia tikrosios meilės, arba turi daugybę rūpesčių. Geilo neviliojo nė vienas iš šių variantų. Bet juk Viltė jam ir nerūpi kaip moteris. Jam tik reikia modelio.

Mergina pasisuko, ir jis pamatė ją iš profilio. Daili tiesi nosytė ir nuostabios putlios lūpos – stora apatinė ir dailiai lenkta viršutinė. Skanios. Atrodė…

– Taigi, ar mes jau ją radome? Ar čia ideali vieta?

Išgąsdinta Viltė net pašoko. Kai Geilas priėjo ir atsirėmė į turėklą greta, ji išraudo ir išspaudė nenatūralią šypsenėlę.

– Nežinau. Daugoka žmonių.

– Tai ir gerai. Pasirodo, kad čia susituokti galima tik per Valentino dieną, o tada dar reikia pralenkti daugybę varžovų. Jau patikrinau… – paaiškino Geilas, kai Viltė klausiamai kilstelėjo antakį. – Jie galėtų susituokti kitur ir tada pakilti čia fotosesijai, bet, tiesą pasakius, Hanteris ne itin žavisi aukščiu.

– Tikrai?

– Pažaliuoja važiuodamas Bruklino tiltu, – paaiškino Geilas.

– Kodėl to nepasakei, kai siūliau čia susitikti? – Viltė atsisuko ir piktai spoksojo. Rankas laikė grėsmingai įrėmusi į lieknus klubus – akivaizdu, tikėjosi, kad taip jos žodžiai nuskambės grėsmingiau, tačiau ji atrodė tarsi meilutė fėja.

– Ir sugadinti susitikimą su Debora Kere? O gal esi Megė Rajan? Argi ne kiekvienos merginos svajonė susitikti ant „Empire State“?

– Jau sakiau, kad esi pokštaujantis draugužis, o ne pagrindinis herojus.

– O ką pasakysi apie savo vaidmenį, Vilte? Kas tu tokia? – jokia jo pažįstama moteris nebuvo pasirengusi atlikti ne pagrindinį vaidmenį.

– Aš? Vestuvių planuotoja, – Viltė sušvelnėjusiu veidu nužvelgė Manhataną. – Argi vaizdas negniaužia kvapo? Negaliu patikėti, kad neapsilankiau čia anksčiau.

– Tikrai? Maniau, kad ši vieta yra pirmoji kiekvieno turisto lankomų vietų sąraše.

– Aš nesu tikra turistė. Aš čia gyvenu. Na, tris mėnesius. Ketinau pakeliauti turistiniu maršrutu, bet dar nebuvo progos, – ilgesingai paaiškino Viltė.

Ji tikrai nėra pagrindinė savo istorijos herojė. Ne turistė, bet ir ne vietinė. Jei Geilas nebūtų numatęs pozos savo modeliui, nutapytų Viltę kitaip – turbūt kaip ne šio pasaulio gyventoją, klajojančią dvasią.

– Kodėl tu čia, Vilte?

Ji atsisuko ir nustebusi sumirksėjo.

– Kad susitikčiau su tavimi ir pradėtume planuoti vestuves, o ką?

– Ne, kodėl tu apskritai atvykai į Niujorką? Esi šauniausiame pasaulio mieste, bet beveik jame negyveni. Nesimėgauji savimi.

– Ketinu pradėti, – patikino ji, bet žodžiuose trūko pasiryžimo. Viltė nusisuko. – Bet noriu kilti karjeros laiptais ir užsikariauti vietą pasaulyje. Visa tai, – ji mostelėjo ranka į Manhataną, – visa tai gali palaukti. Viskas vis dar bus čia pat ir po dešimties metų. Aš čia atvykau todėl, kad pirmą kartą per devynerius metus neprivalau rūpintis daugiau niekuo, tik savimi. Galiu svarbiausiais laikyti savo karjerą ir norus.

– Ar tikrai taip darai? Tikrai savo norus laikai svarbiausiais? Man atrodo, kad sutikai padėti kitiems žmonėms, nors nenorėjai to daryti. Padedi Brendai, seseriai…

– Brenda mano viršininkė. Žinoma, kad darysiu tai, ko ji paprašys. O kalbant apie Fetę… Tai sudėtinga. Tėvai mirė, kai man buvo aštuoniolika, o Fetei tik dešimt metų. Užauginau ją. Negaliu nuo jos nusisukti. Tik ne tada, kai jai manęs reikia ir ji prašo mano pagalbos. Be to, po dviejų savaičių ji ištekės už Hanterio. Daugiau nebebūsiu už ją atsakinga. Tai paskutinis kartas, kai darau kažką tokio dėl jos, tad noriu, kad vestuvės būtų nuostabios, – Viltės lūpos sudrebėjo, ji sunkiai nurijo seiles. – Jos ir bus nuostabios.

Ji užaugino seserį? Tai daug ką paaiškina.

– Žinoma, kad bus. Jau sutikau tau padėti. Be to, kai tik paminėsi Karlailų pavardę, tau atsivers bet kurios šio miesto durys, kad ir kaip tvirtai prieš tai buvo užrakintos.

– Jie sakė, vestuvės neturi biudžeto rėmų. Hanteris atsiųs kredito kortelę. Bet rimtai, ką tai apskritai reiškia? Viskam nustatomas didesnis ar mažesnis biudžetas.

Geilas nesusivaldė nenusišypsojęs. Kaip seniai jis nebendravo su žmogumi, nepriklausančiu Aukštutinio Istsaido įžymybėms.

– Ne, Karlailams tai negalioja. Girdėjai žmones sakant, kad pinigai – ne kliūtis? – pasiteiravo jis ir Viltė linktelėjo. – Karlailai šiems žodžiams suteikia kitą prasmę. Nė neįsivaizduoju, kokie jie turtingi, bet tikrai maudosi piniguose.

– Oho, – Viltė kiek apstulbo. – O aš nerimavau, kad Fetė išteka už gatvės menininko be jokių perspektyvų. Turbūt sielojausi ne dėl to, dėl ko reikėjo. Nemanau, kad mes su Fete pritapsime prie tokių žmonių. Mes labai paprastos, – Viltė sudvejojo, o tada atsisuko į Geilą ir uždėjo delną jam ant rankos. – Ar jai viskas bus gerai? Juk jie jos nenuvertins?