Jessica Gilmore - Tu – mano svajonė. Antra knyga

Geilas Okonoras. Fotografas. Tinklaraštininkas. Garsus žmogus. Regis, kad jis ne tik pažinojo Niujorko garsiausius. Jis pats kūrė žvaigždes žengdamas per miestą su fotoaparatu rankose.

Jam paskambinus išsinuomoti patalpų niekas neatsisakytų jo priimti. Niekas nepareikštų, kad per dvi savaites neįmanoma suorganizuoti šventės. Niekas nenusiųstų jo į santuokų rūmus…

Velniava.

Nėra iš ko rinktis. Arba susitaikyti, kad vestuvės nebus ypatingos, arba paklusti Geilo reikalavimams ir jam pozuoti. Jei jis vis dar norės jos po to neplanuoto atvirumo protrūkio. Viltė sudejavo ir vėl susmuko prie saulės įkaitinto turėklo. Siaubinga, kad rytoj teks su juo susidurti. Kaip vėl prabilti apie pozavimą nuogai? Gal geriau tiesiog pabėgti. Kur nors, kur niekas jos neras. Aliaska tam tiktų. Šauni vieta, ten niekas jos nepažįsta. Be to, būtų maloni permaina po nenuslūgstančios Niujorko drėgmės.

Suskambo telefonas. Viltė nepažino ekrane šviečiančio numerio, tad atsiliepė įtariu balsu. Sprendžiant pagal šio ryto proto užtemimą ir atvirumą nepažįstamajam, ji ir pardavėjams telefonu išklos, kaip apsišlapino vaikų darželyje ar kaip būdama penkerių pavogė iš parduotuvės saldainį. Ir kaip mama privertė jį grąžinti su atsiprašymo laiškeliu.

– Viltė klauso.

– Kaip sekasi planuoti vestuves? – pasigirdo kimus balsas. Panašus į tamsiausią šokoladą, sumišusį su espreso kava.

Viltė nustebusi spoksojo į kompiuterį. Kaip Geilas atspėjo, kad ji ketina su juo susisiekti? Gal jis pardavęs sielą velniui ir jį prisišauksi vien mintimis?

– Puikiai! – pamelavo Viltė.

– Šaunu. Nerimavau, kad iki vestuvių likus vos dviem savaitėms nepavyks rasti padorios vietos ceremonijai.

– Kaip malonu, kad rūpiniesi, bet viskas gerai, – toliau melavo Viltė. Jai ims augti nosis kaip Pinokiui.

– Fantastika. Tai rytoj iš pat ryto prisistatysi į darbą?

– Laukiu nesulaukiu, – taip, reikia tikėtis, kad ilgos nosys šį sezoną madingos. Taip meluojant ji greitai bus ilgesnė už ištiestą ranką.

– Tau tereikės nešiojamojo kompiuterio ir daug kantrybės. Tikiuosi, kad mėgsti sudarinėti sąrašus.

– Dievinu. Tik nenorėčiau painiotis tau po kojomis, kol tapysi. Galėčiau dirbti iš biuro, jei tau taip būtų patogiau. Ak, kad tik tau taip būtų patogiau.

– Nesimaišysi po kojomis. Dar neradau modelio, – Geilo balsas jau nebuvo erzinantis. Tik susierzinęs.

– Ak.

Tai buvo ženklas. Ryškus neoninis likimo ženklas. Jis vis dar nerado modelio, o jai, kad ir kaip neigtum, tikrai reikėjo jo pagalbos. Viltė giliai įkvėpė.

– Paklausyk, Geilai. Nenoriu atimti iš tavęs džiaugsmo planuoti vestuves. Be to, atrodo, kad mums, šiaip ar taip, teks drauge leisti laiką, tad… – išrėžti tai, ką planavo, buvo sunkiau, nei atrodė.

– Na, ir kas?

Viltė numanė, kad jis žino, ką ji pasakys. Be abejo, jis jautė pasitenkinimą versdamas ją rėžti tiesiai.

– Galiu pozuoti. Tavo paveikslui. Jei vis dar manęs nori, kai… Na, jei vis dar tau tinku… – Viltė neketino dar kartą užsiminti apie savo nekaltybę. Ji iki šiol netikėjo, kad tai pasakė. Garsiai. Nepažįstamajam. Ji vargiai bepripažindavo tiesą pati sau. Jau kelerius metus stūmė šią mintį kuo toliau. Jos slapta gėda. Viltė Makenzė – ne laiku pasenusi, sudžiūvusi, šalta.

– Intriguojantis pasiūlymas.

Viltė vos nesugriežė dantimis.

– Nelabai, – kuo ramesniu balsu atrėmė. – Jei pameni, galutinai taip ir neatsakiau, – ji tik atsitraukė, sumurmėjo kažką, kad reikia dar pamąstyti, sumikčiojo: – Ačiū už pasiūlymą šiandien dirbti planuojant vestuves, pasimatysime rytoj, labai ačiū… – ir kiek tik kojos nešė išlėkė iš Geilo studijos į saugų savo butuką.

– Maniau, kad karštligiškas pabėgimas ir buvo atsakymas. Kodėl staiga apsigalvojai?

Viltė niekada nepripažindavo, kad jai reikia pagalbos. Neketino ir dabar apie tai kalbėti.

– Tau reikia modelio, kuris tuoj pat pradėtų darbus ir visada būtų ranka pasiekiamas. Na, patinka tai man ar ne, jau esu tau ranka pasiekiama. Logiškas sprendimas.

– Kaip gražu. Siūlaisi, nes tai logiška.

Viltė susierzinusi suspaudė kumštį. Juk jis tai siūlė . Kodėl dabar reikia jį įtikinėti?

– Nors puikiai galiu pati suorganizuoti vestuves, būtų kvaila nepanaudoti visų išteklių. Prastai pažįstu miestą, o tu čia gyveni. Su tavo pagalba sutaupyčiau nemažai laiko. Tikrai pagelbėtum. Pripažįstu, kad, jei noriu Fetei suorganizuoti pačias šauniausias vestuves, man reikia pasitelkti tavo pagalbą.

– Dar vienas nesavanaudiškas sprendimas, – Viltė nuraudo išgirdusi pašaipias gaideles Geilo balse. – Labai pagirtini ketinimai, bet juk matei kitus portretus. Neieškau pasiaukojančios kankinės. Negana, kad sutiksi pozuoti. Reikia, kad pati to norėtum. Klok tiesą, Vilte. Ar to nori? – tyliu ir niūriu balsu paklausė Geilas. Viltė nurijo seiles.

Ar ji nori pozuoti? Gultis ant kušetės, jausti jo žvilgsnį ant nuogos odos?

Ji žvelgė pro turėklus tolyn. Jau iki smulkmenų pažinojo tą vaizdą. Kitapus gatvės kylantys namai, medžių viršūnės. Ji dažnai sėdėdavo ant šių laiptų su kavos puodeliu ir knyga ar kompiuteriu. Niekaip nesiryžo iškelti kojos iš susikurtos komforto zonos. Viltė neplanavo nieko sakyti, bet netikėtai pasipylė žodžiai. Dar viena liūdna išpažintis.

– Čia persikrausčiusi planavau gyventi kitaip. Niujorkas buvo proga pasikeisti. Pradėjau tai daryti – nusipirkau naujų drabužių, apsikirpau ir tikėjausi, kad to pakaks. Tačiau aš vis dar tokia pati. Jau nebežinau, kaip bendrauti su aplinkiniais, jei kalbame ne apie darbą ar paviršutinėmis temomis. Aš ne… – Viltė akimirką sudvejojo. – Aš nemoku susirasti draugų, nebežinau, kaip linksmintis. Gal pozavimas padėtų atsipalaiduoti. Jei nepavyks, bent turėsiu naują pokalbių temą.

– Nori, kad padėčiau atsipalaiduoti? – aksominiu balsu pasitikslino Geilas, ir Viltės širdis ėmė greičiau daužytis.

– Taip. Ne! Ne būtent tu. Turėjau omenyje, kad noriu išbandyti šį tą naujo. Pasielgti neįprastai. Pozuoti bus tikrai nauja, netikėta patirtis.

– Gerai. Pabandykime.

Tik Geilui sutikus Viltė suprato, kaip įsitempusi laukė atsakymo. Pasaulis nutilo. Liko tik jie dviese – du žmonės intymioje erdvėje, nors juos skyrė geras puskilometris.

– Šaunu, – drebančiu balsu išspaudė ji. – Na, tai kas toliau? Ar nori, kad ateičiau pas tave, ir… – Viltė nutilo. Kaip ji pozuos, jei negali apie tai nė kalbėti?

Linksmos gaidelės Geilo balse išdavė, kad jis galvoja tą patį.

– Ne šiandien. Manau, iš pradžių reikia kiek apšilti. Vilte Makenze, ką tik prisipažinai, kad tau reikia mano pagalbos patirti naujus išgyvenimus.

Ji taip nesakė. Ar sakė? Tikrai neturėjo omenyje to, ką, regis, suprato Geilas.

– Manai, kad gali man padėti, ką?

– Galbūt.

Viltei nereikėjo Geilo matyti, kad žinotų, jog jis šypsosi. Viduje kilo karštas, aštrus pyktis ir išblaškė užslinkusią intymią atmosferą. Tačiau ji nebuvo tikra, ar pyko ant Geilo už skubotas išvadas, ar ant savęs už tokį atvirumą.

– Kaip malonu, bet kas tau iš to, ką? Gražus piešinys ar šventuolio aureolė padėjus vargšelei nekaltai Viltei Makenzei? Pabarstysi ant manęs savo prabangių, žėrinčių Aukštutinio Istsaido stebuklingų dulkių ir stebėsi, kaip keičiuosi? Na, profesoriau Higinsai [1] Profesorius Higinsas – airių rašytojo Bernardo Shaw pjesės „Pigmalionas“ herojus, susilažinęs, kad prasčiokiška tarme kalbančią gėlių pardavėją gali išmokyti taisyklingos anglų kalbos (čia ir toliau – vertėjos pastabos). , šiai gėlių pardavėjai nereikia tavo globos, labai ačiū.