Leanne Banks - Eliotų dinastija. Pirma knyga

„Kaip senais gerais laikais“, – pamanė Erika, žengdama pro duris į nediduką barą atokioje gatvelėje. Jie su Genonu labai dažnai skirdavo pasimatymus panašiose vietose – ramiuose, nedideliuose baruose kitoje miesto pusėje nei ELK biuras. Prisiminimai skaudžiai dilgtelėjo širdį, bet Erika pasistengė nekreipti į tai dėmesio. Vylėsi, kad šiame bare jai suplaks gerą kokteilį.

Apsidairiusi aplink išvydo atsistojusį Genoną, mostu kviečiantį prie staliuko. Erika pasuko prie jo jausdama, kaip krūtinėje spurda širdis. Protu nesuvokiama, kaip šis vyras dienai baigiantis sugeba atrodyti taip pat puikiai kaip ir ryte. Ji atsiminė, kaip per rytinius susitikimus svaigdavo nuo jo kvepalų aromato ir akimis rydavo švariai nuskųstą smarką. Kai tekdavo dviese ilgiau padirbėti vakarais, Eriką sujaudindavo Genono smakrą aptemdydavęs barzdos šešėlis. Po pirmojo jųdviejų karto, kai vakarinė besikalanti barzdelė iki raudonumo suerzino jos krūtų odą, Genonas visąlaik kruopščiai skusdavosi. Erika nepamiršo juos siejusios svaiginančios aistros. „Pamiršti viską!“ – paliepė sau.

– Ačiū, kad atėjai, – padėkojo Genonas ir pasiūlė prisėsti priešais. Išauklėtas kaip tikras džentelmenas, jis atsisėdo tik tada, kai Erika įsitaisė už stalo.

– Neužstrigai spūstyse?

– Kaip visada. Laimė, spėjau pagauti taksi dar prieš prasidedant lietui.

– Šįvakar aš su vairuotoju. Galėsiu parvežti tave namo, jei tik norėsi.

– Viliojantis pasiūlymas.

– Gal norėtum pavakarieniauti? – paklausė Genonas, tiesdamas jai valgiaraštį.

– Nebent ko nors užkąsti ir išgerti, – atsakė Erika, peržvelgdama užkandas su krevetėmis.

– Ar kokteilis su obuolių sultimis vis dar tavo mėgstamiausias? – šyptelėjęs pasiteiravo Genonas.

Erikai nelabai patiko jo seksuali šypsenėlė ir visažinio mina. Ji papurtė galvą:

– Gersiu šampano su persikų sultimis.

– Pasikeitė skonis? – nustebęs Genonas kilstelėjo antakius.

– Supratau, kad mėgstu burbuliukus, – atšovė Erika.

Priėjus padavėjui Genonas pirmiausia užsakė maistą ir gėrimus damai, po to – sau.

– Viskio, – paprašė jis, – ir aštrių vištos sparnelių.

– Tikiuosi, nepamiršai vaistų nuo rūgštingumo, – Erika nepajėgė nuslėpti šypsenos. – Sako, kad su amžiumi skrandis tampa jautresnis.

Genonas pažvelgė į ją ir paklausė:

– Nori pasakyti, aš senstu?

– Visi mes senstame, – gūžtelėjo pečiais ji ir pakeitė temą: – Ką gi, klok, kodėl panorai su manimi susitikti.

– Apsvarsčiau tavo pageidavimus ir manau, kad galime susitarti, tik su tam tikromis išlygomis.

– Kokiomis? – Erikai širdis ėmė smarkiau daužytis krūtinėje. Ji negalėjo patikėti, kad Genonas priėmė pasiūlymą.

Kai tądien jaunasis Eliotas išėjo iš jos kabineto, Erika pati stebėjosi, kaip išdrįso pasiūlyti tokį dalyką. Kita vertus, gerai žinojo, kad jei nepaprašysi, nieko ir negausi.

– Po dviejų savaičių mūsų teisės skyrius surašys sutartį, kurioje bus nurodytos tavo įdarbinimo sąlygos, įtraukti punktai apie aukštesnį postą ir pakeltą algą.

– Ir apie atskirą kabinetą su langu, – pridūrė ji.

Genonas šyptelėjo.

– Oho, per pastaruosius metus tapai itin reikli.

– Per tuos metus daug ko išmokau, – atšovė Erika.

Visus metus ji galynėjosi su savo skausmu ir mokėsi gyventi be jo, žaviojo Genono, bet visiškai išmesti iš galvos taip ir nepavyko.

– Juo geriau, – Genonas patylėjo, kol padavėjas išdėliojo atneštus gėrimus, ir siurbtelėjo viskio.

Erika taip pat gurkštelėjo kokteilio, mintyse ramindamasi, kad nėra ko nervintis. Viskas gerai: ji turi nuostabų darbą ir labai mielai liks dirbti „Namų stiliuje“. „Pulse“ darbas būtų daug intensyvesnis ir įdomesnis, bet aplink besisukiojantis Genonas ją blaškytų ir erzintų.

– Dėl to kito reikalo, – numykė Genonas.

– Spermos donorystės, – patikslino Erika.

Genonas darsyk gurkštelėjo viskio.

– Taigi. Šį reikalą patikėsiu asmeniniam advokatui. Senelis sprogtų iš pykčio užuodęs, kad toks punktas buvo įtrauktas į darbo sutartį.

Erika negalėjo patikėti savo ausimis. Vadinasi, Genonas apsvarstė jos prašymą ir yra linkęs nusileisti.

– Apie tai niekas neturi sužinoti. Niekas. Neabejoju, kad mano advokatas išlaikys paslaptį, bet jis negali dabar parengti sutarties, nes yra išvykęs.

– Kada jis turi grįžti? – ironiškai paklausė Erika.

– Po dviejų savaičių. Jis su žmona iškeliavo pasiplaukioti po Viduržemio jūrą, jie pasidovanojo antrąjį medaus mėnesį.

Erika giliai įkvėpė.

– Tai kaip bus? Pradėsiu dirbti „Pulse“ tavo advokatui grįžus iš kelionės?

Genonas papurtė galvą.

– Ne, jau sakiau, „Pulse“ dabar ypatinga padėtis, todėl noriu, kad pradėtum dirbti tuojau pat.

Moteris nusikvatojo:

– Palauk, juk dar reikia rasti, kas mane pakeis „Namų stiliuje“.

– Jau pasiūliau į tavo vietą Doną Timoni, galėsi pradėti dirbti „Pulse“ kitą savaitę.

Erika žioptelėjo. Ji neabejojo, kad Dona Timoni susitvarkys su visais darbais, bet pati nebuvo pasirengusi taip greitai išeiti iš „Namų stiliaus“.

– Labai jau greitai.

– Ar pamiršai? – sukibirkščiavo Genono akys. – „Pulse“ viskas vyksta tik greitai arba dar greičiau.

Ji linktelėjo prisiminusi „Pulso“ veiklos šūkį.

– „Su konkurentais mes nejuokaujame, mes juos paprasčiausiai aplenkiame!“ O kaip dėl sutarčių? – paklausė gurkštelėjusi kokteilio.

– Kaip ir minėjau, darbo sutartis bus parengta po savaitės arba dviejų. Asmeninei sutarčiai parengti prireiks daugiau laiko.

– Gerai, bet su viena sąlyga: galėsiu grįžti atgal į „Namų stilių“ kada panorėjusi.

– Sutarėm, – Genonas pažvelgė jai į akis. – Erika, tu nenorėsi grįžti atgal. Neapgaudinėk savęs, tu pasiilgai „Pulso“.

Erikai net atėmė žadą: Genonas kiaurai ją permatė. Ji nesutiko kito vyro, kuris sugebėtų suprasti ją iš pusės žodžio ar iš žvilgsnio – tiek miegamajame, tiek už jo ribų. Moteris nurijo atodūsį. Jei Genonas duos savo spermos, nereiškia, kad kartu padovanos ir širdį. Erikai neteks prie jo net prisiliesti, jei jis nuspręs paaukoti spermą laboratorijoje. Mintis, kad kasdien nuolatos matys Genoną, buvo nepakeliama. Erika nusprendė rimtai susitelkti į vyro, galinčio pranokti poną Eliotą, paieškas.

Atnešus užkandžius, pokalbis savaime pasuko kita linkme. Pasidalinusi krevetėmis su Genonu, Erika paklausė apie jo močiutę Meivę Eliot.

– Man labai patinka tavo senelių pažinties istorija, – prisipažino ji.

Genonas pasiūlė jai vištos sparnelį, bet ji papurtė galvą.

– Siuvėja ir turtingas verslininkas, išsivežęs ją iš Airijos.

– Kaip ji sugebėjo šitiek metų ištverti su tavo seneliu?

– Jis ją dievina, – paaiškino Genonas, – o močiutė yra tikra šventoji. Ją visi myli. Senelis nemoka rodyti jausmų, bet močiutė sugeba mylėti už du.

– Be galo norėčiau su ja susipažinti, – tarė Erika ir iškart pasigailėjo prasižiojusi. – Išeitų puikus straipsnis „Namų stiliui“: „Prie arbatos puodelio kartu su Meive Eliot“.

– Tiktų ir „Pulsui“, įdomios asmenybės rubrikai.

– Tu tikras vagis, – apkaltino ji Genoną.

– Erika, nepamiršk, kieno tu pusėje. Juk nuo šiol esi mano komandos narė.

Jo balse nuskambėjusi savininkiškumo gaidelė maloniai paglostė Erikos širdį. Ji puikiai atsiminė laikus, kai Genono dėka jautėsi svarbiausia pasaulio moterimi. Genonas dar kartą pasiūlė vištienos ir pasiteiravo, kaip sekasi geriausioms jos draugėms, apie kurias žinojo iš Erikos pasakojimų, nors ši draugėms nė žodeliu nebuvo užsiminusi apie savo meilę.