Leanne Banks: Eliotų dinastija. Pirma knyga

– Noriu vaiko, ne gyvūnėlio, – Erika papurtė galvą.

Pola pakėlė taurę:

– Ar nepakeisi nuomonės, kai vaikas sulauks paauglystės ir pareikalaus pinigėlių mokslams?

Erika dar kartą papurtė galvą.

– Nors karjera man labai svarbi, bet, kiek save pamenu, visada svajojau apie kūdikį.

– Gal palauk, kol susirasi tinkamą jaunikį, o paskui vaikelį įsivaikinkit, nors, kiek girdėjau, ši procedūra užima marias laiko, – įsiterpė Džesika. – Gal netoliese jau šmėžuoja koks nors ponas Tobulybė?

Pirmiausia į galvą šovė mintis apie Genoną, bet Erika iškart ją atmetė.

– Ne.

– Galėtum pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu, – pasiūlė Džesika.

Pola pasibaisėjo:

– Pastosi be vyro ir neturėsi ko kaltinti visą likusį gyvenimą?

– Būtų visai smagu, – paprieštaravo Džesika.

– Kam? – atkirto Pola. – Erika išsipūs, atrodys kaip į krantą išmestas banginis, o vėliau į pasaulį klykdamas ateis mažas rausvas padarėlis…

– Tu neturi motinystės jausmo, – pertraukė Džesika. – Smagu bus mums abiem: galėsime kartu lankyti paruošiamuosius gimdymo kursus, surengti Erikai šventę, pridovanoti kūdikiui drabužėlių ir kitų daiktų. Galėtume netgi pabūti su ja per gimdymą.

– Kalbėk už save, – atšovė Pola.

– Galėtume tapti tetulytėmis, – nusišypsojo Džesika. – Man šis sumanymas prie širdies. Jei reiks, Erika, lydėsiu tave į spermos kliniką.

– Dar negalvojau apie anoniminį apvaisinimą, – prisipažino Erika, – labai bijau, kad nesumaišytų buteliukų ir neapvaisintų manęs pamišėlio sėkla.

– Vargu ar jie saugo pamišėlių sėklą, – ramino Džesika.

– Bet iš kur gali žinoti, ką gausi? – suabejojo Erika.

– Ir nežinosi, – pareiškė Pola. – Nebent atliktum genetinius tyrimus arba galėtum pati pamatyti to vyruko šeimą – seseris, brolius, tėvus, taip pat tetas, dėdes, pusbrolius ir senelius.

Erika pagalvojo apie Eliotus. Štai kur puikus genų klodas.

– Būtų geriausia, jei galėčiau rinktis.

– Taip, – pritarė Džesika, siurbtelėjusi kokteilio. – Galėtume pradėti nuo to raumeningo blondino prie baro.

– O gal jis kvailas per visą pilvą? – pasidomėjo Pola.

– Ką gi, galime įtraukti protą į reikalingų savybių sąrašą, bet tas vyrukas gali užsidirbti milijonus vien iš savo išvaizdos ir gyventi nesukdamas galvos.

– Kokį sąrašą? – paklausė Erika, jausdama, kaip nuo alkoholio svaigsta galva.

– Sudarome sąrašą reikalavimų, kuriuos turi atitikti spermos donoras. Prisidėk prie mūsų, – pakvietė Džesika, iš rankinės išsitraukė parkerį ir išlankstė servetėlę. – Tai tavo būsimo vaiko labui.

– Noriu, kad vaikas būtų protingas, – Erika leidosi įtraukiama į kvailoką žaidimą. – Maža gražiai atrodyti.

– Sutinku, – neprieštaravo Pola. – Be to, kandidatas turėtų nesirgti jokiomis baisiomis ligomis ir neturėti žalingų įpročių.

– Teisingai, – pritarė Erika.

– Dėl ūgio galime nesukti galvos – vaikas vis tiek paveldės jį iš motinos, – pareiškė Džesika.

– Netaukšk niekų, – priešgyniavo Pola, – neieškosime jai aukštaūgio krepšininko, bet vyruko ūgis vis tiek turėtų viršyti metrą aštuoniasdešimt, ar ne?

– Aišku, – sutiko Erika. – Nepamirškime ir humoro jausmo. Įdomu, jis paveldimas?

– Jo trūkumas paveldimas, – pabrėžė Pola ir pamojo padavėjui. – Tris kokteilius „Šokoladinė mirtis“.

– Šokoladinė? – pakartojo Erika. – Aš geriu jau trečią.

– Valgis be šokolado – ne valgis, – pareiškė Pola.

– Argi alkoholinis kokteilis – valgis? – paklausė Erika.

– Aišku, – atkirto draugė, rodydama į savo taurę. – Argi salieras ne daržovė? Alyvuogė su sūrio įdaru yra proteinų šaltinis, o vietoj vaisių turime kokteilį su obuolių sultimis.

– Grįžkime prie sąrašo, – priminė Džesika. – Ar turi kokių nors pageidavimų dėl plaukų ar akių spalvos?

– Nugara be gaurų, – padėjo Pola.

– Pritariu, – Erika ėmė stebėtis, kad bekvailiodama sugebėjo atsipalaiduoti. – Man labiau prie širdies brunetai.

– O akių spalva?

– Žalios, jei galima.

„Kodėl gi nepasvajojus apie pilną rinkinį“, – pamanė ji.

– Gerai, – tarė Džesika ir linktelėjo padavėjui, atnešusiam gėrimus. – Jau turime užduotį ir galime dairytis tėvo Erikos kūdikiui. Reikia rasti aukštą, protingą vyrą tamsiais plaukais, žaliomis akimis, geležinės sveikatos ir be žalingų įpročių. Pageidautina su humoro jausmu.

– O ką darysime, jei rasime tinkamą kandidatą? – pasidomėjo Pola.

– Kaip tai ką, – nusišaipė Džesika. – Paprašysime jo paaukoti Erikai šiek tiek spermos.

– Jis pamanys, kad kuoktelėjote, – Erika užspringo šokoladiniu kokteiliu.

Džesika papurtė galvą.

– Ne, mes juk ieškosime vyro, turinčio humoro jausmą.

Kitą rytą Erika prabudo vėlai. Jautėsi it sudaužyta, bet, ačiū Dievui, iš ryto nėra jokių susitikimų. Bandė prisiminti, kada paskutinį kartą ją kamavo pagirios. Taip, tai buvo pernai, kai Genonas ją paliko. Blogiausia, kad užmezgusi beprotiškai aistringą romaną su viršininku, Erika negalėjo niekam apie tai prasitarti, netgi geriausioms draugėms. Slapukavimas tik kurstė aistrą, o slapčia išgyventi jausmų pakilimai ir nuosmukiai buvo daug aštresni ir skaudesni. Ji mėgino save įtikinti, kad jei būtų papasakojusi apie šį nuotykį Džesikai ir Polai, Genonas nebūtų taip giliai įstrigęs į širdį. Deja, pati tuo netikėjo.

Telefono skambutis gręžte gręžė galvą. Erika paskubomis nukėlė ragelį:

– Klausau.

– Erika, čia Kemi. Nieko neatsitiko?

– Ne, viskas gerai, – patikino Erika. – Tiesiog šįryt neturiu jokių skubių susitikimų, tad į darbą ateisiu kiek vėliau.

– Aišku, – atsakė Kemi, – bet šįryt jau dukart skambino Genonas Eliotas ir ieškojo jūsų.

Po šimts!..

– Pasakykite jam, kad perskambinsiu popiet.

– Kiek supratau, jis norėjo pakviesti jus dalyvauti susitikime per dalykinius pietus.

– Kur? – Erikos balse nuskambėjo įtarimas. – Mes nesitarėme.

– Jis man nieko neaiškino.

– Gerai, pati jam paskambinsiu, – atsiduso Erika.

Suraukusi kaktą padėjo ragelį, užkaitė kavinuką ir nuėjo į vonią. Išsimaudžiusi sulygino drėgnus plaukus plaukų vašku ir surišo juos į uodegą, saikingai pasidažė, įsmuko į griežto stiliaus juodą kostiumėlį, įsispyrė į batus, čiupo į rankas kavą, paltą ir vis dar susiraukusi išdrožė pro duris.

Įsėdusi į taksi Erika mobiliajame telefone iš atminties surinko jaunojo Elioto biuro numerį ir suirzo, kad taip gerai jį atsimena. Ji privalėjo pamiršti šį vyrą.

– Skambina Erika Leiven, manęs ieškojo Genonas Eliotas, – prisistatė jo sekretorei.

– Tuoj pat sujungsiu.

– Sveika, Erika, jau susirūpinau, kur dingai, – žemas Genono balsas perliejo ją kaip šilta svaiginanti banga.

– Kaip supratau, norėtum, kad dalyvaučiau kažkokiame susitikime per dalykinius pietus, bet ši popietė man perkrauta. Ką norėjai siūlyti?

– Šiandien „Pulse“ per pietus vyks susitikimas. Į darbotvarkę įtrauktas ir straipsnis, apie kurį prašiau tavęs pagalvoti. Labai norėčiau, kad pasidalytum mintimis.

Erika vėl prisiminė pasiūlytą rašinį, kurį Genonas per paskutinį jų susitikimą apibūdino bendrais bruožais. Tema buvo be galo įdomi, ji vis atsiversdavo Genono paliktą aplanką. Velniškai sunku buvo atsispirti tokiai pagundai.

– Nežinau. Jau sakiau, kad šią popietę esu labai užsiėmusi.