Leanne Banks: Eliotų dinastija. Pirma knyga

Nuo tokių minčių jo draugužis tuoj pat sukietėjo ir Genonas mintyse nusikeikė. Pasitaisęs kaklaraištį pravėrė kabineto duris ir išvydo už jų bestovintį tėvą. Tėvas pažvelgė į sūnų su atlaidžia šypsena:

– Aš ne laiku? Kažkur išsiruošei?

– Turiu baigti vieną reikalą. Ką norėjai pasakyti?

– Keista, atrodai, tarsi rengtumeisi į mūšį, – nusijuokė tėvas.

– Nieko, susitvarkysiu, – atkirto sumišęs Genonas.

– Šiandien baigsiu darbą anksčiau, nes veduosi tavo mamą vakarienės.

Genonas greitai permetė datas mintyse:

– Palauk, šiandien juk nei tavo, nei jos gimtadienis. Kokia proga?

Tėvas dėbtelėjo į sūnų:

– Vakarienei nereikia ypatingos progos, – pareiškė, bet tuoj pat pirštu bedė sau į pilvą: – Ji nori, kad maitinčiausi sveikiau. Beje, žmona ir tau nepamaišytų.

Genonas papurtė galvą.

– Mano žmona yra darbas, o tikslas – laimėti varžybas, kad tu taptum naujuoju ELK vadovu.

Tėvas nusišypsojo ir spustelėjo Genonui petį.

– Tu stiprus varžovas, džiaugiuos, kad esi mano komandoje.

Nors ir sulaukęs trisdešimt trejų, Genonas vis dar džiaugėsi tėvo pagyrimu.

– Kitaip nė negali būti.

– Gerai, tik neužsibūk darbe per ilgai, nes mama nudirs man kailį.

– Smagiai pavakarieniaukite, perduok mamai linkėjimų, – pasakė Genonas ir pasuko prie lifto. – Labanakt.

Lifte jis nuspaudė Erikos aukšto skaičių ir po kelių sekundžių stovėjo prie jos kabineto durų.

Sekretorės nebebuvo, tad Genonas tyliai pasibeldė į duris.

– Įeikite, – atsiliepė Erika.

Įžengęs į vidų jaunasis Eliotas išvydo ją kalbančią telefonu. Kilstelėjusi pirštą moteris nebyliai paprašė palaukti. Genonas linktelėjo ir tyliai uždarė už nugaros duris. Jam patiko jaukiai, bet dalykiškai įrengtas kabinetas, visur jautėsi Erikos ranka.

Jo širdyje vėl sukirbėjo susižavėjimas. Apdovanota puikia figūra, tobulų moteriškų formų, ji visai nesidrovėjo savo ūgio – drąsiai avėjo aukštakulnius batelius, nerėždama aplinkiniams akies. Retai rišdavosi savo ilgas rudas garbanas į uodegą, plaukai tarsi išduodavo nepažabotą jos asmenybės pusę, tą, su kuria Genonas buvo itin artimai susipažinęs.

Erika baigė kalbėti telefonu ir pažvelgė į svečią.

– Atsiprašau, skambino mūsų naujosios TV laidos apie interjerą direktorius, labai susinervinęs.

– Tu jį nuraminai, – pasakė Genonas.

Erika linktelėjo ir pakėlusi ranką pabrėžiamai pažvelgė į laikrodį.

– Turėtų nusiraminti keturiolikai valandų. Prisėsk.

„Geras ženklas, – pamanė jis. – Šįkart ji bent jau nori kalbėtis.“ Genonas prasisagstė švarką, prisitraukė kėdę arčiau stalo ir prisėdo.

– Tai ko gi tu nori?

Ilgas Erikos žvilgsnis nukrėtė jį kaip elektra.

– Visų pirma, kodėl taip užsigeidei susigrąžinti mane į „Pulsą“? „Namų stiliuje“ dirbu jau metus. Kai išėjau iš jūsų žurnalo, nė nepyptelėjai. Kas pasikeitė?

– Aplinkybės. Papasakosiu, jei pažadėsi viską laikyti paslaptyje, – ištarė Genonas.

– Gerai, – pažadėjo Erika.

Jis puikiai žinojo, kad ja galima pasikliauti. Ji niekam nė žodeliu nėra prasitarusi apie jų romaną.

– Mano senelis nusprendė išeiti į pensiją ir sugalvojo keistą būdą parinkti įpėdinį. Visus ateinančius metus keturi pagrindiniai ELK žurnalai varžysis tarpusavyje, o pelningiausio žurnalo vyriausiasis redaktorius taps naujuoju ELK vadovu.

Netekusi žado Erika gerą minutę spoksojo į Genoną.

– Oho… – galiausiai išspaudė ir linktelėjo. – O tu, žinoma, nori, kad naujuoju direktoriumi taptų tavo tėvas.

– Būtent dėl to siūlau tau paaukštinimą, didesnę algą ir ką tik nori, kad tik sugrįžtum į mūsų komandą.

Erika šyptelėjo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.

– Ką gi, štai ko noriu, – tarė ji ir atvertė aplanką su kūdikių nuotraukomis, kurias Genonas jai paliko prieš kelias dienas.

„Straipsnio? Per daug paprasta“, – pamanė Genonas, jausdamas užplūstantį saldų pergalės jausmą. Jis atsilošė kėdėje ir mostelėjo ranka:

– Sutarėme. Straipsnis tavo.

– Turiu omenyje ne tik straipsnį, Genonai. Taip, noriu šio straipsnio. Bet taip pat noriu ir vaiko.

Sutrikęs Genonas pažvelgė į Eriką ir papurtė galvą.

– Tikriausiai blogai nugirdau. Sakei, nori vaiko?

– Gerai girdėjai. Taip, vaiko.

– O aš čia kuo dėtas?

Erika atsistojo.

– Tavo puikūs genai, noriu, kad perduotum juos mano vaikui.

„Moteriškei visiškai pasimaišė protas“, – pamanė Genonas. Jis papurtė galvą ir žiojosi rėžti, kad jai galvoj negerai, bet Erika sustabdė jį.

– Pirmiausia išklausyk. Tau tikrai nebus jokių sunkumų. Galime pasirašyti sutartį, kad atsisakau finansinės ar kitokios paramos. Man tereikia tavo spermos. Nereikės net mylėtis – galėsi paaukoti spermą laboratorijoje. Pati nupirksiu tau žurnalą su pupytėmis. Noriu tik tavo spermos, – pakartojo ji.

Nustėręs Genonas negalėjo pratarti nė žodžio. Po akimirkos atsistojo.

– Su protu susipykai. Kodėl prireikė manęs? Kodėl nesusirandi kokio nors vyruko ir neišteki? – paklausė, nors mintis apie Erikos sutuoktuves jo nežavėjo.

– Jau sakiau. Esi aukštas, protingas, neturi žalingų įpročių, puikūs genai. Jei noriu susilaukti vaikų, turiu kuo greičiau pastoti.

– Kodėl? Daugybė moterų pastoja gerokai po savo trisdešimtmečio.

– Negaliu laukti, – Erikos akyse Genonas išvydo neviltį. – Gydytojas diagnozavo ligą, mažinančią vaisingumą. Kuo ilgiau delsiu, tuo mažesnė tikimybė susilaukti vaiko. Visada troškau kūdikio, todėl turiu pastoti kuo greičiau.

Neviltis jos balse dar labiau sutrikdė Genoną.

– Nesvarstei apie įsivaikinimą? – pasiteiravo jis.

– Svarsčiau, bet brangu ir truktų visą amžių.

Ko jau ko, bet tokio prašymo Genonas tikrai nesitikėjo. Jis perbraukė ranka plaukus.

– Neįsivaizduoju, kaip… – bet išvydęs Erikos veide su neviltimi sumišusį užsispyrimą užsikirto. – Turiu apie tai pagalvoti.

Erika linktelėjo.

– Suprantu. Pranešk, kai apsispręsi.

– Ar sutiktum pradėti dirbti „Pulse“ puse etato, kol… – Genonas atsikrenkštė, – apsispręsčiau dėl spermos?

Moteris įdėmiai pažiūrėjo jam į akis.

– Ne.

Bet aš siūlau didesnį atlyginimą, aukštas pareigas garsiame žurnale ir daugiau straipsnių. Tokių dalykų juk neatsisakoma.

– Aš noriu kūdikio. Tavęs prašau tik paaukoti savo spermos. Tai pagrindinė mano sąlyga. Ir būtinai pasirašysime sutartį.

Genonas vos garsiai nenusikeikė. Kas per šiuos metus nutiko jo pažinotai mielajai Erikai? Dievas mato, anksčiau ji nebuvo tokia užsispyrėlė.

– Pranešiu tau savo sprendimą, – tarstelėjo Genonas ir pasuko durų link.

– Ačiū, labos nakties ir tau, – sumurmėjo Erika jam už nugaros.

Žingsniuodamas koridoriumi prie lifto Genonas Eliotas mintyse svaidėsi keiksmažodžiais. Nuspaudė lifto mygtuką ir palingavo galvą: kaip, po galais, jis gali sudaryti tokį sandėrį? Jau įsivaizdavo pokalbį su savo advokatu. O jei senelis apie tai sužinotų, pasiustų.

Ir senelis, ir tėvas Genonui nuolatos kartodavo, kad jis privalo būti nepriekaištingos reputacijos pavyzdys bendrovėje. Tad kaip jis viską paaiškintų savo šeimai, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį? Išėjęs iš lifto pasuko į savo kabinetą, paskendęs mintyse automatiškai linktelėjo pro šalį ėjusiam redaktoriui.

Užsidaręs kabinete Genonas atlaisvino kaklaraištį ir priėjo prie lango. Pažvelgė į apačioje mirgančias miesto šviesas ir mintyse ėmė dėlioti įvairiausius variantus. Netikėta Erikos užgaida neatšaldė jo noro susigrąžinti ją į „Pulsą“. Reikia tik gerai pagalvoti ir jis ras būdą, kaip pasiekti savo.