Kathie DeNosky - Eliotų dinastija. Ketvirta knyga

Obrė užsikišo šviesiai rudų plaukų sruogą už ausies.

– Aš, hmm… norėjau pasikalbėti apie kai kuriuos mūsų žurnalams bendrus reklamos reikalus.

– O kas atsitiko?

Ji sujudėjo ir įsmeigė žvilgsnį į popieriaus lapą, kurį buvo išsitraukusi iš portfelio.

– Sklinda kalbos, kad norėdami nuvilioti reklamos užsakovus nuo Holtų kompanijos, Eliotams priklausantys žurnalai specialiai mažina įkainius už reklamą ir skelbia nepagrįstai didelius tiražus.

– Ką? Nesąmonė. Jei to norėtume, turėtume suklastoti tiražų ir demografinės statistikos duomenis. Prarastume ir įplaukas už reklamą, ir patikimumą. Juk tikriausiai gerai žinote, kad yra dvi nepriklausomos kompanijos, kurios seka šiuos skaičius.

Dėl senelio surengtų varžybų kiekvienas žurnalas siekė kuo didesnio pelno, tad buvo beprotybė manyti, kad kuri nors iš Elioto kompanijos gamybinių linijų atsisakytų pajamų, gautų už pardavimą. Obrės gandai buvo visiškas niekalas, tačiau galėjo pakenkti, jeigu reklamos užsakovai patikėtų, kad Eliotų leidybos korporacija dirba nesąžiningai.

– Kas jums visa tai papasakojo?

– Negaliu atskleisti savo šaltinio.

Jų žvilgsniai prasilenkė. Lijamas stebėjo, kaip ji pirštu lėtai perbraukė per aprasojusią vandens stiklinę, ir prakaitas tarytum lašiukai ant stiklinės nuriedėjo nugara. Vos prieš kelias minutes jis įsivaizdavo juos kartu. Vyras sutramdė vaizduotę ir įtariai pažvelgė į merginą. Ar ji tyčia bando jį suvilioti?

– Ar kurių nors jūsų žurnalų tiražai ir įkainiai už reklamą per pastaruosius metus labai pasikeitė? Ar Eliotų leidybos korporacijos žurnalai siūlo papildomas rinkodaros paslaugas?

– Ši informacija konfidenciali.

– Žinau, bet mes taip pat privalome išlikti konkurencingi.

– Tai, kuo užsiima Holtų kompanija – ne mano rūpestis.

– Suprantu, bet tikėjausi…

– Tikėjotės, kad išduosiu slaptą informaciją? – Burnoje Lijamas pajuto kartumą. Senelis juo jau pasinaudojo. Ar ir Obrė to siekia?

– Maniau, kad galėtume bendradarbiauti ir kartu nustatyti teisingą įkainį bendriems reklamos užsakovams – tada nė viena kompanija neprarastų pinigų.

Vienintelis dalykas, privertęs jo neišeiti, buvo alkis. Ir dilgsėjimas pakaušyje. Lijamas neignoruodavo perspėjamųjų ženklų. Kažkas Obrės gražbyliavimuose buvo ne taip, bet žinant senelio plano sąlygas ir vykstantį Eliotų leidybos korporacijos irimą buvo visai tikėtina, kad kai kurie reklamos užsakovai pajuto tarp Eliotų sklandančius nesantaikos vėjus ir sunerimo. Eliotai stengėsi konkurenciją laikyti paslaptyje, nes Patrikas fanatiškai rūpinosi geru šeimos vardu ir reputacija. Vis dėlto informacija pasklido.

Jis pasikvietė padavėją ir užsisakė įprastą sumuštinį. Obrė paprašė to paties ir jam pasirodė, kad ji tiesiog nenorėjo vargintis ir skaityti valgiaraščio. Pats airiškas sumuštinis su mėsa jai visai nerūpėjo.

– Niekuo negaliu jums padėti. Eliotų leidybos korporacija laikosi savo pozicijos reklamos užsakovų atžvilgiu.

Nepasikeitė niekas išskyrus tai, kad dabar žurnalo darbuotojai puldavo vienas kitą iššiepę dantis. Senelis pareiškė, kad žurnalo, kurio pelnas bus proporcingai didžiausias, vyriausiasis redaktorius metų pabaigoje taps direktorių valdybos pirmininku. Niekas nenorėjo pralaimėti.

Jis, finansinių reikalų vadovas, tvarkė apskaitą. Atsakomybė buvo didelė. Lijamui teko atsisakyti asmeninės nuomonės, negalvoti apie žmones ir griežtai vertinti akivaizdžius faktus. Buvo nelengva. Jis nerimavo ne tik dėl Eliotų leidybos korporacijos. Dar didesnį nerimą kėlė motina.

Kol šeima naikino pati save, Lijamas jautė, kad gyvenimas eina pro šalį. Jam trisdešimt vieneri. Tėvai tokių metų jau buvo susituokę ir augino keturis vaikus. Net Lijamo broliai ir sesuo susiprato. Genonas vedė vasarį ir kartu su žmona Erika dabar laukė pirmagimio. Jauniausias brolis Tagas susižadėjo, o sesuo Bridžita neseniai ištekėjo už Kolorado valstijos šerifo ir paliko šeimos verslą. Visa krūva pusbrolių ir pusseserių visai neseniai taip pat surado savo antrąsias puses.

Lijamas tegalėjo pasigirti romanais, darbu šeimos versle, poršė automobiliu, kurį retai vairuodavo ir už kurio stovėjimo aikštelę tekdavo suploti nemenką pinigų sumą, bei butu Park Aveniu, kuriame tik pernakvodavo. Nebuvo nieko, kas jį palaikytų taip, kaip tėvas palaikė motiną užklupus sunkumams.

Per pastaruosius devynis mėnesius jo darboholiko tėvo prioritetai pakito ir Lijamo nuomonė apie jį šiek tiek pagerėjo. Svarbiausia – šeima. Tik tada darbas. Bet taip buvo ne visada. Tik iškilus realiai grėsmei, kad Maiklas Eliotas gali prarasti žmoną, jis pakeitė požiūrį.

Padavėja atnešė sumuštinius.

Obrė pakėlė žydras akis ir Lijamui užėmė kvapą.

– Kaip laikosi jūsų motina? Laikraštyje skaičiau, kad serga.

Ji kas, mintis?

– Taisosi. Baigė chemoterapijos kursą, jau atauga plaukai.

– Jos liga turbūt labai išgąsdino jus visus.

– Taip.

Lijamas vos neprarado motinos. Bet iš bėdų ji išsikapstys tik tada, kai medikai penkerius metus jos kūne neaptiks vėžinių ląstelių. Vis dėlto optimizmas buvo jaučiamas, nes gydytojų prognozės teikė vilties.

– Jūs su motina artimi?

– Dabar labiau nei bet kada. O jūs?

Obrės žvilgsnį nuspalvino liūdesys.

– Ne. Ji paliko mano tėvą, kai buvau vienuolikos. Tėvas mėgo pasilinksminti, o ji to negalėjo pakęsti.

– Ryšių nepalaikote?

– Kurį laiką negalėjau apsispręsti, o paskui ji vėl ištekėjo.

Obrė krestelėjo galvą ir plaukai užkrito jai ant akių.

– Skanus sumuštinis. Buvote teisus dėl padažo. Tikrai gardu.

Lijamas nekreipė dėmesio į jos bandymą pakeisti temą.

– Nesutariate su naujuoju motinos vyru?

Mergina išbalo.

– Aš jam šiek tiek per daug patikau.

Sumuštinis vyro burnoje virto guma.

– Jis priekabiavo?

Obrė liovėsi valgiusi.

– Taip.

Lijamui užvirė kraujas.

– Kiek jums buvo metų?

– Šešiolika.

– Ar jūsų motina išsiskyrė su tuo niekšu?

– Ne. Klausykit, gal pašnekėkim apie ką nors kitą.

Bet Lijamas prarado apetitą. Jis norėjo paklausti, kaip motina galėjo pasilikti su tuo iškrypėliu, ar jos tėvas pritalžė jam kaulus. Bet to nepadarė.

– Žinoma.

– Girdėjau, kad Patrikas mąsto apie atsistatydinimą. Ar jau esate numatę, kas užims jo vietą?

Vyriškis padėjo sugniaužtus kumščius ant stalo:

– Obre, neketinu kalbėti apie Eliotų kompanijos reikalus.

Mergina nustojo kramčiusi.

– Taip, suprantu. Apgailestauju, kad jus sugaišinau.

Jis nesuprato, ką reiškia jos akyse atsispindinčios emocijos. Nusivylimą lengva atpažinti, bet Lijamas galėjo prisiekti, kad matė ir nevilties šešėlį. Kodėl?

– Nesugaišinote. Kol nepradėjote klausinėti apie Eliotų leidybos korporaciją, man šios minutės buvo pačios linksmiausios per visą mėnesį.

Obrė prasižiojo. Skruostus užliejo raudonis. Nespėjus jai atsakyti, suskambėjo Lijamo mobilusis telefonas ir jis nusisegė telefoną nuo diržo.

– Atleiskite. Lijamas Eliotas klauso.

– Pone Eliotai, čia Triša iš Deivenporto galerijos. Džilda Reins sutiko parduoti paveikslą, kurį jūs norėjote nupirkti savo motinai. Patarčiau jums užsukti tuojau pat. Džilda… Ji nepakartojama. Prieš nuspręsdama norėtų su jumis susipažinti.

– Netrukus ateisiu. – Jis nuleido telefono dangtelį ir davė ženklą padavėjai. – Atsiprašau, kad jus pertraukiau, bet turiu skubėti.

– Sunkumai darbe?