Kathie DeNosky: Eliotų dinastija. Ketvirta knyga

Jeigu jos širdis pradės plakti dar stipriau, prireiks gydytojo pagalbos. Kalbėdamas apie seksą jis buvo daug kartų sąmojingesnis

Obre, pernelyg ilgai nesusitikinėjai su vyru . Kitaip jo erzinimai nebūtų kėlę noro jį užvaldyti.

– Reikalai ar pramogos?

– Atsiprašau?

– Kas tave čia atvedė?

Mergina prakeikė savo sulėtėjusį mąstymą.

– Reikalai. O tave?

– Mane irgi, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Tiesą sakant, žmogus, su kuriuo turiu susitikti, gali pasirodyti bet kurią minutę.

Obrė norėjo pliaukštelėti sau per kaktą, bet susilaikė ir pažvelgė pro jo pečius į duris. Reikėjo stebėti įėjimą, pro kurį turėjo pasirodyti tas, su kuriuo buvo susitarusi papietauti ir pasikalbėti apie reikalus. Obrė nežinojo, kaip atrodo Lijamas Eliotas, bet ar daug vienišų vyrų gali ateiti būtent į šią vietą ir būtent pirmą valandą dienos? Gal ji nesąmoningai atsiribojo nuo savo užduoties, nes kažkodėl visai dingo noras kamantinėti savo varžovą. Bet tėvas įsakė: trūks plyš. Bet kokiomis priemonėmis.

Obrė žvilgtelėjo į laikroduką.

– Manasis taip pat.

Svajonių vyro veidas rodė, kad jis apgailestauja.

– Vienas staliukas jau laisvas. Matomai, turiu jį užimti.

Obrė nusiminė. Nenorėjo jo paleisti. Visai smagu su juo pasikalbėti. Kada pastarąjį kartą buvo linksma? Reikėtų sužinoti jo vardą ir telefono numerį. Vis dėlto šito paklausti kažkodėl neužteko drąsos. Jis buvo iš pasaulio, kuris pernelyg nutolęs nuo josios.

– Taip, ko gero, turėtum. Ačiū už gėrimą ir draugiją.

– Gal galėčiau tau paskambinti?

Taip! Taip! Taip! – mintyse sušuko Obrė ir ją užliejęs svaigus it šampanas pasitenkinimas pasklido po visą kūną. Vis dėlto ji susivaldė ir kaip galėdama ramiau atsakė:

– Būtų malonu. Netgi labai. – Tada pasirausė savo odinėje rankinėje ir surado rašiklį, bet niekaip negalėjo rasti, ant ko rašyti, turėjo tik lapą su klausimais. Vizitinės kortelės duoti nenorėjo. Turėtų praeiti nemažai laiko, kad surizikuotų pasakyti, jog yra Holtų kompanijos viceprezidentė. Širdies gilumoje Obrė tikėjosi dar pasimatyti su juo. Bet rašyti ant servetėlės atrodė kažkaip… lėkšta.

– Neturiu ant ko rašyti.

Vyras atsistojo, įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė ploną auksinį dėklą. Paėmė dvi vizitines korteles, padėjo jas ant stalo tuščiąja puse į viršų ir vieną pastūmė jai.

– Užrašyk. Duosiu tau savo mobiliojo ir namų telefono numerius.

Kol ji rašė savo vardą ir telefono numerį, jis ant kitos kortelės užrašė savąjį. Jie apsikeitė kortelėmis. Vyras ištiesė ranką ir pirštais apglėbė smulkų delną. Rankos paspaudimas buvo šiltas ir tvirtas. Obrė susijaudino. Jo akių lėliukės padidėjo, šnervės išsiplėtė ir mergina galėjo lažintis, kad jis taip pat neliko abejingas.

– Buvo nuostabu su tavimi susipažinti, – tarė jis laikydamas jos ranką ir pažiūrėjęs į vizitinę kortelę ant stalo nepatikliai įsmeigė į ją žvilgsnį. – Obrė? Obrė Holt?

Iš kur jis žino jos pavardę? Sutrikusi Obrė atvertė jo vizitinę kortelę ir perskaitė išspausdintą užrašą. Skrandis iš netikėtumo susitraukė.

– Lijamas Eliotas?

– Taip.

Keikdama savo likimą Obrė staigiai ištraukė ranką. Pagaliau sutiko protingą vyrą, su kuriuo norėtų pratęsti pažintį, bet turi jam meluoti ir netgi išgauti konfidencialią informaciją.

Taip, Obre, judu netapsite nei draugais, nei mylimaisiais.

Mergina sukaupė visas jėgas, kad iš nusivylimo nesuriktų. Pats seksualiausias vyras, kokį kada nors buvo sutikusi, jai buvo tabu.

Po velnių. Prakeikimas , – tyliai keikėsi Lijamas. Dėl sunkumų darbe ir motinos kovos su krūties vėžiu jis nebeturėjo laiko žvalgytis į moteris jau nuo sausio, o štai dabar užkibo ant priešo dukters.

Jos nepaprasto žydrumo akyse, kokių jis dar niekada nebuvo matęs, aistrą pakeitė sutrikimas:

– Anksti atėjote.

Vyras užgniaužė nusivylimą.

– Jūs taip pat, – atsakė Lijamas.

– Aš… Aš norėjau priprasti prie naujos aplinkos.

O jis norėjo išgerti po rytinės katastrofos – tarpusavyje kariaujančių šeimos narių susitikimo. Šeimyninis mūšis prasidėjo prieš devynis mėnesius, kai per naujametinę puotą senelis visiems pranešė apie artėjantį savo atsistatydinimą. Idiotiškas Patriko Elioto metodas išsirinkti sau pasekėją sukiršino jo vaikus ir vaikaičius, kurie dabar kovoja dėl aukščiausio posto Eliotų leidybos korporacijoje. Dar blogiau – Lijamas įtarė, kad senelis pasinaudojo ruošiamo plano informacija, kurią per neapsižiūrėjimą jam atskleidė. Lijamas buvo artimesnis seneliui nei bet kuris kitas šeimos narys. Kartu su Patriku jis valgė, žaidė golfą ir treniravosi korporacijos sporto salėje. Jie kalbėjosi apie viską be išimties, bet dabar Lijamas gailėjosi, kad nenulaikė liežuvio už dantų ir elgėsi su seneliu kaip su giminaičiu ir draugu, o ne kaip su darbuotoju. Vis dėlto nesitikėjo, kad žmogus, kurį myli, pasinaudos jo pasitikėjimu ir išduos šeimą.

Kaip galėjo nepastebėti, kas vyksta, ir neužkirsti tam kelio? Šeimoje jis buvo taikdarys. Lijamas matė, kaip per pastaruosius mėnesius dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės virto varžovais. O senelis neklausė Lijamo perspėjimo, kad apkalbos ir rietenos įmonę sužlugdys, o ne sustiprins, kaip tikėjosi Patrikas. Anksčiau Lijamui patiko užsiimti šeimos verslu, bet dabar dėl nuolatinių vaidų eiti į darbą tapo nepakeliama kančia.

Vyras baigė gėrimą ir apsvarstė savo galimybes. Galėjo išeiti, vis dėlto smalsumas prikaustė jį prie grindų. Kodėl Obrė Holt pakvietė jį susitikti? Gal vis dėlto reikia užsisakyti dar vieną gėrimą ir prisėsti prie jos. Per pastarąją valandą jis išgėrė jau du kokteilius – tai peržengė asmeninio etikos kodekso ribas. Jis retai gerdavo darbo metu, ir niekada daugiau kaip porą taurių, bet dėl darbe susiklosčiusios beveik karinės padėties vis dažniau pajusdavo norą atsipalaiduoti. Jei dabar užsisakytų trečią, tikriausiai pasiųstų viską po velnių – šeimą, darbą, etiką – ir pakviestų Obrę į savo apartamentus išsiaiškinti, kur šis potraukis gali nuvesti. Priimtų sprendimą, galintį sukelti daugiau bėdos, nei verta.

– Aš… Na… – Obrė akimirksniu nuo flirtuojančio tono perėjo prie dalykinio. Kibirkštys akyse užgeso, ji ryžtingai ištiesė pečius ir kilstelėjo smakrą. Kietai sučiaupė lūpas, paslėpdama jų sodrų minkštumą.

Lijamui dingtelėjo, kad Obrė tikriausiai žinojo, kas jis toks, kai nužiūrinėjo jį stovintį prie baro, ir galbūt atsiliepė į jo kvietimą, nes norėjo užslopinti budrumą ir išgauti informacijos. Tačiau prisiminus siaubą jos akyse ši mintis išgaravo.

– Prašau prisėsti, pone Eliotai, norėčiau pavaišinti jus pietumis.

– Lijamai.

Jis tyliai nusikeikė ir atsisėdo. Kai vėl užkliudė Obrės kelį, šlaunį perliejęs karštis nebesukėlė malonaus širdies plakimo. Tik nepatogumą. Nieko gero iš to nebus. Nieko. Metju Holtas – priešininkas, kuriam negalima atskleisti savo silpnybių. Jo dukrai taip pat.

– Kodėl norėjote susitikti, Obre?

Tebūnie jis prakeiktas, jei pavadins ją panele Holt, kai dar prieš porą minučių mėgavosi mintimi išrengti ir ištyrinėti kiekvieną jos aukšto liauno kūno centimetrą. Savo rankomis. Savo liežuviu.

Jis Obrę stebėjo nuo tada, kai ji įžengė į barą. Mergina buvo aukšta ir liekna kaip modelis. Ne visai tokia, kokios jam patiko. Vis dėlto jos judesiai, nusivelkant juodą švarkelį, buvo kaip geriausios striptizo šokėjos. Lengvi. Viliojantys. Jaudinantys. Lijamas nepažinojo striptizo šokėjų, bet iškart atpažino įgimtą seksualumą. Be to, ji nepastebėjo, kad visi vyrai Ernio bare sustingo su pakeltomis taurėmis, trokšdami pamatyti, kaip ji išsliuogia iš savo švarkelio.