Kathie DeNosky - Eliotų dinastija. Ketvirta knyga

– Dabar dar tik pusė šešių. Anksti pradedi.

Lijamas nenorėjo važiuoti. Tai jį nustebino. Anksčiau keliauti jam patiko. Tik nuo korporacijos nenutoldavo: bijojo, kad jam išvažiavus kai kam atrodys, jog nerūpi darbas. Esant kitoms aplinkybėms labai norėtų pamatyti Koloradą, praleisti laiką su šeima toli nuo darbo ir streso. Tačiau Keido sužadėtuvės jį erzino. Lijamas mylėjo Keidą kaip brolį ir džiaugėsi, kad jis surado Džesę, bet matyti besiglaudžiančius ir besibučiuojančius įsimylėjėlius yra tas pats, kaip ant atviros žaizdos užberti druskos. Lijamas ir Obrė niekada negalės turėti to, ką turi Keidas ir Džesė – atvirų santykių ir šeimos šventės.

Ar jis to nori?

– Lijamai?

– Aš čia. Tik prisiminiau vakarykštę vakarienę.

– Jeigu pameni, vakar mes taip ir nepavalgėme.

Lijamas šyptelėjo.

– Aš puotavau, jeigu tu prisimeni.

Jis išgirdo duslų juoką.

– Miglotai prisimenu, kad kažką krimtai.

Jis daugiau nei kramsnojo. Gėrė jos saldumą ant pietų stalo. Ji maldavo liautis, paprašė, kad nuneštų ją į lovą, tvirtino, jog kojos per silpnos ir neišlaikys. O vos atsidūrusi ten padarė jį labai laimingu vyru.

Lijamas ilgėjosi Obrės. Įžūlaus nepagarbaus humoro, raminančio balso, seksualesnio už nuodėmę kūno ir nepaprastai skanių lūpų. Prasižiojo kažką sakyti, bet užsičiaupė netaręs nė žodžio. Jų santykių taisyklės draudė tokius prisipažinimus. Jau nekalbant apie ateities planus. Jie turi tik šias akimirkas.

Ir su tuo jis sutiko. Beveik.

– Jei turėsiu progą, paskambinsiu iš Kolorado. Jeigu ne, duosiu apie save žinoti, kai grįšiu. Ar mes susitiksim sekmadienio vakare?

– Lauksiu tavęs.

Lijamas nusišypsojo.

– Lijamai, aš… Pasiilgsiu mūsų vakarų.

Jo širdis pašoko krūtinėje.

– Ir aš.

– Pasilinksmink.

– Pasistengsiu.

Jis tikrai pasistengs, nes pareiga draugui ir jo šeimai reikalavo, kad atsiduotų visu šimtu procentu. O Lijamas visada atlikdavo savo pareigą.

Apgailėtina. Net dvidešimt keturių valandų negali ištverti nepasikalbėjęs su Obre.

Lijamui knietėjo pasidalyti viskuo, ką matė Treviso rančoje. Ši vieta nepaprasta. Jis jautėsi lyg naivus nepatyręs berniukas. Kur tik pasisuktum, užplūsdavo nauji vaizdai, garsai ir kvapai. Grynas oras. Galėjo mėgautis rytiniu krosu. Nedusino išmetamosios dujos. Tik niekaip negalėjo priprasti, kad tiek mažai triukšmo. Žinoma, galvijai skleidė garsus, kurie buvo girdėti net iš kitų rančų, bet trūko to nuolatinio triukšmingo ūžesio prie kurio jis buvo pripratęs.

Kai tik pasitaikė proga, Lijamas ištrūko prie Auksinio mėnulio rančos, dviejų aukštų rąstinio namo, ir susirado vietą pavėsyje. Neprasiskverbė net mėnulio šviesa. Paspaudė greitojo rinkimo mygtuką ir Obrės numeris buvo surinktas automatiškai. Ji atsiliepė iškart. Išgirdus merginos balsą jo širdis ėmė smarkiai plakti.

– Nepatikėsi, kokia čia vieta, – be įžangos išpyškino Lijamas. – Ranča tokia didelė, kad mylių mylias daugiau nieko nematyti. O uoliniai kalnai nepakartojami.

– Ir tau labas, – įgėlė Obrė. – Niekada nesi buvęs Vakaruose?

– Ne. Išskyrus darbo keliones į Los Andželą ir Dalasą. Esu miesto vaikas, čia gimiau ir užaugau. Įsivaizduoji, aš, Keidas ir Šeinas nakvosime tikrame darbininkų namelyje kartu su dviem rančos darbininkais. Jaučiuosi, lyg būčiau atsidūręs vesterno filmavimo aikštelėje.

– Tavo dėdė Šeinas?

– Taip. – Nors tik porą metų vyresnis už Lijamą, Šeinas buvo jo dėdė ir žurnalo Buzz atsakingasis redaktorius.

– O kiti šeimynykščiai taip pat su tavimi rančoje?

Šeimynykščiai. Žmonės, kurių Obrė niekada nebuvo sutikusi. Nuo tos minties Lijamo nuotaika pabjuro.

– Čia daugiausia Charizmos darbuotojų, – atsakė vyras. – Be Keido ir jo sužadėtinės Džesės, dar yra teta Finola, tikroji Džesės motina, mano senelė Meivė, pusseserė Skarlet ir jos sužadėtinis Džonas Harlanas.

– Džonas Harlanas iš Suskindo, reklamos agentūros Ingl ir Harlan ?

– Taip. Pažįsti jį?

– Jis sutvarkė kelių mūsų reklamos užsakovų sąskaitas ir dalyvavo keliuose Holtų kompanijos priėmimuose.

Lijamo kaklas įsitempė. Tačiau priežasties manyti, kad kas nors užsimins apie Obrę, nebuvo, ir Džonas neturėjo preteksto susieti Lijamą su jam netinkama meiluže. Jis nuvijo susirūpinimą šalin.

– Rytoj svarbiausia diena. Džesės tėvas sako, kad rytoj į sužadėtuvių vakarėlį suvažiuos bičiuliai iš visos valstijos. Atrodo, kad mums, miesto vaikams, jis yra parengęs kažkokių įdomių pramogų.

Obrė nusijuokė.

– Nesusižeisk. Kai grįši, man tavęs reikės sveiko, nes šiandien buvau apsipirkti. Tau labai patiks tai, ką įsigijau.

Lijamas atsiduso prisiminęs pastarąjį pirkinių maišą, pilną nuodėmingų apatinių. Jos trumpas madų šou, o po to atitinkami veiksmai lovoje privertė pavėluoti į darbą po pietų pertraukos, kurią praeitą trečiadienį jie praleido jo bute.

– Labai laukiu. – Lijamo balsas nuskambėjo taip, lyg kažkas į jo gerklę būtų supylęs toną žvirgždo.

Kaip jai pavyksta? Kaip Obrė Holt sugeba jį sujaudinti telefonu? Anksčiau Lijamas niekada nepraleisdavo tiek daug laiko kalbėdamas telefonu, nebent pokalbis būdavo dalykinis. Telefonas yra tik įrankis. Obrė pavertė jį suvedžiojimo priemone. Lijamas pajuto, kad nenori atsisveikinti.

– Ką vilki?

– Burbulus. Esu vonioje.

Apsvaigo galva. Lijamas atsilošė ir priglaudė pečius prie gruoblėtos namuko sienos. Prireikė poros sekundžių, kad galėtų kalbėti.

– Kovoji nesąžiningai.

Obrė sukikeno.

– Visada taip sakai. Bet tau patinka. Kitaip nesišypsotum kiekvienąsyk tai sakydamas. Galiu lažintis, kad dabar šypsaisi.

Ji pernelyg gerai jį pažinojo. Kaip galėjo tai nutikti per mažiau nei tris savaites? Lijamas stengėsi atsikratyti šypsenos, bet nepavyko.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.