Kathie DeNosky - Eliotų dinastija. Ketvirta knyga

– Užsukau pirmą kartą. Jūs į šį barą dažnai ateinate?

Jis linktelėjo galvą.

– Čia gardžiausi airiški sumuštiniai su mėsa visame Niujorke.

– Airiški sumuštiniai su mėsa?

Šiandien tu ne pati geriausia pašnekovė, Obre?

– Kumpis, aštri pipirinė dešra, daniškas sūris Havarti , airiška duona ir vyno raudonumo mišrainės padažas – skanumėlis. O jei nebijai apsilaižyti pirštukų, gali paragauti minkštų ir sultingų Gineso šonkauliukų.

Ji taip pat buvo minkšta ir sultinga. Girdėti jį kalbant beveik prilygo ekstazei. Balsas buvo gana tylus ir šiurkštokas. Norėdama jį išgirsti mergina pasilenkė į priekį ir gležni plaukeliai ant jos odos pasišiaušė. Jokio ypatingo akcento neišgirdo, tad buvo sunku nustatyti, iš kur jis kilęs. Manhatane gyveno daugybė iš svetur atvykusių žmonių.

– Turėsiu tai omeny užsisakydama maisto.

– Taip ir padarykite, – pamerkė akį vyriškis.

Nuo to žvilgsnio iš po žvilgančių blakstienų jai norėjosi išsitraukti pudrinę ir patikrinti, ar kartais jai nevarva seilė. Tačiau mergina tik apsilaižė sausas lūpas. Ar ant jų dar liko nors kiek dažų? Be jų Obrė atrodo tarsi be lūpų.

– Jūs kažkur netoliese dirbate?

– Pakankamai toli, kad bendradarbiai nesekiotų paskui. Kai išeinu iš biuro, noriu jaustis tikrai iš jo išėjęs, jei suprantate, ką noriu pasakyti. – Jo veidą iškreipė grimasa, tačiau ji vyrui tiko. O gal, kai esi apdovanotas tokiu veidu, bet kuri išraiška atrodo gražiai.

– Visiškai jus suprantu. Kartais būna dienų, kai noriu rėkdama bėgti iš savo kontoros ir niekada nebegrįžti.

Obrė neklausė, kuo šis vyras vardu, ir pati neketino prisistatyti. Svajonių vyriškis priėjo tik todėl, kad norėjo prisėsti. Turbūt jie niekada daugiau nebepasimatys. Ši mintis visiškai prislėgė.

– Kuo užsiimate? – paklausė vyras.

Obrė dvejojo, nes kartą jau buvo nusvilusi nagus manydama, kad vyras ja domisi. Bet tada ji tebuvo įrankis, kuriuo pasinaudojus bandyta greitai gauti darbą tėvo kompanijoje.

– Esu visų galų meistrė. Užsiimu tuo, kas tuo metu reikalinga. O jūs?

– Kremtu skaičiukus.

Manhatane tai galėjo reikšti ir brokerį, dirbantį Volstryte, ir buhalterį. Vis dėlto Obrė negalėjo kaltinti jo slapukavimu, nes ir pati nebuvo visiškai atvira. Prie stalo priėjo padavėja.

– Ar jau išsirinkote?

Svajonių vyriškis pažvelgė jai į akis ir paklausė:

– Ar galiu jus pavaišinti gėrimu, kol laukiame savo susitikimų?

Darbo metu Obrė niekada negerdavo. Bet lygiai taip pat niekada nebandė išgauti informacijos iš savo varžovo. Tai prisiminusi ji pajuto burnoje kartų prieskonį, o skrandyje kažkas nemaloniai dilgtelėjo. Dar buvo likusios dvidešimt dvi minutes iki tos begėdiškos užduoties pradžios.

– Žinoma. Ačiū. Norėčiau martinio su citrina.

Vyriškis užsisakė Woodford Reserve viskio ir padavėja pasišalino. Tada jis pasilenkė į priekį ir padėjo rankas ant stalo. Obrė pažvelgė į pirštus: manikiūro pėdsakų nematyti, bet aštrių kampų taip pat nėra. Kaip ir vestuvinio žiedo. Koks būtų jausmas, jei šios rankos glostytų jos odą? Stop!

– Tai ką jūs labiau mėgstate: cukrų ar rūgštelę?

Klausimas Obrę suglumino. O gal aiškias mintis drumstė įsiaudrinę hormonai?

– Būna su cukrumi ant taurės briaunų. O ir pats gėrimas gali būti rūgštus arba saldžiarūgštis, – paaiškino vyras. – Koks jums labiau patinka?

Na jau tikrai, Obre, atsibusk.

– Toks, kokio tą minutę man trūksta. Esu lanksti.

Jo akyse žybtelėjo išdykėliškos kibirkštėlės.

– Nė kiek tuo neabejoju.

Nuo šios užuominos Obrę nutvilkė karštis.

– Turėjau omeny darbą.

– Aš taip pat, – jis sučiaupė lūpas, lyg norėdamas nuslėpti šypseną, bet akyse tebežaidė šelmiškos ugnelės.

Žinodama, kad už kelių minučių jos laukia dalykinis susitikimas ir nėra jokios galimybės nuklysti pernelyg toli, ji įsidrąsino atsakyti į jo atvirą flirtą.

– Neabejoju, kad esate nepaprastai ištvermingas. Darbe.

Vyras prisimerkė.

– Taip. Garsėju gebėjimu retkarčiais dirbti per naktį. Man svarbu geras rezultatas.

Obrei suspaudė širdį. Galėjo lažintis, kad vyriškis daugybę laiko praleidžia su moterimis. Buvo juntamas jo vyriškas pasitikėjimas. Visiškai kitoks nei tų slidžių neskoningų apsimetėlių, bandančių prie baro suvilioti moterį. Jo pasitikėjimas jaudino.

Atnešė gėrimus. Kol vyras mokėjo, Obrė nugėrė didelį gurkšnį martinio. Alkoholis užliejo tuščią skrandį su dviguba jėga.

– Tu vyturys ar naktinė pelėda? – paklausė vyras.

– Man patinka dirbti, kai kontoroje nieko nėra, taigi galiu būti ir tas, ir tas. Esu lanks… – prisiminusi, kad tai jau sakė, Obrė užsikirto.

– Lanksti. Taip, tai jau supratau. Turėsi man kada nors pademonstruoti.

Jo spindintis žvilgsnis nuslydo žemyn Obrės kaklu ir pečiais link nedidelės krūtinės, aptrauktos juoda palaidine su joje įsiūta liemenėle. Mergina retai dėvėdavo tikrą liemenėlę. Velnias. Kažkodėl užmiršo turinti plokščią krūtinę, kai jis žiūrėjo taip, tarsi norėtų, kad ji nusimestų dar ką nors, ne tik tą trumpą švarkelį, kurį nusivilko gerokai prišildytame bare. Obrės speneliai įsitempė. Išsiplėtusios vyro šnervės rodė, kad jis tai pastebėjo. Žvilgsnis sugrįžo prie merginos akių. Karštas ir jaudinantis. Toks pasikeitimas užgniaužė Obrei kvapą ir kažkur giliai pilvo apačioje pažadino aistrų verpetą. Apėmė svaigulys, tačiau tuo kaltinti gėrimo negalėjo, nes gurkštelėjo tik kartą.

Mergina prisiminė vieno siaubingo filmo sceną: įsimylėjėliai susitiko restorano tualeto kabinoje ir kaip pamišę paaugliai atsidavė vienas kitam. Tuokart Obrė netikėdama prunkštelėjo. Šiandien ši mintis atrodė ne tik įtikėtina, bet ir viliojanti. Viliojo netgi ją, moterį, pasak paskutinio jos meilužio, turinčią pernelyg daug stabdžių.

Obrė tyliai atsiduso. Niekada jos nebuvo užvaldžiusi tokia stipri trauka, todėl visai suprantama, kad ji niekada ir nepasidavė.

Ji keiktelėjo neteisingą likimą. Kodėl tai dedasi dabar, kai viskas taip beviltiška?

Obre, tavo eilė ką nors pasakyti. Būk šmaikšti. Flirtuok. Bet kai pažvelgė savo svajonių vyrui į akis, jokia mintis neatėjo į galvą. Ji buvo pernelyg suaugusi ir protinga, kad fizinis potraukis atimtų žadą. Ir vis dėlto taip nutiko. Vyras nusišypsojo ir Obrės žvilgsnis nuo jo tiesios nosies nukrypo prie ryškios lūpų linijos. Nedidelis blyškus randelis vinguriavo ant jo išraiškingo smakro.

– Patinka?

– O kodėl turėtų nepatikti? – Obrė nuraudo. Ji niekada neraudonuodavo, o štai šis vyras jau du kartus per penkias minutes privertė nurausti. Užklupo ją spoksančią į jį. Vėl.

Raukšlelės aplink vyro akis pagilėjo.

– Ar gėrimas skanus?

Obrė mielai būtų pasislėpusi po stalu. Žinoma, jeigu taip padarytų, jis neteisingai suprastų jos ketinimus ir pagalvotų, kad ji užsigeidė dar geriau jį pažintų. Ši mintis turėjo šokiruoti, bet pajuto tik dar labiau sustiprėjusį geismą.

– Ak. Taip, žinoma. Gėrimas nepaprastai skanus. Ir stiprus. – Gal visą kaltę dėl savo kvailumo galima suversti barmenui? Obrė stengėsi atgauti savitvardą, kol dar labiau neapsikvailino.

– Na, o tu kas? Vyturys ar naktinė pelėda?

Vyras atsainiai gūžtelėjo pečiais. Žiburėliai jo akyse vertė Obrę įsitempti.

– Priklauso nuo aplinkybių. Kai kuriuos dalykus geriausiai atlieku anksti ryte. O kartais puikiai sekasi visai prieš pat užmiegant.