Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

Brajenas paėmė motiną už rankos ir nusivedė neleisdamas priešintis. Visai pamiršo apie česnakinį sviestą, dėl kurio ir buvo atėjęs į viršų.

– Prašau visų dėmesio! Pažiūrėkite, ką sutikau viršuje.

Amanda atrodė sutrikusi, bet artimieji Brajeno nenuvylė. Kai kurie iškart pašoko nuo kėdžių ir priėjo pasisveikinti su Amanda. Visi ją mėgo ir nuolat klausinėdavo jos sūnų, kodėl mama nebedalyvauja šeimos susirinkimuose. Visi, išskyrus Patriką.

Brajeno tėvas, Danielius, taip pat niekada neužsimindavo apie Amandą, bet Brajenas jautė, kad jo tėvai vis dar neabejingi vienas kitam.

– Mama, – tarė Brajenas, – noriu supažindinti tave su Lindse Morgan.

– Sveika, Lindse, – Amanda paėmė Liusę už rankų. Brajenas suglumo išvydęs ašaras motinos akyse. Iš kur jos? Regis, ji ašaroja ne iš nusivylimo. Ji ne iš tų mamų, kurioms jokia mergina nėra pakankamai gera jos sūneliui.

Jiedvi persimetė keliomis mandagumo frazėmis ir Liusė tarė:

– Ak, ponia Eliot, kodėl jums nepabuvus su mumis? – nė pati nejusdama Liusė ėmėsi šeimininkės vaidmens. Jai tai atrodė taip natūralu. Dar daugiau, jautė, kad taip ir turi būti.

– Prašau, vadink mane Amanda. Matau, kad jūs jau įpusėję vakarienę. Brajenas primygtinai prašė, kad nusileisčiau ir pasisveikinčiau su visais, bet gal jau eisiu, – netvirtai atsikalbinėjo Amanda.

Brajenas jautė, kad ji nori pasilikti. Nors mama dažnai sakydavo, kad geriau jaučiasi būdama kuo toliau nuo triukšmingojo klano, sūnus žinojo – kartais ji ilgisi tų žmonių, norėtų priklausyti kam nors daugiau, nei sau pačiai.

– Ak, nesąmonė, – įsiterpė Karen ir Brajenas būtų įmanęs išbučiuoti tetą. – Eikš prie mūsų.

– Gali sėstis į Finolos vietą, – pasiūlė Brajeno dėdė Šeinas. – Akivaizdu, kad ji negali atsiplėšti nuo darbo, netgi piktdžiugiškai atšvęsti savo pergalės pusiaukelėje.

Ko ir buvo galima tikėtis, šie žodžiai sukėlė didžiulį šurmulį. Amanda gūžtelėjo pečiais ir įsitaisė vienintelėje laisvoje vietoje, kur ant stalelio buvo padėta kortelė su Finolos vardu. Brajenas stebėjo tėvo veidą ir bandė nuspėti, ką šis jaučia. Nuo tos akimirkos, kai Amanda pasirodė salėje, Dainelius nenuleido nuo jos akių. Tik visiškas žioplys būtų nesupratęs, kad jis jai neabejingas. Bet Danielius buvo labai santūrus ir net Brajenas, puikiai išmanantis kūno kalbą, negalėjo suprasti, ar jis patenkintas, ar supykęs, kad jo pirmoji žmona įsiveržė į jų draugiją. Jie sėdėjo tik per porą kėdžių vienas nuo kito, beveik prie stalo kampo, todėl panorėję galėjo laisvai bendrauti.

Buvo patiekta dar užkandžių, paskui sriubos ir salotų – ir visa tai parinko Liusė. Nebūtų galėjusi apsirikti, nes Une Nuit ruošiami patiekalai buvo išskirtiniai ir gerai derėjo vienas su kitu. Bet Brajenas vis tiek jautėsi patenkintas ir didžiavosi, kad Liusė sudarė valgiaraštį. Jis bandė save įtikinti tik norėjęs parodyti, kaip juodu tinka vienas kitam, o tai labai svarbu jų bendram darbui. Vis dėlto jautė, kad viskas rimčiau, ir tai kėlė jam nerimą. Negalima taip prisirišti prie Liusės. Alliance Trust bylos tyrimas sėkmingai juda į priekį ir ji ilgai čia neužsibus.

Šiek tiek užkandę giminaičiai vienas po kito kilo pamankštinti kojų, keitėsi vietomis, ir Brajenas atsidūrė šalia pusbrolio Lijamo, vieno iš dėdės Maiklo ir tetos Karen sūnų. Lijamas buvo ELK vyriausiasis finansininkas. Prieš įnešant pagrindinį patiekalą, jis trumpai pristatė kiekvieno žurnalo pelno ataskaitas. Paskui perskaitė Patriko paruoštą sveikinimo kalbą vaikams ir anūkams, kurioje senasis dėkojo, kad kompanijos pardavimo planai vykdomi, o varžybos tapo tikromis žirgų lenktynėmis.

Kalba sukėlė kandžių replikų audrą: ko Patrikas iš tiesų siekia, tikriausiai ne tik padidinti pelną? Liusei pavyko nuraminti išsišokėlius ir išlaikyti malonią nuotaiką.

– Na, Lijamai, ar labai įtemptos šios varžybos? – pasiteiravo Brajenas pusbrolio. – Pateikei mums plikus skaičius, bet, kaip suprantu, laimės tas žurnalas, kurio pelno augimas bus didžiausias procentais.

– Kova atkaklesnė, nei gali įsivaizduoti, – tyliai atsakė Lijamas. – Aš stengiuosi atsargiai vertinti padėtį. Charizma pirmauja, bet nenorėčiau, kad kiti žinotų, jog lipa šiam žurnalui ant kulnų. Nuo to jie tik dar labiau pakvaištų.

– Įtampa didžiulė, tiesa?

– Nė neįsivaizduoji kokia. Šiandien mūsų giminaičiai elgiasi pavyzdingai. Tikriausiai dėl judviejų su Lindse ir kitų, kurie tiesiogiai nesusiję su žurnalais. Vis dėlto bijau, tikrai labai bijau, kad šios varžybos taip sukiršins šeimą, jog nuoskaudų bus nebeįmanoma pamiršti.

– Kalbi apie Finolą?

– Ji labai konfliktuoja su seneliu. Jeigu nuoširdžiai, tai man palengvėjo, kad šįvakar Finola nepasirodė. Nemanau, kad būtų įstengusi užkasti karo kirvį, kad ir vienam vakarui.

– Būtų įsmeigusi jį kuriam nors iš savo brolių į tarpuakį. Na, ji visą laiką bando kam nors ką nors įrodyti.

Tuo metu Stašas su trimis padavėjais įnešė pačių fantastiškiausių Une Nuit desertų ir pistacijų šerbeto tiems, kurių pilvai jau buvo prikimšti. Pateikęs desertus jis pasilenkė prie Brajeno ir kažką sušnabždėjo į ausį.

– Gerai, tuojau pat pakilsiu į viršų.

Brajenas atsiprašęs atsistojo, bet prieš išeidamas priėjo prie Liusės.

– Ar norėtum susipažinti su Britne Spyrs?

– Tikrai? – net suspigo Liusė. – Ar ji čia?

– Užsuko išgerti taurelės.

Liusės raginti nereikėjo. Brajenui atrodė žavu, kad ji tokia pakvaišusi dėl žvaigždžių. Regis, skaudi patirtis su Kruzu Taboro jos neatvėsino.

Baras viršuje buvo sausakimšas, tačiau priešais Brajeną svečiai skyrėsi į šalis. Senieji klientai linksėjo jam smalsiai nužiūrinėdami Liusę, bet šįkart jis nenorėjo gaišti laiko supažindindamas.

Britnė Spyrs su draugais buvo dėmesio centre. Žvaigždė nutraukė pokalbį ir juodu pasisveikino. Brajenas šiltai pasveikino Une Nuit apsilankiusią įžymybę ir supažindino su Liuse, kuri vos pajėgė išlementi kelis žodžius. Brajenas liepė atnešti viešniai butelį Cristal restorano sąskaita, įteikė jai savo vizitinę kortelę ir paragino skambinti jam arba Stašui, jei tik ko prireiktų. Jau ketino eiti, kai blykstelėjo fotoaparato blykstė.

Jis instinktyviai žingtelėjo, norėdamas užstoti Liusę nuo fotografo – nors nežinojo, kur jis, tik numanė, kurioje pusėje. Brajenas nemėgo fotografuotis, paprastai jam pavykdavo to išvengti, nes nuotraukos žurnalų puslapiuose pakenktų jo anonimiškumui, kurio reikalavo darbas. Vis dėlto geriau jo nuotrauka, nei Liusės.

Blykstelėjo dar kartą ir jis pastebėjo kaltininką – išstypusį liesą garbanių paauglį su kišeniniu fotoaparatu.

Brajenas akimirksniu prišoko ir čiupo jam už rankos, šiam nespėjus nufotografuoti dar kartą.

– Čia draudžiama fotografuoti, – perspėjo jis ir palydėjo vaikį link durų.

– Tai išmetate mane? – paklausė šis garsiai, kad patrauktų aplinkinių dėmesį.

– Ne. Palikite savo fotoaparatą administratorei, išeidamas pasiimsite.

– Pasvajok, biče, – atrėžė berniokas ir ištraukęs ranką iš Brajeno gniaužtų spruko pro duris.

Brajenas atsiprašė Britnės, ir juodu su Liuse sugrįžo į apačią.

– Tikrai šaunu, – pareiškė Liusė. – Ačiū. Tikriausiai aš tau atrodau kvailutė.

– Ne, – atsakė Brajenas, bet buvo pernelyg susirū-pinęs, kad pratęstų mintį. Gal reikėjo bėgti paskui tą vaikį ir atimti fotoaparatą? Tai ne kuris nors iš žinomų paparacių. Gal paprasčiausias Britnės fanas? Vis dėlto kartais fanai parduoda nuotraukas bulvariniams laikraščiams.