Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

Nusimaudžiusi po dušu ir rengdamasi vakarėliui Liusė suvokė, kad nekantraudama laukia vakarienės. Ji su malonumu ją planavo ir nekantravo pamatyti Eliotų reakciją.

Nemelavo Brajenui sakydama, kad dirbti restorane turėtų būti smagu. Liusė mėgo gardų maistą ir stengdavosi sugalvoti ką nors įdomesnio nei mėsa su bulvėmis – šito gero buvo sočiai vaikystėje. Ji puikiai tvarkėsi virtuvėje. Mama išmokė šio darbo pagrindų, o dirbdama In Tight pačioje pradžioje nemažai eksperimentavo, kol viso laiko ir dėmesio nepareikalavo Kruzas. Paskutiniais metais neberuošdavo nieko įdomesnio, nes tai netiko linksmybių ir malonumų atsisakymo filosofijai. Bet kulinarijos knygas pirko ir mėgo skaityti.

Une Nuit jai patiko. Patiko bruzdesys virtuvėje, vienas ant kito burnojantys virėjai, kartais Liusei nesuprantama kalba. Patiko garsai ir kvapai, gražiai apsirengę svečiai salėje, nė neįsivaizduojantys, kokia sumaištis vyksta už virtuvės durų, vyriausiajam virėjui reikalaujant tobulumo. Patiko tyli jazz muzika, skambantys įrankiai ir taurės, tylus juokas ir vakarieniautojų šurmulys.

Liusė atsiduso. Ne jos pasaulis, bet kaip smagu jame būti. Daug maloniau nei muzikos verslo – spindinčio, bet niekšiško ir žiauraus – užkulisiuose.

Atsidarė miegamojo durys, Liusė aiktelėjo ir čiupusi sijoną prisidengė, bet pamatė, kad sugrįžo Brajenas. Jis nusijuokė pamatęs ją tik su apatiniais.

– Beveik mirtinai mane išgąsdinai. Lipdamas viršun galėjai bent šūktelėti.

– Labai norėjau užklupti tave netikėtai, – jis pažvelgė į ją šelmiškai žėrinčiomis akimis. – Kokia tu gražutė. Nagi, eikš pas mane.

Liusė pribėgo, apkabino jį ir pabučiavo taip, lyg būtų nesimatę kelias savaites, o ne kelias valandas. Keliai linko, o krūtinė sunkiai kilnojosi.

– Nepyk, kad taip ilgai užtrukau. Ar su Stašu viską parengėte?

– Ar jo nepaklausei?

– Ne, iškart skubėjau į viršų. Negalėjau ištverti, taip tavęs pasiilgau. Dėkui Dievui, kad neužtrukau, – Brajeno ranka nuslydo į jos kelnaites.

– Mes, mm… neturime laiko, ak… – stipriau pasipriešinti Liusė neturėjo jėgų. Tiesą sakant, net jeigu jie būtų turėję susitikti su pačia Anglijos karaliene, monarchei tektų palaukti.

– Mes pavėluosime, tai madinga.

Brajenas akimirksniu nusivilko drabužius. Užuot nusivedęs ją į lovą, jis įsitaisė skaitymui skirtoje minkštoje kėdėje ir pasisodino Liusę ant kelių. Ilgų preliudijų nereikėjo – vos jį pamačius jos kūnas pasirengė jį sutikti. Liusė buvo įraudusi, standūs speneliai troško glamonių, o tarp kojų tvinkčiojo ir liepsnojo, nors jis dar nė neprisilietė prie jos.

Ji išsinėrė iš kelnaičių, į šalį nusviedė liemenėlę, užpakaliuku trindamasi į stangrėjantį Brajeno penį. Atsisukusi į jį veidu tęsė glamones, kankindama jį švelniomis garbanomis.

– Erzini mane…

– Gal norėtum, kad paskubėtume? – nekaltai paklausė Liusė.

Jis apkabino ją per užpakaliuką, viena ranka įsliuogė tarp kojų ir įkišo pirštą vidun. Liusė sudejavo ir virptelėjo, praradusi bet kokį norą erzinti.

– Geriau paskubėkime.

– Šaunuolė, – pagyrė Brajenas ir ėmė ieškoti įėjimo. Ji kilstelėjo ir nusileido jausdama, kaip iš lėto falas slysta į ją, ir mėgavosi kiekvienu jo centimetru.

Jiems susijungus Brajenas pamažu prilaikė ją už klubų, iš lėto judėdamas. Liusė uždėjo rankas jam ant pečių ir leido jam daryti, ką nori. Tai, kad gali kontroliuoti padėtį, buvo tik jos pačios fantazijos.

Ji leido savo kūnui sekti paskui jį, o mintims skrieti tolyn, kol didžiulė įtampa atsislūgo ir karščio bangomis pasklido po kūną iki pat pirštų galiukų ir blakstienų.

Brajenas baigė, kai paskutiniai jos ekstazės šūksniai nuaidėjo per kambarį. Jis išsiliejo joje ir Liusė sukniubo bejėgė.

Kurį laiką jie nė nekrustelėjo, pagaliau Brajenas pertraukė tylą:

– Man patinka į tave žiūrėti, kai pasieki orgazmą.

– Man taip pat.

– Tu nieko neslepi, viskas parašyta veide – visi tavo jausmai.

Liusė nuoširdžiai tikėjosi, kad taip nėra, nes bijojo, kad pradeda įsimylėti Brajeną Eliotą. Ir niekaip kitaip negali to sustabdyti, tik pasitraukdama.

O šie vaistai gerokai skausmingesni už pačią ligą.

Į vakarėlį atskiroje salėje po restoranu jie vėlavo dešimt minučių, tačiau niekas nė nepastebėjo. Užkandžiai jau buvo paduoti, vynas teliūskavo taurėse, o pokalbiai liejosi laisvai.

Brajenas pastebėjo, kad ant stalo stovi kortelės su vardais.

– Ar tu taip sugalvojai? – paklausė Brajenas, imdamas savąją.

Liusė linktelėjo.

– Pamaniau, bus geriau, jei to paties žurnalo darbuotojai sėdės toliau vieni nuo kitų. Tada negalės šnibždėtis tarpusavyje.

Liusė pasielgė dar drąsiau – užuot sustūmusi du didelius stalus, ji nedidelius staliukus surikiavo kvadratu.

– Ar gerai? – abejodama paklausė ji. – Pamaniau, taip visiems bus lengviau bendrauti tarpusavyje.

– Manai, kad mūsų šeimai reikėtų dar daugiau bendrauti?

– Kalbate jūs daug, tik ne visada produktyviai. Reikėtų įprasti daugiau klausytis kitų.

Brajenas nusijuokė:

– Tikiuosi, pernelyg neįsijautei į taikdarės vaidmenį? Tas kandžiojimasis, aimanos ir šauksmai nenurims, kol kuris nors neatsisės į korporacijos prezidento kėdę.

– Na, aš noriu pamėginti.

Pasirodė Stašas, pasirengęs priimti specialius užsakymus gėrimams, bet svečiai atrodė patenkinti vynu.

– Ar nori peržiūrėti valgiaraštį? – sušnabždėjo jis Brajenui.

– Esu tikras, kad jis puikus. Tik nematau česnakinio sviesto.

– Liepsiu atnešti.

– Aš pats atnešiu. Noriu pasižiūrėti, kas darosi salėje viršuje.

Įėjęs į pagrindinę restorano salę Brajenas pasisveikino su keliais pažįstamais, pasiuntė butelį vyno konkurentui, kito restorano savininkui, nemokamais užkandžiais pavaišino muilo operos aktorius, pasakė komplimentą filmo primadonai.

Tada pastebėjo moterį, vieną vakarieniaujančią prie staliuko. Ji sėdėjo su taure raudonojo vyno, žvilgsnis klaidžiojo po salę. Pagaliau jų žvilgsniai susitiko ir moteris netvirtai šyptelėjo.

Brajenas nuėjo prie jos, moteris pakilo pasisveikinti.

– Mama, kodėl neperspėjai, kad ateisi? Ir kodėl niekas man nepasakė, kad čia esi?

Amanda Eliot apkabino sūnų, paskui pasitaisė savo aptemptą švarkelį.

– Nemanau, kad naujoji tavo draugė mane pažįsta. Jeigu esi užsiėmęs – nesivargink.

– Niekada nebūnu toks užsiėmęs, kad nesurasčiau laiko tau. Mama, noriu tave su kai kuo supažindinti. Eime į apačią, – dvejodamas pakvietė Brajenas. Jis žinojo, kad mama stengiasi laikytis atokiau nuo Eliotų klano. – Švenčiame ELK pusmečio pasiekimus.

– Vadinasi esi užsiėmęs. Užeisiu kitą…

– Ne, mama, turėtum prisidėti prie mūsų. Ir Karen čia.

Be sūnų, teta Karen buvo vienintelė iš Eliotų, su kuria Amanda ir toliau palaikė artimus santykius.

– Ar Patrikas čia? – atsargiai pasiteiravo ji.

– Ketino atvykti, kad dar labiau sukiršintų visus, bet paskui pranešė nedalyvausiąs. Senelė sunegalavo ir jis nenorėjo palikti jos vienos namuose.

Amanda sunerimo.

– Juk Meivei nieko rimta, tiesa?

– Atsinaujino artritas, ir tiek. Nagi, čiupk savo taurę ir eime. Visi apsidžiaugs tave pamatę.

– Visi? Vadinasi, tavo tėvo nėra?

– Visi, yra ir jis. Juodu su Šeron jau išsiskyrė, juk žinai.

– Girdėjau. Ir apie tavo naująją draugę nugirdau. Man labai smalsu ją pamatyti.