Kara Lennox - Eliotų dinastija. Trečia knyga

Liusė atsegė jo kelnes, įkišo ranką po trumpikėmis ir sudejavo palietusi stangrų penį.

– Palauk, Liuse! – šūktelėjo Brajenas ir šiek tiek atstūmė ją nuo savęs, kitaip būtų išsiveržęs lyg suplaktas šampano butelis. Negalėjo prisiminti, kada buvo taip susijaudinęs – galbūt niekada. Brajenui atrodė, kad preliudija tęsiasi visą amžinybę. Kiekvienas jos žvilgsnis ir prisilietimas, nekaltas ar ne toks jau nekaltas, varė iš proto.

Vienu judesiu jis nutraukė jai iki kelių kelnes ir kelnaites. Liusė aiktelėjo iš netikėtumo, bet jos laukė dar didesnė staigmena. Brajenas pasilenkė, petimi prisiglaudė prie jos juosmens, suėmė už šlaunų ir persimetė per petį. Liusė suspurdėjo priešindamasi.

– Ką darai, Brajenai?! Paleisk mane! – ji ištiesė ranką ketindama gerokai pliaukštelėti jam per užpakalį, bet tik lengvai paplekšnojo.

Brajenas apdovanojo ją gerokai stipresniu pliaukštelėjimu per nuogą užpakaliuką.

– Elkis gražiai.

– Ei! – šūktelėjo juokdamasi Liusė. – Ką darai?!

Jis nunešė ją tik iki didžiulio bufeto, ant kurio virėjai dėdavo garuojančius patiekalus, kuriuos padavėjai tuojau pat nešdavo lankytojams.

– Manai, tik tu gali akiplėšiškai elgtis? Tik tu gali gundyti?

– O, Brajenai, čia eidama neketinau tavęs suvilioti, tikrai, – ji suėmė Brajeną už galvos ir įkniaubė jo veidą tarp savo krūtų. Jis nė kiek nesipriešino. Jautėsi tartum rojuje. – Aš nerimavau dėl tavęs. Taip ilgai negrįžai. Jei nebūtum grietinėle išsitepęs veido, nieko nebūtų nutikę.

– Bet nutiko, panelyte. Tu pradėjai, o aš ketinu užbaigti, – Brajenas švelniai paguldė ją ant bufeto, nuavė sportbačius, galutinai nusmaukė kelnes ir numetė ant grindų. Tada praskėtė šlaunis ir įsitaisė tarp jų.

Liusė virpėjo iš stipraus geismo, Brajenui tereikėjo nusismaukti kelnes ir įslysti į ją, bet jis pirštu patikrino, ar ji pasirengusi, ir pajuto ją drėgną ir kviečiančią.

Mergina aiktelėjo nuo švelnaus prisilietimo.

– Prašau, – meldė ji. – Paskubėk.

Ne, jis neskubės, pirma jos paragaus. Pats virpėdamas iš nekantrumo Brajenas pasilenkė, pirštais pravėrė ją ir švelniai brūkštelėjo liežuvio galiuku.

Ji ėmė rangytis ir vėl suaimanavo:

– Ne, daugiau negaliu, maldauju…

– Užtat kitą kartą pagalvosi prieš imdama kvailioti su šokoladiniu padažu, – dusliai tarė Brajenas ir vėl prigludo lūpomis prie intymiausios jos vietelės. Stipriai laikė suėmęs už klubų, kad ji nesiraitytų ir neišsprūstų, ragavo vis atkakliau, tyrinėdamas liežuviu.

Liusė pakilo ir pirštais kibo jam į garbanas:

– Brajenai!

Tačiau jis Liusės nepasigailėjo – jaudino tol, kol pajuto, kad ji pasiekė malonumo viršūnę. Tada paleido, pats nusimetė likusius drabužius, prisitraukė ją prie krašto ir paniro į jos svaigią šilumą.

– Oi, – sudejavo Liusė. – Nebegaliu, Dieve mano…

Brajenas nėrė vėl, šįkart dar giliau, ir dar kartą, iki pat galo. Ji buvo tvirta, šilta ir slidi, jis savęs nebekontroliavo. Nebepajėgė.

Jis jautė, kaip ritmingai susitraukinėja ekstazės apimtos Liusės vidaus raumenys, ir pagaliau ji paskutinį kartą sudejavo. Jis dar tris kartus nėrė į ją ir baigė – ilgiau nebūtų ištvėręs. Tai neįmanoma po tokio ilgo susilaikymo.

Liusė staiga atsisėdo, vis dar turėdama jį savyje apsivijo rankomis kaklą ir pabučiavo į lūpas, tada jaukiai prisiglaudė panardindama veidą jam į plaukus.

– Prašau, nepalik manęs, niekada manęs nepalik, – paprašė. – Noriu būti šitaip per amžius.

Jis jau žiojosi sakyti, kad nustebintų rytoj į darbą atėjusius virėjus, bet laiku prikando liežuvį. Visai netinkama akimirka juokams.

Gal Liusė ir atrodo stipri, bet iš tikrųjų yra labai jautri, ir reikia to nepamiršti. Na, šįvakar ji elgėsi truputį begėdiškai, bet Brajenas jautė – į tokius dalykus ji negali žiūrėti lengvabūdiškai.

Turbūt nereikia rimtai traktuoti jos maldavimo nepalikti. Orgazmo metu žmonės prikalba keisčiausių dalykų. Rafinuotos damos keikiasi kaip jūreiviai, o jūreiviai verkia it maži vaikai.

Tikriausiai ji pati negalvoja, kad jie amžinai turėtų likti drauge. Antraip turėtų iškart išsiskirti, nors jis to nenorėtų.

Brajenas atsargiai atsitraukė nuo Liusės, apkabino ją ir švelniai nukėlė nuo bufeto. Jos kojos sudrebėjo prieš pajusdamos grindis.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Brajenas, nubraukęs jai nuo veido plaukus.

– Manau, kad gyvensiu.

– Galėsi apsirengti ir grįžti į viršų?

– Turbūt juokauji? Nori išvilioti mane iš čia, nors nesuvalgiau nė gabalėlio torto?

Juokinga, bet tortą Brajenas buvo visai pamiršęs.

– Pasiimkime jį, suvalgysime lovoje.

Liusė šyptelėjo, stumtelėjo jį ir susirinko išmėtytus drabužius.

– Kuris paskutinis apsirengs, turės ištepti kitą plakta grietinėle ir nulaižyti.

Tokio iššūkio Brajenas negalėjo atsisakyti… Vis dėlto net ir pralaimėjus turėtų būti smagu.

Kol juodu apsirengė ir nusinešė viršun abi lėkštes su tortu bei kitus gardumynus, Liusė kiek atsipeikėjo. Net nukaito suvokusi, kaip neatsakingai elgėsi – prikibo prie Brajeno melsdama, kad jis nepaliktų jos.

Visai neketino taip sakyti, bet vis dar svaigo orgazmo ekstazėje ir žodžiai patys išsprūdo iš pasąmonės.

Suprato, kad Kruzas Taboras vis dar tūno jos mintyse. Jis paliko ją net neperspėjęs, pačiu žiauriausiu būdu, ir dabar ją persekioja baimė būti atstumtai.

Bet juk galvojant apie Brajeną tokie meldimai visai beverčiai. Jųdviejų santykiai gali būti tik laikini. Jis sąžiningai ją perspėjo – ne taip, kaip tas šunsnukis Kruzas, kuris leido jai tikėti, kad yra be proto pametęs galvą ir kada nors ją ves.

Bus blogai, jei ji puoselės nerealias svajones. Reikia susigyventi su mintimi, kad kiekviena diena kartu su Brajenu – tikra dovana, o kai jų keliai išsiskirs, jai liks daug nuostabių prisiminimų, be jokių blogų jausmų.

Po galais, juk ji nė nežino, ar Brajenas nori kokių nors santykių, laikinų ar ilgalaikių. Ji pati išprovokavo, kad juodu pasimylėtų. Vyrai juk silpni ir nepajėgia atsisakyti siūlomo sekso.

Ji sugavo jo žvilgsnį. Kai liftas sustojo viršutiniame aukšte, jis spoksojo į ją.

– Kodėl taip žiūri? – paklausė ji ir nervingai sukikeno.

– Tu įstabiai graži, negaliu atitraukti žvilgsnio.

– Ak, taip, žinoma. Su šiais itin seksualiais drabužiais, be jokio makiažo, su akiniais ir susitaršiusiais plaukais…

– Liaukis. Tu graži, ir visai nesvarbu, ar su stilingiausiais drabužiais, pasidažiusi, ar ne. Jeigu kas nors mano kitaip, tai jis tikras kvailys.

Durys atsivėrė ir Brajenas praleido ją pirma savęs.

– Tai ne vyras. Taip tvirtina mano mama. Ji įsitikinusi, kad eisiu tiesiai į pragarą, nes esu užsispyrusi, tingi ir nepagarbi. Sako tik dėl vieno galinti nesinervinti – kad prisidirbsiu su berniukais, nes Dievas nedavė man nieko, kas trauktų jų dėmesį.

Liusei nerūpėjo motinos kritika, bet ištarus šiuos žodžius garsiai net po daugybės metų suspaudė krūtinę.

– Tai siaubinga, – pareiškė Brajenas, jausdamas kylantį pyktį. – Nenuostabu, kad nelabai ilgiesi tėvų.

– Na, mama linki man tik gero. Ji visada baiminosi dėl manęs… dėl mano sielos. Įsitikinusi, kad esu pasmerkta ir po mirties eisiu į pragarą. Liūdniausia, kad ji turbūt neklysta.

– Tu?

– Na, jos didžiausios baimės ne be pagrindo, – tarė Liusė, nebežinodama, ką bepridurti. – Ar tikrai galėsime valgyti tortą lovoje?

– Tavo mama neleistų.