Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Ar kalbate apie save? – lengvabūdiškai paklausė Greisė ir norėdama sušvelninti panieką nusišypsojo.

Lukas jai atsakė tokia pat kandžia, bet gerokai pavojingesne šypsena.

– Daugiausia kalbu apie save, – tyliai atsakė jis su balse juntama potekste, kurios Greisė nesuprato. – Aš pats sau narkotikas.

***

Luko balse slypintis nuožmumas neapleido Greisės net kelias valandas po jų išsiskyrimo, o tai, kad ji negalėjo liautis apie jį galvojusi, vertė vėl fantazuoti apie tai, kaip apimta įsiūčio dramatiškai – net jeigu ir niekam nematant – naikina visą savo turtą.

Visgi liūdna tiesa, kurią Greisė suprato vėlai tą vakarą grįžusi namo ir apsidairiusi po tvarkingą, tarsi negyvenamą ir tobulai dekoruotą savo mansardą, kuri paprastai suteikdavo jai laimės ir sėkmingai karjeros laiptais kopiančios moters stiprybės, bet šį vakarą atrodė keistai tuščia, buvo ta, kad ji buvo pernelyg praktiška.

Greisė negalėjo sau leisti būti tokia spontaniška ir lengvabūdiška. Kad ir kaip gerai dėl to pasijustų. Šią pamoką buvo išmokusi per skaudžią patirtį.

– Moterys mūsų šeimoje sukurtos ­mylėti, – prieš daugybę metų gūžtelėdama pečiais pasakė motina, kai Greisė po pirmų nepavykusių, bet nuo pat pradžių pasmerktų santykių kūkčiodama susmego ant lovos. Dar tada, kai motina su ja kalbėdavosi. – Per stipriai, per ilgai ir visada su bjauria pabaiga. Tokia mūsų lemtis. Tai mūsų prakeikimas.

– Tu nesupranti... – sudejavo Greisė.

– Greise, tu nesi kitokia, – tada pasakė motina ir purtydama galvą išsitraukė dar vieną cigaretę. – Žinau, kad nori būti kitokia, bet nesi, ir kuo greičiau tai suvoksi, tuo būsi laimingesnė.

Dabar, nutolusi nuo to pokalbio ­daugybės metų ir mylių atstumu, skiriama visų išdavysčių ir jų sukelto skausmo, Greisė susmuko ant glotnios modernios sofos svetimame krašte, kurį vadino savo namais, ir pakėlusi rankas prie ant pakaušio susegtų sunkių ir storų plaukų, paleido juos laisvai kristi ant pečių. Išsipurčiusi segtukus panėrė ­pirštus į tankynę, kurią išdrįsdavo atpalaiduoti tik būdama viena. Plaukai buvo pernelyg nepaklusnūs, pernelyg neprijaukinami – ­pernelyg primenantys vaikystę, tą mergaitę, kurią Greisė mielai pamirštų.

Aš pats sau narkotikas , – pasakė jis. Greisė pagalvojo, kad toks apibūdinimas be galo taikliai nusako Luko skleidžiamą trauką, jo įgimtą pavojingumą.

Su tokiu vyru kaip Lukas ko nors daugiau ieškoti neverta. Ji rastų tik sielvartą ir vienat­vę. Užtekdavo prisiminti savo vargšės motinos kančias ir neviltį, sulaužytų pažadų bei vėlyvos nakties ašarų persunktą gyvenimą ir tai, kaip dar vienam vyrui nusišypsojus taip, lyg būtų pametęs dėl jos galvą, ji ir vėl patikėdavo . Ji visada tikėdavo, o jie visada ją nuvildavo. Visada.

Tačiau Merė Lin niekada nekaltino vyrų. Tik save, kas kartą prarasdama mažą dalelę savęs, savo sudaužytos širdies ir akių šviesos. Iki tos dienos, kai apkaltino dukrą.

Greisė nusispyrė batus ir susirangė ant sofos. Ji negalėjo sau leisti žavėtis Luku Vulfu. Negalėjo sau leisti pasiduoti intrigai. Ji privalėjo surengti įspūdingiausią šimtmečio šventę, kuri jos reputaciją sutvirtins visiems būsimiems darbo metams, todėl bet koks blaškymasis ar nukrypimas nuo plano buvo neleistinas, ir tik jau ne su vyru, atėjusiu į šią žemę tam, kad sunaikintų kiekvieną moterį, prie kurios prisiliesdavo.

Greisei skaudėjo širdį dėl savo silpnumo, tarsi ši savybė būtų genetinis defektas, motinos perduotas dukrai. Ypač kai tiek metų – po įvykių vidurinėje mokykloje – ji tikėjo esanti nepaveikiama. Ji bus kitokia, kad ir ką galvotų motina, kad ir kaip ji būtų išvadinusi Greisę, išmesdama iš namų tarsi šiukšlę. Ji bus kitokia.

Bet kitokia ji bus rytoj, užmerkdama akis, pasiduodama nuovargiui ir leisdama trumpam nukristi sunkiems šarvams, ­pagalvojo Greisė. Jautė, kaip įsėlina ir viduje ima kerotis nevaldomas susižavėjimas. Ji atsigulė ant sofos ir paniro į žudančios Luko šypsenos prisiminimą, kuris tarsi nevaldomas gaisras ėmė plisti kūnu, ir ji neprisivertė jo užgesinti.

Dar ne dabar. Ne šiąnakt.

TREČIAS SKYRIUS

Buvo pirmadienio rytas, beveik vienuolikta valanda, ir Greisė nesijautė itin palankiai nusiteikusi savo naujojo komandos nario atžvilgiu. Ji atsilošė kėdėje ir pakėlė į įsibrovėlį akmeninį žvilgsnį.

Faktas, kad šį rytą, vilkėdamas dar vienu absurdiškai madingu kostiumu, labiau pritinkančiu podiumui ir su kuriuo jis panėšėjo į tingiai kaimenėje tarp prijaukintų ir nupenėtų naminių kačių besiilsintį laukinį, glotnų, žaliaakį jaguarą, Lukas atrodė netgi dar patrauklesnis, buvo visiškai nesvarbus. Tamsūs plaukai kaip biuro darbuotojui tebebuvo per ilgi ir, Greisės manymu, styrojo tarsi spygliai, sušukuoti ne ką mažiau rūpestingai, nei prižiūrima jo spinta. Tobula vyriška figūra išryškinta taip, kad net seilė tįso, į jį žiūrint, – aiškiai matyti raumeningi pečiai ir siauri klubai, o į tamsų kostiumą įspraustas torsas atrodė kaip tikras meno šedevras. Luko Vulfo grožis buvo kur kas įspūdingesnis, vyriškesnis ir keliantis didesnį nerimą, nei galima buvo įsivaizduoti, žvelgiant į nuotraukas.

Greisė prieš savo pačios valią pastebėjo, kad mėlynės jau gerokai pablukusios. Bet svaiginanti trauka dėl to nesumenko nė per plauką.

Laimei, silpnumo akimirka praėjo. Jokio genetinio defekto, jokio polinkio nebuvo. Lukas Vulfas tebuvo žmogiška populiaraus ir šedevru pripažinto paveikslo versija. Tokį paveikslą galima vertinti taip, kaip vertinamos visos grožio apraiškos. Lukas Vulfas buvo keistenybė, kuria gėrimasi, o paskui pamirštama.

– Pone Vulfai, – mechaniškai šypsodama pasakė Greisė. – Suprantu, kad jums tai nauja, todėl pasistengsiu reaguoti atlaidžiau, bet, manau, turėtumėte žinoti, jog komandos nariai privalo būti biure lygiai devintą, o ne vienuoliktą ryto. Apgailestauju, bet tai galioja ir jums.

– Per Samantos pobūvį, – nė kiek nesutrikęs pasakė jis. Beveik taip, tarsi ji nebūtų jam nieko sakiusi, nepapriekaištavusi. – Kai nuėjau gėrimų, tiesa? Stovėjote prie baro. – Jo tamsūs antakiai išsilenkė, tarsi jis mestų iššūkį ir dar kažką, į ką Greisė įtikinėjo save nenorinti gilintis, nors tai intymiai brūkštelėjo jai per odą, pašiaušė visus iki vieno plaukelius. – Žinojau, kad buvau jus kažkur matęs.

– Apgailestauju, bet tikrai to neatmenu, – kuo ramiausiu veidu meluodama ir nejausdama nė lašelio savigraužos pasakė Greisė.

– Žinoma, kad prisimenate, – paprieštaravo Lukas su jam įprastu pasitikėjimu ­savimi ir visažiniškai blykstelėjo akimis. Jos nukrypo žemyn, merginai sulinko keliai ir atsipalaidavo visi raumenys. Dėl jo. Greisės širdis šoktelėjo. Ji negalėjo jaustis labiau dėkinga, kad tą akimirką sėdėjo. Šis vyras – pavojingas gyvybei.

Ir šaltas , – sukryžiuodama po stalu kojas griežtai priminė ji sau. – Galėčiau būti paprasta pardavėja. Autobuso vairuotoja. Netgi pačiu autobusu. Jo trauka įelektrina net orą aplinkui – toks jau jis yra.

– Pone Vulfai, sakau jums nuoširdžiai, – suraukdama antakius pasakė ji. – Jeigu negerbsite elementariausių darbo taisyklių, projektas bus pasmerktas žlugti. Turėčiau jus supažindinti su pakartotiniu pradedančiųjų kursu.

– Ne tiek su pakartotiniu, kiek su įžanginiu, – nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais pataisė Greisę Lukas, nė menkiausiai neišsiduodamas, kad gėdijasi per visą savo išpaikintą, per daug privilegijuotą, nuodėmės ir pertekliaus persunktą gyvenimą nė dienos nedirbęs, – kad ir ką būtų teigęs praėjusią savaitę.