Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Kaip? – lediniu balsu atkartojo ji. – Lavindamas savo santūrumą, jeigu ­tokia savybė jums, žinoma, iš viso ką nors

reiškia.

– Kaip man padėkotumėte? – paklausė jis, mėgaudamasis jos akyse žybtelėjusiu jau kitu jausmu. – Tikriausiai suprantate, kad pradedu greitai nuobodžiauti, todėl šiais laikais priimu tik labiausiai šokiruojamas ir išradingiausias padėkos formas. Tokia mano asmeninė politika. Juk reikia laikytis bent kokių nors standartų.

– Kaip įdomu, – ramiai pasakė Greisė. Ir vėl tas perdėtas mandagumas. – O man susidarė nenuginčijamas įspūdis, kad jūsų standartai labai jau neapibrėžti.

– Dažnai pasitaikanti klaidinga išvada, – nerūpestingai atšovė Lukas. – Esu ne ką daugiau neapibrėžtas, negu nesikišimo politika.

– Kaip suprantu, taip įvardijate savo taisyklių nepaisymą, – atkirto Greisė. Jos žvilgsnis nukrypo į sumuštą jo veidą. Lėta, dėmesį prikaustanti pietietiška tarsena tapo įtartinai miela. – Be galo viliuosi, kad neliks bjaurių randų.

– Ant mano garsiojo gražiojo ­veidelio? – apsimesdamas nustebęs ir šiek tiek pasibaisėjęs paklausė Lukas. – Tikrai ne. O jeigu motina gamta visgi pasirodytų klydusi, egzistuoja chirurgai.

O kad chirurgai galėtų išgydyti kitus, nematomus, randus, – niūriai pagalvojo Lukas. Vakar jį ne itin sutrikdė pačią intymiausią akimirką pasirodęs Samantos Kartrait vyras, filmų prodiuseris. Galiausiai jam padarė įspūdį tik keli iš eilės gauti smūgiai, nes juk įžeistas vyras privalo išlieti pyktį. Toji situacija, įskaitant ir mėlynes, niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Išskyrus tai, kad išvykdamas iš viešbučio laukiančio automobilio vairuotojui Lukas liepė važiuoti ne į besielį butą pietinėje Temzės upės pusėje. Atsiliepdamas į vidinį raginimą, į kurį net neketino gilintis, Lukas liepė jį nugebanti į Bakingamšyro tyruose stūksantį Vulfų dvarą – apleistą akmens ir blogų prisiminimų pilį, kurios kiek įmanydamas vengė nuo tada, kai, būdamas aštuoniolikos, paliko namus.

Jis buvo girdėjęs gandus, neva jo paklydėlis vyresnysis brolis Džeikobas po ­dvidešimties prapulties metų pagaliau vėl grįžo namo, ir Lukas, apniktas nuosavo gausaus demonų būrio, kurie paprastai versdavo jį elgtis itin įžūliai, nusprendė, jog būtent ši girta aušra ir turi būti tinkamas metas patikrinti, ar toji istorija nėra laužta iš piršto.

Tačiau galvoti apie šitai jis nebuvo nusiteikęs. Nenorėjo prisiminti nei Džeikobo, nei priežasties, dėl kurios jis išvyko ir grįžo, ir tikrai ne brolio jam ištartų žodžių, kurie ir paskatino Luką elgtis visiškai nebūdingai, o kulminacija buvo atvykimas į šį biurą. Todėl verčiau jau sutelks dėmesį į priešais stovinčią moterį – tą jis didžiai ryžtingai ir meistriškai darydavo nuo pat jaunystės.

Šioji vis dar be galo rūsčiai žiūrėjo į jį.

– Jeigu būčiau kas nors kitas, – pasakė Lukas, akimis nusileisdamas iki išraiškingų stipriai suspaustų Greisės lūpų, – pagalvočiau, kad tas rūstus žvilgsnis reiškia, jog jums nepatinku. Bet tai, žinoma, neįmanoma.

– Niekada nesakykite niekada , – kuo maloniausiu balsu pasakė Greisė.

– Retai kada tai sakau, – tyliai užtikrino ją Lukas ir pakėlęs akis leido abiem pajusti jų kaitrą. – Mielai tai pademonstruočiau.

Įsivyravo trumpa kaitri pauzė.

– Ar jūs ką tik pasiūlėte tai, ką manau jus pasiūlius? – tarsi reikalaudama pasiaiškinimo paklausė Greisė, o jos tamsios akys grasinamai blykstelėjo ugnimi, siera ir kitokiais panašiais velniškais dalykais. Lūpos virto nepritarimą reiškiančia plonyte linija.

Lukas nebūtų sugebėjęs paaiškinti, kodėl tai jį taip pralinksmino.

– Negaliu pasakyti prisimenąs, ką siūliau, – vėl nusišypsodamas atsakė jis. – Bet reikėtų suprasti, kad jūs prieštaraujate.

– Tinkamesnis žodis būtų jaučiuosi įsižeidusi, pone Vulfai, – atkirto ji. – Ne prieštaraujanti .

Tačiau jis žinojo, ką reiškia toji kibirkštis jos akyse, ir ji tikrai nereiškė įsižeidimo.

– Jeigu jau taip sakote, – tarė jis ir atvirai nužvelgė jos kūną.

Greisė buvo aukšta ir liekna, su išlakiais apvalumais, ryškios spalvos šviesiais plaukais, rudomis ilgesingomis akimis, žodžiu, tobula ilgakojė. Deja, ji vilkėjo pernelyg griežto kirpimo drabužius, kurių visi buvo skirti nukreipti vyro akis nuo tų vietų, į kurias šios krypo savaime.

Prie viso šio derinio pridėkite kruopščiai į kuodą susuktus plaukus, ir neliks abejonės, kad ši moteris – viena tų neįdomių griežtų karjerisčių, kurios Lukui visada keldavo didžiausią nuobodulį. Iš tokios moters, kaip bylojo skaudi patirtis, galima buvo tikėtis tik vienos rūšies prasiblaškymo: sarkastiško pamokslavimo apie Luko nesuskaičiuojamus moralinius nusižengimus, o ne kelių karštų akimirkų, per kurias jos kojos būtų tvirtai apsivijusios jo klubus, o jis ritmiškai judėtų jos glėbyje.

Kaip gaila , – nenoromis pagalvojo Lukas.

– Atsiprašau?

Šitai ji pasakė jau ne pirmą kartą, – pagalvojo jis. Greisė vis dar žvelgė į jį su siaubu, kuris jam pasirodė gerokai perdėtas ir beveik įžeidžiamas, o jos medumi teptas balsas buvo kupinas šoko.

– Nenoriu pasirodyti nemandagi, pone Vulfai, bet ar yra bent menkiausia tikimybė, kad iš jūsų kraujo dar neišgaravęs alkoholis?

Kad ir kiek Greisė stengėsi paslėpti savo žavesį, Lukas buvo tikras moterų ekspertas. Jis aiškiai matė, kokių džiaugsmų žada putli apatinė lūpa ir galėjo tiksliai įsivaizduoti malonų jos iškilių krūtų svorį savo delnuose. Nors jam buvo neaišku, kodėl moteris turėtų taip sąmoningai slėpti savo grožį, to aiškintis tikrai neketino.

Nei šiandien, nes paslapčių jo gyvenime pakako ir taip, nei kada nors vėliau.

Žengęs prie priešais stalą stovinčios kėdės, jis patogiai joje įsitaisė visą laiką stebėdamas, kaip didelės rudos Greisės akys seka kiekvieną jo judesį. Ne su šoko ir geismo persunkta pagarbia baime, prie kurios jis buvo pripratęs, bet su neabejotinu ir jam netikėtu atsargumu. Tokia Greisės reakcija prieš jo paties valią Luką be galo domino.

– Visiškai jokios, – šypsodamas ir puikiai žinodamas, kad net dabar jo prakauliame žandikaulyje matyti viena tų legendinių duobučių, atsakė jis. – Nors išgerti tikrai būtų ne pro šalį. Ačiū. Šią savaitę esu neabejingas burbonui.

– Nesiūlau jums nei išgerti, nei ko nors kito, – sausai atkirto Greisė, nors vis dar šaltai šypsojosi. – Iš to, ką teko matyti vakar, neįsivaizduoju, kaip galėtumėte norėti dar.

– Atleiskite, – vis dar šypsodamas ir viena ranka paremdamas smakrą lengvabūdiškai pasakė Lukas. – Ar mes vakar šnekėjomės, ar jūs tiesiog buvote viena tų gausių stebėtojų? Minios dalis? Net visiški pašaliečiai mėgsta sekti kiekvieną mano judesį ir kurti istorijas, derančias prie jau susidarytos nuomonės apie mano charakterį.

Luko žodžiai buvo skirti sugėdinti Greisę, nes jis žinojo, jog tokių apibūdinimų nepakenčia net didžiausi liežuvautojai, tačiau ji nė nemėgino teisintis. Nenuleisdama nuo jo akių Greisė mostelėjo ranka į jo pajuodusią mėlynę ir perskeltą lūpą. Ji žvelgė, galima sakyti, drąsiai.

– Ar dar reikia kokių nors išgalvotų istorijų? – iš po apgaulingos mandagumo kaukės, kurios netikrumą Lukas aiškiai permatė, paklausė ji. – Tiesa ir taip atrodo neabejotinai niekinga.

Kiekviena savo kūno dalele spinduliuodamas nuosmukį ir pasileidimą, – tą ­begėdiškumą, kuriuo ji tikėjo jį pasižymint, – Lukas prisivertė dar giliau susmegti į kėdę. Apie apgaulingą išorę, kaukes ir neteisingą dėmesio nukreipimą jis nusimanė labiau, nei kas nors kitas. Jam tai buvo geriausia ir efektyviausia gynyba. Nuvijęs šalin šiandien pernelyg žemai virš galvos pakibusį juodą debesį – dar vienas akmuo į paklydėlio Džeikobo daržą, – Lukas prisivertė nusišypsoti.