Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Jūs esate Greisė Karter, tiesa? – Jam patiko tarti jos vardą, nes buvo akivaizdu, kad jai nepatinka, kaip Lukas jį taria. Jo skonį jis beveik jautė liežuviu. Jis taip pat nusišypsojo. – Čarlis mane užtikrino, kad turiu susirasti būtent jus.

Ore pakibo trumputė tylos akimirka. Greisė sumirksėjo, ir Lukas pajuto laimėjęs.

– Čarlis? – dusliu balsu perklausė ji.

– Čarlis Vintropas, – paslaugiai ­patikslino Lukas ir nudžiugo pamatęs, kaip Greisės skruostai vėl užkaista – šį kartą – jis tuo net neabejojo – nuo įsiūčio. Jam pasidarė smalsu, kaip ji atrodytų, jeigu ją užkaitintų aistra. Jeigu ji užkaistų dėl jo. – Privalau būti jūsų žinioje, – kaip galima įtaigesniu balsu pasakė jis. – Visiškoje.

Luką suintrigavo Greisės veide plykstelėjęs pyktis. Dauguma moterų, su kuriomis jis flirtuodavo, neatsakydavo pykčiu, ypač kai flirtas būdavo toks subtilus, koks būdingas tik jam. Kartą, stebėdamas karališkąsias Askoto žirgų lenktynes, jis privertė nusišypsoti net karalienę. Tad kas yra viena susierzinusi darbų vykdytoja, palyginti su Jos Karališkąja Didenybe?

– Na, žinoma, – šypsodama pasakė ji, nors žvilgsniu grasino sudeginti Luką gyvą.

– Tikriausiai esate apie jį girdėjusi, – negalėdamas nuslėpti linksmumo – ir triumfo – pasakė Lukas.

Jį be galo žavėjo tai, kaip Greisė, akivaizdžiai didžiausiomis valios pastangomis, mėgino susiimti, ir galiausiai įniršį paslėpė po dar viena plačia šypsena bei ­papildoma doze to saldžiausio teksasietiško medaus.

– Jeigu Hartington’s vadovui ponui Vintropui atrodo, kad jūsų indėlis į įmonę geriausiai išnaudotinas per mano biurą, – švelniu balsu pasakė ji, nors žvilgsnis jį svilinte svilino, – tuomet džiaugiuosi, kad prisidėsite prie mano komandos.

Kitas žmogus gal ir būtų patikėjęs. Bet ne Lukas – jis jau buvo matęs nukrintant jos kaukę, matė, kaip ji vėl ją užsideda. Jeigu pats nebūtų maskavimosi profesionalas, Greisės apsimetinėjimo nebūtų supratęs.

Tačiau, tepadeda jam Dievas, jis pats buvo pats geriausias apsimetėlis.

Dar blogiau – Greisė jį intrigavo.

Tyčia pabrėždamas savo atsainumą, Lukas pasimuistė kėdėje, – nes nujautė, jog tai ją įsiutins. Kone paliesdamas Greisės pėdas jis ištiesė savo ilgas kojas ir stebėjo, kaip merginos nugara, sąmoningai stengiantis nepasitraukti ir neužleisti ­teritorijos, įsitempia. Matyt, galios žaidimai dar nebaigti.

Kad ir į kokį galios žaidimą Lukas ­įsitraukdavo, visuomet jausdavosi privaląs laimėti. Toks, savo paties nelaimei, jis buvo. O pernelyg tamsiai besirengiančios ir akivaizdžiai jam nepritariančios panelės Greisės Karter nelaimei, jis nė karto nebuvo pralaimėjęs.

Nė karto per porą dešimtmečių. Ir daugiau niekada ateityje.

– Jūs – melagė, – rėžė jai į akis Lukas meilikaujamai urgzdamas. – Jūsų laimei, aš taip pat.

Jų akys susitiko. Kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą. Deginančiais žvilgsniais.

– Manau, mes susidraugausime, – patenkintas pasakė jis ir vėl nusišypsojo nuginkluojančia šypsena.

***

Kai Čarlzas Vintropas viešai paskelbė, kad Hartington’s tikrai be galo džiaugiasi pagaliau sulaukusi Vulfo, – o privačiai, jog tikisi, kad Greisė asmeniškai sutramdys palaidūną mergišių savo įprastu ­šaltakraujiškumu, – Greisė, skleisdama romumą, kuo giedriausiai šypsojosi ir guodė save vaizdiniais, kaip daužo visus iki vieno namuose turimus porceliano ir keramikos dirbinius. Terkšt mėlyną iš pirmos ­kelionės į Paryžių parsivežtą dubenėlį – šipuliai. Taukšt žvakides iš atostogų Amalfio pakrantėje – milijonai šukyčių. Tikra palaima .

Stebint kvailai išsiviepusiam ir flirtuojančiam Lukui, kuris, regis, jau spėjo pakerėti du trečdalius darbuotojų vien savo egzistavimu, o gal stovėjimu atsišliejus į spinteles, kad matytųsi įspūdingas stotas, Greisė savo pagarbios baimės apimtai komandai pranešė, kad Lukas Vulfas nuo šiol bus gyvybiškai svarbus sparčiai artėjančio šimtmečio projekto komandos narys. Ji stovėjo nutaisiusi kuo rimčiausią veido išraišką. Mergina įsivaizdavo, kaip savo buto balkone, užkūrusi mažytį lauželį, meta į jį visus meno kūrinius, kuriuos buvo pasikabinusi įsikraustydama prieš metus. Paveikslą, įsigytą ant Čarlzo tilto Prahoje iš nusibadavusio dailininko poeto akimis. Pačią pirmą garsiajame Niujorko ­Metropoliteno muziejuje pamatytą Van Gogo graviūrą. Viskas virsta dūmais ir pelenais. Tad Greisės šypsena atrodė visai nuoširdi.

– Džiaugiamės, kad tapote mūsų ­komandos nariu, pone Vulfai, – jiedviem einant iš konferencijų salės, šypsodama kuo mieliausia šypsena kandžiai pasakė Greisė. – Tačiau ateityje prašyčiau jūsų elgtis santūriau. Čia dirbančios sekretorės nėra jūsų asmeninis pasimatymų biuras.

– Ar jūs klausėte jų? – tingiai paklausė Lukas. Stuomeningas kūnas judėjo taip gracingai, kad, regis, nederėjo prie pritemdyto koridoriaus. – Nes man susidarė įspūdis, kad mano noras – joms įsakymas. Viena netgi, regis, taip ir pasakė.

– Neprivalau jų to klausti, – dar plačiau šypsodama ir apsimesdama, kad jos neveikia Luko artumas, atsakė Greisė. – Man užtenka žinoti įmonės politiką.

– Hartington’s yra punktas apie Luką Vulfą? – linksmai ištęsė jis, ir Greisė vėl pasijuto grimztanti į jo kerų liūną. – Nežinau, ar turėčiau jaustis pamalonintas, ar ­įžeistas. – Užuot dar sparčiau pajudėjusi savo kabineto link, Greisė prieš savo pačios valią, netgi sunkiai suvokdama, ką daranti, pasijuto koridoriaus viduryje sustojanti kaip įbesta. Stovinti ir žiūrinti į jį tarsi naivus veršelis. Kaip jam pavyko ją taip žavėti netgi, regis, sąmoningai nesistengiant?

Ji negalėjo sau to leisti.

– Palikite sekretores ramybėje, – kuo ramiausiai pasakė ji.

– Su džiaugsmu, – atsakė jis. Kilstelėjo sumuštų lūpų kamputį. Žalias žvilgsnis rangėsi tarsi liepsna, kelianti karštus ir laukinius atgarsius Greisės sieloje. – Bet pasakykite man, – švelniai ir kandžiai tęsė jis, – kur dar galėčiau nukreipi savo dėmesį?

– Tikriausiai į naująsias pareigas, – nekreipdama dėmesio į paslaptingą ir dviprasmišką jo akių žvilgsnį atkirto Greisė. – Kaip žmogui, kuris niekada nėra dirbęs, tokia užduotis gali pasirodyti nemenkas iššūkis.

– Atleiskite, bet privalau išsklaidyti jūsų iliuzijas, – juokdamasis, Greisės manymu, anaiptol ne nuoširdžiai, tarė jis. – Nežiūrint į mano kruopščiai fiksuojamą, palaidą ir išlepusią egzistenciją, esu, tiesą sakant, turėjęs darbą. Visi mes turime tamsių, gilių paslapčių, tiesa?

Su šiuo žmogumi aptarinėti paslapčių Greisė neketino.

– Suprantate, pone Vulfai, kai sakome žodį darbas , turime galvoje ne abejotinus santykius su turtingomis vyresnio amžiaus moterimis. – Ji nusišypsojo. Plačiai. – Tam įvardyti vartojami kiti žodžiai.

– Kada nors turėsite mane pamokyti savo žodyno subtilybių, – tarė Lukas balsu, kuris privalėjo priversti Greisę įsivaizduoti, kas turėtų būti įtraukta į jo mokymo planą. Jos kūną sukrėtė kažkas nepaprastai galingo, kažkas, kas net kvapą užėmė. Jis nusišypsojo. – Apgailestauju, bet darbas, kurį man yra tekę dirbti, nebuvo toks neteisėtas.

– Jums? – netikėdama savo ausimis paklausė Greisė. – Kas jus apskritai galėjo įdarbinti?

– Ne visiems mano veidas atrodo toks ­atgrasus, kaip jums, – įžūliai atkirto Lukas. Jis palenkė galvą prie Greisės taip arti, kad ji tik didžiausiomis valios pastangomis susilaikė neatšokusi ir neleidusi jam suprasti savo galios. – Tiesą sakant, kai kurie žmonės nuo jo priklausomi, kaip nuo narkotikų.