Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Žinoma, kad ne. Kai išauš tokia diena, pragaras suledės.

Nekreipdama dėmesio į pašnekovą ir norėdama atgauti įprastą šaltakraujiškumą Greisė pakilo nuo kėdės.

– Norėčiau paprašyti jūsų jaustis kaip namie, – šypsodama beveik mandagia šypsena pro sukąstus dantis iškošė ji. – Tik kad tai jau būtų daugiažodžiavimas, tiesa?

Kiekviena jos kūno dalelė reikalaute reikalavo išrėžti šiam vyrui viską, ką mananti apie tokių kaip jis padermę. Mergišių, netikšų, parazitų – kaip ir visi vyrai, kuriuos jos motina, kai Greisė dar buvo mažytė, parsivesdavo į jų priekabą, tuometinius namus. Kaip ir jos tėvas, kurio ji niekada nesutiko, bet kuris, pasak aplinkinių, tarp visų kitų tebuvo dar vienas išvaizdus ir neatsakingas švaistūnas. Kaip ir visi kiti idiotai, kuriuos per metų metus jai buvo tekę paniekinti.

Tačiau įmonėje Hartington’s Lukas, Vulfų šeimos narys, buvo laikomas mėlyno kraujo atstovu, nes juk ir pati įmonė kadaise priklausė jo šeimai. Nors Hartington’s jau nebebuvo Vulfų nuosavybės dalis, įmonės valdyba ir toliau mielai tikėjo juos siejančiu nenutrūkstamu ryšiu; o renginių vadovė Greisė, atsakinga už Hartington’s šimtmečio reklamą – kampanija turėjo prasidėti vos po kelių savaičių, – privalėjo visada, visais atžvilgiais ir bet kokia kaina paisyti įmonės interesų.

– Visuomet jaučiuosi kaip namie, – blykčiodamas šelmiškomis, linksmomis akimis, dviprasmiška intonacija patikino Lukas. – Turiu prisipažinti, kad visur ir visada jaustis kaip namie yra kone viso mano gyvenimo darbas.

Greisės laukė didžiulis projektas, o tai reiškė, kad ji turėjo kur kas svarbesnių darbų, nei plepėti su šiuo niekam naudos nenešančiu – nors ir pritrenkiamai išvaizdžiu – vyru. Greisė nekentė laiko švaistymo. Šis jausmas jai užguldavo krūtinę ir neleisdavo net kvėpuoti.

– Atleiskite, – šypsodamasi visiems gerai žinoma mandagiąja šypsena pasakė ji. Šaltas merginos žvilgsnis tebebuvo ­įsmigęs į Luką. – Apgailestauju, bet ­šiandien tikrai esu pakankamai užsiėmusi. Gal galėčiau...

– Jūs man atrodote matyta, – lėtai tardamas žodžius nutraukė ją Lukas – juk jam priklausė visas pasaulio laikas.

Greisė pasibaisėjusi jautė, kaip sodrus jo balsas nuvilnija per visą kūną ir liepsningais liežuviais lyžtelėjęs odą susirango pačioje papilvėje. Ji tai pajuto , ir ją apėmė panika. O juk turėtų būti atspari tokio tipo vyrų skleidžiamam išmoktam ciniškam žavesiui, ji buvo moteris, kuri didžiavosi esanti nepajudinama!

– Labai abejoju, – atkirto Greisė, nors tai ir buvo melas. Kita vertus, juk ji su Luku Vulfu daugiau niekada nesikalbės, tiesa? Ir dabar net nenutuokė, kodėl jie apskritai šnekasi, kodėl ciniškas nuobodulys, kuris iš jo sklido prabangiame sausakimšame viešbučio bare praėjusį vakarą, dabar virto kažkuo kitu, pavojingu ir jaudinančiu. Tarsi giliai po gerai žinoma tviskančia išore slėptųsi tamsi beprotybė.

Bet, žinoma, tai netiesa. Ji prisigalvoja nebūtų dalykų.

– Žinau, kad esu jus matęs, – prisimerkęs žvelgdamas į Greisę tęsė Lukas, paskui ­perdėm išlavintu žvilgsniu ėmė slysti žemyn jos figūra, įsprausta į Carolina Herrera ir kitus išskirtinius drabužius, kurie tokiam vyrui kaip Lukas Vulfas turėjo atrodyti gerokai per prastos kokybės. Geismui ir vilionėms sukurtos lūpos, regis, nuolat... kviečiančios patirti uždraustus dalykus, sukrutėjo. – Jūsų lūpos nepakartojamos. Bet kur?

Per Greisės kūną nuvilnijo karščio banga, deginanti visur, kur tik prisiliesdavo žalias jo žvilgsnis: krūtis, liemens linkį, klubus, kojas. Teko sau priminti, kad toks vyras kaip Lukas Vulfas taip pat veikiausiai žvelgia į kiekvieną sutiktą žmogų, – kad sekso ir intrigos pažadas, kuriuo, regis, spinduliuoja jo veidas, jam reiškia ne ką daugiau, nei kitam reikštų paspausti ranką. Netgi mažiau.

Greisės kūnu nusklendė kažkas panašaus į keistą aidą – gelminis pavojaus sig­nalas, primenantis apie tą naivią mergaitę, kokia ji taip seniai buvo ir kokia prisiekė ­daugiau niekada nebebūti. Tik ne su dar vienu tokiu vyru, kuris paverstų ją ne mažiau ­apgailėtina ir apgauta, nei jos vargšę patiklią motiną. Kuris, jeigu tik ji leistų, sugriautų jai gyvenimą.

Taip elgėsi visi tokio plauko vyriškiai. Vien todėl, kad mokėjo tą daryti tobulai.

Greisė tai žinojo geriau, nei kas nors kitas.

– Jis atrodo geriau, nei nieko sau, tiesa? – praeitą vakarą, per įspūdingą Samantos Kartrait, vienos labiausiai numylėtų Londono avangardinės madų kūrėjų, šou, kai Greisė pirmą kartą pamatė Luką, suburkavo Hartington’s mados vadybininkė; jis atrodė gerokai labiau įkaušęs ir išsitaršęs nei dabar, nors vargu ar tai apskritai buvo įmanoma.

Iš kitos modernaus baro pusės žiūrėdama, kaip Lukas, nekreipdamas dėmesio į visų aplinkinių – įskaitant ir Greisės – stebinčius bei vertinančius žvilgsnius, flirtuoja su pačia Samanta Kartrait, Mona garsiai atsiduso:

– O mes, žinoma, privalome elgtis su juo kaip su karaliumi – jeigu jis bent teiktųsi žvilgtelėti mūsų pusėn. Tokie šefo ­nurodymai.

Greisė linktelėjo galva, tarsi jai mažiausiai norėtųsi bendrauti su šiuo žymiu, nerūpestingu ir gausybės moterų suvedžiojimu pagarsėjusiu palaidūnu. Ką jau kalbėti apie plačiai aptarinėjamą jo alergiją viskam, kas susiję su darbu, ypač įmonėje Hartington’s , kuri jau metų metus stengėsi jį užverbuoti į nominalaus įmonės vadovo vietą, kurią anksčiau užėmė jo ne mažiau prasta reputacija garsėjęs tėvas.

Greisę užplūdo galinga susijaudinimo ir pasišlykštėjimo banga. Kaip toks vyras kaip Lukas, kuris pusės miesto akivaizdoje nesidrovėdamas flirtavo su gerokai už jį vyresne ir ištekėjusia Samanta Kartrait, pačiame Londono elito sūkuryje sugebėjo atrodyti toks... kupinas gyvybės , toks kunkuliuojantis energija , tarsi vienintelis būtų tikras, o visi kiti – tik muliažai?

Visgi net jo seksualumas ir žavesys neužkirto kelio šiek tiek vėliau žmoną su Luku nuošaliame kampelyje užtikusio Samantos Kartrait vyro pasipiktinimui – ir viskas per tą gražųjį Luko ­veidelį.

Faktas, kad ji asmeniškai su šiuo vyru išgyveno keistą akimirką – netgi beveik sąlytį, – neturėjo jokios reikšmės. Akivaizdu, jis to neprisiminė, o ji... Na, net jeigu ne kažin kiek praeitą naktį miegojo, kiek tai buvo svarbu? Nemiga galėjo ištikti ir dėl stiprios kavos – nereikėjo užsisakinėti po vakarienės.

– Esu beveik tikra, kad mačiau jus vakar per Kartrait šou, – tarė Greisė ir apsidžiaugė pamačiusi, kaip Lukas, tarsi nesitikėjęs išgirsti tokio atsakymo, sumirksėjo. Greisės šypsena skrodė kaip skustuvo ašmenys; ji leidosi sklidinai pripildoma neapykantos jam ir visiems, tokiems kaip jis, – nerūpestingiems ir bejausmiams. – Nors nemanau, kad mane prisimintumėte.

– Mano atmintis nepriekaištinga, – lipšniai sumurkė Lukas, ir Greisė turėjo prisipažinti vėl įkliuvusi. Jis apskritai neturėjo jos paveikti – ta tingi jo glamonė, kaip burbonas ir nuodėmė, – bet paveikė. Šis vyras buvo pavojingas, ir ji nenorėjo turėti su juo nieko bendro.

– Kaip ir manoji, pone Vulfai, – dalykiškai pasakė ji. – Todėl puikiai žinau, kad šiandien nesame susitarę susitikti. Tikriausiai galėčiau jus nusiųsti kur nors?..

Sąmoningai neužbaigusi sakinio, Greisė pamojo ranka į duris ir už jų esančius kitų darbuotojų kabinetus. Tačiau Lukas Vulfas net nesujudėjo. Tik akimirką ją stebėjo. Sužalotos, bet seksualios jo lūpos nežymiai šyptelėjo.