Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Nuodėmės atpildas, – sumurmėjo jis mąsliu, įtaigiu balsu.

Jis žinojo, kad Greisė išgirs jo žodžiuose tai, ką norės išgirsti. Pamatys parazitą, ištižusį mergišių. Jos visos jį tokiu laikė.

– Nuodėmė yra jūsų kompetencijos sritis, pone Vulfai, – guviai pasakė ji. – Manoji – renginių vadyba.

– Skirtingi kaip dangus ir žemė. – Jis teatrališkai atsiduso. – Man plyšta širdis.

– Esu linkusi manyti, kad anatomine prasme turėjote omenyje ne tą kūno dalį, – pasakė Greisė, ir jos tamsios akys blykstelėjo.

– Jaučiuosi pamalonintas, kad galvojate apie tą mano kūno dalį, – pasakė jis. – ­Galite nesivaržydama naudotis. Kiek tik širdis geidžia. – Jis nusišypsojo.

Luką sužavėjo spalva, kuria nusidažė aukšti jos skruostikauliai, tai, kaip susispaudė jos putlios lūpos. Greisės apranga bylojo tik viena – kompetenciją ir eleganciją, – ir Lukas matė, kaip puikiai jos elgsena atitinka sudaromą įspūdį. Bet tik aklas galėjo nepastebėti jos tobulos figūros, o jam be galo knietėjo pamatyti po juodos ir pilkos spalvos drabužiais aklinai užsagstytą tobulą kūną.

Ji save taip valdingai kontroliavo. Kaip jis galėjo nemėginti įsivaizduoti, kokia ji būtų, atleidusi vadžias?

– Turėčiau prisipažinti, – tingiai, nusibraukdamas nuo atlapo įsivaizduojamą dulkelę, tarsi visai jos akylai nestebėtų, pradėjo Lukas, – kad dar niekada nesu matęs užsisagsčiusios moters, kurios man nesinorėtų atsagstyti – nesvarbu, ar ryžtųsi savo norą įgyvendinti, ar ne. – Matydamas, kaip Greisės ranka pakyla prie švarkelio sagučių ir paskui vėl staigiai nusileidžia prie šono, tarsi jai save subarus, jis nusišypsojo. – Tai viena iš daugybės mano ydų.

Greisė apėjo darbo stalą ir atsirėmusi į jį nugara sukryžiavo ant krūtinės rankas. Atsistojo tokia poza, kad, pati tai suvokdama, pro savo subtilią ir dailią noselę galėtų žiūrėti į patogiai kėdėje išsidrėbusį Luką. Akivaizdu, ji norėjo, kad jis pasijustų už ją gerokai menkesnis. Tačiau Lukas užaugo nepastovių tirono Viljamo Vulfo, giliai neapkęsto ir beveik visai negedėto tėvo, nuotaikų bei nuolatinio jo žiaurumo atmosferoje ir išmanė galios žaidimus, kuriuos ne tokie išmintingi žmonės ryždavosi su juo žaisti. Jis taip pat žinojo, kaip juos laimėti. Juk jis – Lukas Vulfas. Legenda ne atsitiktinai.

Jo sieloje kažkas sukirbėjo.

– Norėčiau būti jums atvira, pone Vulfai, – pasakė Greisė ir vėl nusišypsojo ta mandagia ir taikia šypsena, kuri – jis žinojo – buvo skirta jį suvaldyti ir atvėsinti, nors ir slėpė tikruosius jausmus. Deja, jos lūpos tik patraukė Luko dėmesį.

– Jeigu iki šiol su manimi neatviravote, niekaip neįžvelgiu skirtumo, – ištęsė jis, o rudos Greisės akys prisimerkė. – Ar jau dabar vilktis šarvus?

Maloni dirbtinė šypsena praplatėjo.

– Tikrai nereikia, – atsakė Greisė, o tas medumi teptas balsas, regis, nuslinko žemyn, susirangė jo tarpukojyje ir paskatino nepatogiai sustandėti. Tai nustebino Luką. Ir suintrigavo. – Aš, žinoma, be galo apgailestauju atrodanti ne itin sužavėta to, kas, esu tikra, taps ilgais ir vaisingais santykiais tarp jūsų ir Hartington’s . Kaip tikriausiai žinote, Hartington’s didžiai vertina santykius su jūsų šeima.

Jo šeima. Lukas nenorėjo apie ją galvoti, tai buvo didelė traumų maišalynė, kurią prisimindamas jis kaipmat ir vėl atsidurdavo priešais žiojinčią kaltės prarają, kurios gyliu nelenkė net jo epiniai paklydimai. Keikdamas Džeikobo vardą ir netikėtą jo pasirodymą, o paskui, kaip visada, save, Lukas nuvijo mintis ir prisiminimus į šalį. Reikia pamiegoti, – galvojo jis, – k ad atgaučiau įprastą savitvardą ir, mažų mažiausiai, humoro jausmą.

– Ar oficialius pareiškimus spaudai ­visuomet pranešate jūs? – stengdamasis, kad balsas neišduotų vidinės sumaišties, švelniai paklausė Lukas. – Ar ši garbė teks man? Nes mano nedalomo dėmesio reikalauja kur kas įdomesni dalykai.

– Mano tikslas – Hartington’s šimtmečio reklama, – tęsė ji, ir Lukas tik iš akimirką vos pastebimai blykstelėjusių pieninio šokolado akių suprato, kad mergina jį vis tik išgirdo. – Gal net nežinote, kad vos po trijų savaičių įvyks iškilmingas šimtajam gimtadieniui skirtas paminėjimas, kuris įves Hartington’s į naują amžių?

– Tiesą sakant, žinau, – atsakė Lukas, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo griežto jos švarkelio atlapų, ties kuriais sukryžiuotos rankos traukė dėmesį prie gundančio tarpelio. Jis pakėlė akis ir pamatęs, kad iš įsiūčio Greisė net prisimerkė, vos susivaldė nenusijuokęs. Kita moteris veikiausiai būtų pasididžiavusi, bet ji nesipūtė, ir Lukas ­suprato, kad nenusivylė, jog ši mergina – ne tokia kaip visos.

– Tuomet turėtumėte žinoti, kad ­ Hartington’s tai be galo jaudinantis ­momentas, – toliau kalbėjo ji. Lukui jos balsas anaiptol neskambėjo kaip susijaudinusios moters, – labiau taip, tarsi ji norėtų išgrūsti jį pro duris. Šis tonas jam buvo be galo gerai pažįstamas, jis girdėjo jį šimtus kartų, net jei Greisė suokė saldžiai teksasietiškai. – Esu tikra, kad toks svarbus žmogus kaip jūs galėsite svariai prisidėti.

– Kai sakote svarbus , – lipšniai pradėjo Lukas, kažkodėl nesugebėdamas nei nusukti žvilgsnio nuo tų primerktų akių, nei logiškai sau paaiškinti savo paties elgsenos, – ar turėčiau suprasti, kad iš tiesų turite galvoje mano blogą reputaciją?

– Jūsų veidą gerai pažįsta ne tik visa Britanija, bet ir visas pasaulis, – tyliu šilkiniu balsu, kuris visai nesiderino su šaltu žvilgsniu, sukuždėjo Greisė. – Antraščių tik ir besiprašantys jūsų kvailiojimai, tiesą sakant, Viešųjų ryšių skyriui yra tikra dovana. Net bloga reklama yra vis dėlto reklama.

– Tuomet visus būsimus kvailiojimus teks suplanuoti vieną po kito be pertraukų, – kandžiai atkirto jis, bet Greisė nei sudrebėjo, nei nuraudo, tik toliau, kaip ir priklausė, žiūrėjo jam į akis. – Esu tikras, kad su ­manimi susijusių antraščių skaičius neribotas, o tai Hartington’s – tik į naudą.

– Esate be galo dosnus, – meiliai pasakė Greisė, tarsi nė nebūtų pastebėjusi jo sarkastiško tono, nors Lukas buvo įsitikinęs, kad jai tai neprasprūdo pro ausis. Jis matė, kad neprasprūdo. Mergina smakru parodė į sumuštą Luko veidą. – Visgi, mano manymu, vertėtų leisti toms mėlynėms bent šiek tiek užgyti.

Lukas, nors ir per vėlai, suprato, koks galingas ginklas yra tas paplonintas liežuvis – toks švelnus, saldus ir kartu mirtinas. Medumi ir kremu aptepti rapyros aštrumo ašmenys. Įspūdinga.

Visgi jis nenorėjo leistis paveikiamas.

– Šiaip ar taip, pone Vulfai, – tęsė ji, – jaučiuosi be galo pamaloninta, galėjusi su jumis susipažinti...

– Vadinkite mane Luku, – tyliai pasakė jis, sverdamas tą švelnų ir mielą balsą su po juo juntamu ir net akyse matomu plienu. – Primygtinai reikalauju, kad visi reputacijos žlugdymo aktai būtų vykdomi tik vardo, o ne pavardės, pagrindu.

– ...ir esu tikra, – tęsė Greisė vis dar taip pat šypsodama, – kad turėsiu garbės padirbėti su jumis kada nors ateityje, kai baigsis reklamos kampanija. Būtinai pasirūpinsiu, kad po kelių savaičių, kai jau būsite apsipratęs ir perpratęs įmonės veikimo mechanizmą, galėtumėte susitikti su Viešųjų ryšių skyriaus komanda...

Lukas papurtė galvą, ir Greisė, klausiamai iškėlusi antakius, taip ir neužbaigė sakinio. Visa situacija jam kėlė gerokai daugiau smagumo, nei turėjo.