Сара Морган - Lovelasas Lukas

– Visgi girdite, kai kiti jums kažką sako, – patenkinta pasakė ji ir griežtai nusišypsojo. – Galėjau tik tikėtis. Gal kitą savaitę netgi sulauksime pasibeldimo prieš įeinant!

– Bet kurgi smagumas? – juokdamasis paklausė Lukas. Jis juokėsi nuoširdžiai – akių kampučiuose susimetė raukšlelės, o galva loštelėjo atgal. Jis visas tarsi nušvito. Nuo to juoko Greisės krūtinė išsiplėtė pernelyg greitai, pernelyg stipriai.

Gerai, kad ji ryžosi jį ignoruoti, antraip jau seniai būtų įkliuvusi į bėdą.

***

Naujutėlaičio darbo kabineto teikiamas džiaugsmas Lukui netruko išblėsti. ­Sėdėdamas biure jis jautėsi kaip narve ­uždarytas žvėris, nors viskas aplinkui ir švytėjo tamsia mediena bei chromu, o langai nuo lubų iki grindų tolimajame patalpos gale žvelgė į, be abejo, gražiausius Londono vaizdus. Tačiau nors Lukas buvo įvairialypis žmogus, godumas į jo ydų sąrašą niekada neįėjo. Kam jam ko nors geisti? Jis ir taip gaudavo viską, ko užsimanęs. Arba pasiimdavo. Vis dėlto jis pasiliko toje didžiulėje oda trauktoje kėdėje už plataus darbo stalo apsimesdamas, kad vien sėdėdamas čia galįs perteikti vienokį ar kitokį autoritetą – tapti vienokia ar kitokia vadovaujama figūra.

Kita vertus, naujajame kabinete jis sėdėjo ne tam, kad jaustųsi gerai dėl savęs ar savo asmeninių gyvenimo pasirinkimų. Jis taip elgėsi tik tam, kad kai ką įrodytų. Įrodytų tai, ką jau seniai privalėjo įrodyti, bet neturėjo to daryti.

– Sveikas, Lukai, – tą ankstų ketvirtadienio rytą, nelyginant naujai prisikėlęs iš numirusiųjų, pasisveikino Džeikobas.

Tarsi atgijęs, Vulfų dvaro šeimininkas stovėdamas ant didžiųjų durų slenksčio nužvelgė Luką nuo galvos iki kojų, ­juodomis akimis tiriamai apžiūrėdamas mėlynę, perskeltą lūpą, išsipašiusius marškinius ir ­priversdamas Luką vėl pajusti gėdą, kurią jis nešiojosi jau ne vienus metus.

Net žemė aplink juos, regis, buvo persunkta piktavalio Viljamo Vulfo šmėklos ir viso skausmo, kurį jis sukėlė savo vaikams ir žmonoms – nors gal taip jį paprasčiausiai veikė bemiegė naktis. O gal Džeikobas, kuris atrodė aukštesnis ir platesnių pečių, nei atminė Lukas, kaip suaugęs turtingas vyras, jeigu apie šitai galima spręsti iš prabangių drabužių.

Ankstyvos saulės spinduliams vaikant pilkas tamsos draiskanas, jie kurį laiką stovėjo ir tarsi priešininkai vienas kitą vertino.

Viena vertus, galvojo Lukas, Džeikobas kadaise buvo geriausias jo draugas, bendrininkas, brolis. Tarp jų buvo vos metų skirtumas, todėl užaugo drauge prisiimdami stipriausius tėvo smūgius ir ūmaus jo būdo naštą. Jeigu tą lemtingąją naktį Lukas būtų galėjęs likti namuose ir padaryti tai, ką dėl jų šeimos padarė Džeikobas, nedvejodamas būtų taip ir pasielgęs. Su ­džiaugsmu ir be jokios agonijos, kurią, jis žinojo, Džeikobas jautė dėl to, kas Lukui ­visuomet atrodė kaip būtinybė, nors ir gerokai pavėluota.

Kita vertus, Džeikobas išvyko niekam nieko nesakęs ir nesirodė beveik dvidešimt metų. Vietoje savęs jis paliko Luką – nelaimę visiems, kurie pateko jo atsakomybėn. Tada jie tebuvo berniukai, nors pagal amžių ir per daug subrendę, per daug ciniški, o dabar jau suaugę vyrai ir akivaizdžiai vienas nuo kito per stipriai nutolę.

Bet Lukas nenorėjo tuo tikėti. Bent iš pradžių. Ne po šitiek metų.

– Miela tave matyti, brangus broliuk, – užsitęsus tylai, pasakė jis. – Tavo garbei būčiau paskerdęs veršį, bet virtuvė ne itin geros būklės.

– Sekiau tavo žygdarbius laikraščiuose, – pažįstamu, bet žemesniu balsu pasakė Džeikobas. Juodos jo akys, nepraleisdamos nė smulkmenos, nužvelgė Luką nuo galvos iki kojų.

Net Džeikobas, – pagalvojo Lukas, jausdamas, kaip į jo sielą nugrimzta sunkus akmuo. Vis dėlto jam pavyko kuo nerūpestingiausiai nusišypsoti.

– Jaučiuosi sujaudintas, – mandagiai pasakė jis. – Jeigu būčiau žinojęs, kad taip domiesi mano nuotykiais, būčiau pridėjęs tave prie Kalėdinių atvirukų adresatų sąrašo. Tam, žinoma, būtų reikėję adreso.

Džeikobas akimirkai nugręžė akis. Lukui norėjosi jį paliesti, nutiesti tiltą per atsivėrusią prarają, bet nežinojo, kaip tai padaryti. Galva nežmoniškai tvinksėjo. Jis iš visos širdies gailėjosi nenuvažiavęs tiesiai namo, gerai neišsimiegojęs ir nepalikęs praeities šmėklų ramybėje. Ką gero jam davė ši šeima? Kodėl ji vis dar atrodė jam svarbi?

– Tarsi nežinotume, kur veda toks gyvenimo būdas, – pasakė Džeikobas taip tyliai, kad Lukas beveik praleido jo žodžius pro ausis, apsimetė neišgirdęs. Ko tik nebūtų padaręs, kad galėtų išsaugoti visus tuos metus atmintyje nešiotą Džeikobo prisiminimą. Džeikobo – didvyrio. Džeikobo – išgelbėtojo. To Džeikobo, kuris jį pažinojo.

– Pradinis mano planas buvo išnykti padebesiuose, net nežvilgtelėjus per petį, apleisti šeimą ir draugus, – atkirto Lukas. – Bet, deja, tą vaidmenį pasiglemžei tu. Buvau priverstas improvizuoti.

– Žinai, kodėl turėjau išvykti, – tyliu, bendros praeities ir bendrų šeimos paslapčių – tiek viešų, tiek asmeninių – persunktu balsu pasakė Džeikobas.

– Žinoma, – jausdamas, kaip iš visą gyvenimą įsivaizduojamai neegzistavusių pakampių kunkuliuodamas kyla skausmas ir apmaudas, nutraukė jį Lukas. Tuščias juokas aidu atsimušė į dvaro akmenis ir tas sielos kerteles, kurias jis daug mieliau ignoruodavo. – Džeikobai, pavėlavai beveik dvidešimt metų. Vyresniojo brolio man nebereikia. Niekada nereikėjo.

– Lukai, tik pažiūrėk į save, nejaugi nematai, kuo virtai? – ramiai paklausė Džeikobas, bet Lukui jo balsas nuskambėjo tarsi riksmas.

Lukas su tėvu jau buvo lygintas ne kartą, tačiau tai buvo pirmas sykis, kai palyginimą ištarė asmuo, kuris jųdviejų gyvenimą sugriovusio žmogaus nekentė ne ką mažiau. Tas asmuo – vienintelis, kuris turėjo jį pažinoti geriau. Tai buvo skaudus smūgis. Turėjęs jį užmušti. Gal net ir užmušė.

– Maniau, kad mirei, – negalėdamas ir nenorėdamas atskleisti broliui, kaip skaudžiai sužeidė jo žodžiai, lediniu balsu pasakė Lukas. – Nesu tikras, kad tai, ką dabar matau, yra geriau.

– Dėl Dievo meilės, – purtydamas galvą sumurmėjo Džeikobas, o jo akys buvo sklidinos jausmo, kurį Lukas atsisakė įvardyti, atsisakė netgi svarstyti. – Neleisk jam laimėti.

Dabar, žiūrėdamas pro savo prabangaus biuro langus, Lukas išleido kažkokį tuščią garsą, kuris nuskambėjo taip monotoniškai, jog juoku jo tikrai nebūtų galima pavadinti. Tą vakarą jis tik apsisuko ant kulno ir mintyse pasiuntė brolį paklydėlį velniop. Visu ilgu dvaro valdos keliuku ėjo apsimesdamas, kad niekas, ką jam pasakė Džeikobas, jo nepaveikė. Tačiau, vos pasiekęs kelią, atsivertė mobiliojo telefono dangtelį ir prikėlęs Čarlį Vintropą iš miegų pranešė staiga ­persigalvojęs ir su mielu noru, ­nepaisant metų metus teigtos priešingos nuomonės, imsiąsis bet kokių pareigų įmonėje Hartington’s .

Atsargiai norėk, – dabar pats iš savęs pasišaipė jis. – Ypač jei esi Lukas Vulfas ir esi linkęs gauti tai, ko nori.

***

Pasiruošęs negyvai užsinuobodžiauti kolektyvinių plepalų labirintuose, Lukas lygiai pusę vienuolikos pareigingai įėjo į konferencijų salę. Biurokratija ir aplinkybių svarstymai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jis beveik visus reikalus tvarkydavo kompiuteriu. Tačiau vietoje niūraus pristatymo jį užgriuvo chaosas. Net visiškas neišmanėlis verslo srityje būtų išsyk supratęs, kad nutiko kažkas negero. Šitai jam bylojo faktas, jog nė vienas renginių komandos narys regimai nepastebėjo – ar jiems tiesiog nerūpėjo, – kad į salę įėjo Lukas Vulfas, o tai jam buvo reta, bet keistai išlaisvinanti patirtis.