Sonia Rossi - Studentė prostitutė

– Jo tokia silpna širdis, – aimanavo Sabina. – Sakiau, kad liautųsi rūkyti. Kita vertus, – kalbėjo ji toliau, apglėbusi mane per pečius, – jeigu ir neišsikapstys, tai bent jau laimingai pagyveno jus turėdamas.

Po dviejų savaičių Sabina man vėl paskambino: Volfgangas atsistojo ant kojų, sunkiausia – jau praeity, bet gydytis reikės dar ilgai. Pajutau palengvėjimą. Nors jis buvo „tik“ klientas, jam buvo skirta viena mano širdies kertelė.

Vasaros egzaminus nesunkiai išlaikiau, gavau visus gerus įvertinimus. Jau seniai bebuvau tiek daug mokiusis.

– Matai, kaip gerai padaryti pertrauką, – džiūgavo Ladja.

Jis buvo pradėjęs dukart per savaitę darbuotis sodininku pas vieną pažįstamą ir uždirbdavo tiek, kad pirmąkart po ištisų mėnesių sugebėjo parnešti namo pusę buto nuomai reikalingos sumos. Mudu drauge nudažėme būsimo vaikų kambario sienas, pastatėme kūdikiui lovelę. Aš nupirkau spalvingą patalynę su šuniukais ir klounais ir jau mačiau, kaip mūsų berniukas saldžiai sapnuos, apdėliotas žaisliukais, kurių su meile pripirko tėveliai. Gal Ladja, nors ir gerokai pavėlavęs, pagaliau taps tokiu vyru, kokio man reikia.

– Kodėl mums nenuvažiavus prie Baltijos jūros? – pasiūliau vieną dieną. – Galėtume sėsti į autobusą, bilietas kainuoja tik aštuonis eurus. Tu visuomet norėjai prie jūros, o mes taip ilgai nieko sau neleidome.

Ladja nebuvo nusiteikęs prieš vienos dienos išvyką. Tad kitą rytą atsikėlėme šeštą valandą ir įsėdome į autobusą. Buvome vieninteliai keleiviai, jaunesni nei šešiasdešimties metų.

Jei tik kur nors išsiruošdavau, man niekada nepasitaikydavo gero oro, bet šįsyk mums nuskilo. Dangus buvo mėlynas lyg Gogeno paveiksle, saulė svilino odą, o jūra buvo rami ir lygi. Ladja parengė išsamią programą: užkopėme į seną švyturį, paplaukiojome vandens dviračiu, uoste suvalgėme keptą sterką, o paskui susėdome ant lieptelio, išsikišusio į vandenį.

Nuo jūros pūtė lengvas brizas, glostydamas man kaktą. Maskatavau vandenyje kojomis. Trumpam užsimerkusi galvojau, kad būtų gera sėdėti čia su Milanu. Jis daug kartų žadėjo nusivežti mane prie jūros, bet taip ir nenusivežė.

– Argi čia ne gražu? – paklausiau savo vyro.

– Pasakiška, – atsakė jis.

11

VISKĄ PRADEDU IŠ NAUJO

Finas atėjo į šį pasaulį vieną rugpjūčio naktį, dviem savaitėmis vėliau po numatytos dienos. Nieko nesakydama akušerė paguldė man ant pilvo kruviną ryšulėlį ir čia mano mažuliukas taip garsiai ir klaikiai suriko, kad pagalvojau: pats tinkamiausias pasisveikinimas su šituo beprotišku pasauliu, kurio jis dar net nepažįsta.

– Jis toks mielas ir ramus, – gėrėjosi Ladja apsiašarojęs, kai Finas, pirmąsyk pasisotinęs, užmigo šalia manęs. Ladjos veide atsispindėjo ir tėviškas pasididžiavimas, ir nuovargis. Gimdykloje ant gulto jam teko praleisti dvidešimt valandų.

Dar tą pačią dieną mane aplankė Julė su Rudžiu, bet gimdymas buvo mane taip pribaigęs, kad gulėjau paslika ir nežinojau, ką sakyti. Tik žiūrėjau į savo kūdikį, laikiau suėmusi jo pirštukus ir glosčiau dar pliką galvytę. Nieko kito nejutau, be laimės ir dėkingumo.

Po keturių dienų mane išleido namo. Gyvenau Fino ritmu, daug miegojau, žindžiau balkone, kad jį glostytų saulutės spinduliai. Naktimis jis miegodavo lopšyje greta mudviejų su Ladja, mes žiūrėdavome, kaip kilnojasi mažutė krūtinė, kai jis ramiai kažką sapnuodavo, ir abu sutarėme, kad sukūrėme tikrą stebuklą. Per visą tą laiką nė karto net nesvarsčiau, ar kada nors vėl eisiu parsidavinėti. Viešnamių gyvenimas man atrodė tolimas lyg Mėnulis.

Maniau, dar ilgai džiaugsiuosi ramybe ir nauju gyvenimu, bet vieną rytą parduotuvėje kasininkė grąžino man banko kortelę.

– Nepriima, – sušnabždėjo toji mergina ir užjaučiamai pažvelgė į mane.

Iškroviau prekes atgal ant konvejerio, stvėriau kortelę jai iš rankų ir plačiais žingsniais išskubėjau iš parduotuvės. Už manęs buvo susidariusi eilė ir žmonės spoksojo taip, lyg būčiau kokia vagilė. Iškart supratau, kad man dar gulint ligoninėje Ladja pasiėmė pinigų, kitaip negalėjau paaiškinti, kodėl sąskaita taip staiga ištuštėjo. Nors po gimdymo dar buvau silpna, lėkte parlėkiau namo ir užbėgau laiptais aukštyn. Mano vyras gulėjo ant tachtos ir žiūrėjo televizorių, o Finas ramiai miegojo jam ant kelių.

– Kur padėjai pinigus? – aprėkiau jį, išplėšiau iš rankų pultelį ir trenkiau į grindis.

Nuo mano riksmo vaikas prabudo. Paėmiau jį ant rankų ir pradėjau švelniai raminti. Pasinaudojęs proga Ladja užsidarė vonioje. Kai vaikutis nurimo, tol beldžiau į duris, kol Ladja sumuręs jas atidarė.

– Išgėriau už sūnų – pas mus, Lenkijoje, taip visi daro. Truputėlį pašvenčiau, – prisipažino jis.

– Tuos pinigus man atsiuntė tėvai, kad nupirktume, ko reikia, mūsų sūnui, asile tu neraliuotas, nieko vertas idiote! – šaukiau aš.

Drebančiomis rankomis prisidegiau cigaretę, pirmą po ilgo laiko. Man pasidarė bloga – nusiraminti nepavyko. Po kelių minučių, ką tik nusiprausęs po dušu, Ladja išlindo iš vonios kambario apsisukęs strėnas rankšluosčiu.

– Nepakęsiu tavo įžeidinėjimų, – tarė jis. – Neuždrausi man išgerti su draugais ta proga, kad tapau tėvu.

Užgesinau cigaretę peleninėje, dirstelėjau į jį ir papurčiau galvą.

– Argi tu nesupranti? – vėl pratrūkau. – Visus tuos metus aš traukiau mus iš liūno, bet dabar to nebedarysiu. Ką tik pagimdžiau. Juk negaliu dabar eiti dulkintis į viešnamį!

– Argi kada nors verčiau tave tą daryti? – tyliai paklausė jis.

– O kuo rengsime vaiką? Jam kuo skubiau reikia nupirkti žieminį kombinezoną, darosi vis šalčiau, jeigu dar nepastebėjai, – atkirtau jam. – O ką rytoj valgysime? O poryt? Šaldytuvas jau beveik tuščias!

– Tu niekuo nesiskiri nuo mano tėvo, – tarė Ladja. – Jis mane lupdavo, o tu tik įžeidinėji. Jūs abu laikote mane lochu.

Jis apsirengė, išėjo iš namų ir grįžo tik vėlią naktį.

Visiškai nusiminusi sumaniau paskambinti tėvui – tikėjausi, kad atsiųs bent kelis šimtus eurų savo ką tik gimusiam anūkui, ir kaip galėdamas greičiau.

– Ką? Tu neturi pinigų? O ką ištisas dienas daro tavo vyras? Nejaugi nesupranta, kad dabar privalo maitinti šeimą? – susirūpino jis.

– Darbą jis turi, tik jam dar nesumokėta, – sumelavau. Man buvo gėda, kad Ladja taip akivaizdžiai nesirūpina mūsų materialine padėtimi. – Nesuk galvos, kaip nors susitvarkysim, – galiausiai pasakiau ir padėjau ragelį.

Vos neverkiau, bet žiūrėdama į mielą apskritą vaikučio veidelį kai ką sugalvojau.

– Mamytė viską sutvarkys, vėl viskas bus gerai, – šnabždėjau aš ir kibinau Finui rankytę, kol jis stvėrė man už nykščio.

Man neliko nieko kita, kaip tik paskambinti Volfgangui. Jis buvo vienintelis, kuris galėjo duoti pinigų manęs neišdulkinęs, be to, jau senokai nebuvau jo aplankiusi ir nekantravau pasimatyti.

– Kaip sekasi tau ir visiems tavo vaikinams? – juokdamasis pasisveikino jis telefonu.

Buvo girdėti smagus džiazas. Nors Volfgangas sveikata ir nebetryško, merginos vis tiek nuolat jį lankė, tiesa, retai kas beįvykdavo.

– Ką pasakytum, jeigu artimiausiomis dienomis pas tave užsukčiau? Juk tikriausiai nori pamatyti mano vaikutį? – pasisiūliau.

Nenorėjau, kad jis pamanytų, jog man skubiai reikia pinigų, per daug buvo gėda.

– Žinai, tai puiki idėja, po kelių dienų – mano gimtadienis, ateis visa šeima, mielai kviečiu tave su Filu, – sumetė jis.