Хайди Райс - Salsa, šokoladas ir karšti bučiniai

su vienu nenuėjo į antrą pasimatymą, visada laikėsi darbas svarbiau už meilę strategijos.

SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 19

– Nepažįstu jokio Keilamo.

elos antakis pakilo.

– Tikrai?

– Žinoma, taip, gal aš ir koketė, tačiau prieš susitikdama su vaikinu, visuomet paklausiu jo vardo, –

gudriai atsakė ji.

ela palietė pirštais lūpas.

– Oi.

– Ką reiškia oi? – griežtai paklausė Rubė. Jai nepatiko kaltė, pasirodžiusi elos veide.

– Maniau, kad susitikinėji su juo. Jo balsas

buvo kupinas pasitikėjimo ir... Na, jo balsas nuostabus. Kultūringas, bet neperdėtai, ir toks žemas bei ryžtingas. Jis sakė, jog privalo su tavimi susitikti.

Skubiai. Todėl pasakiau, kad baigiame puse šešių...

– Pasakei jam virtuvės adresą? – šįkart susiraukė

Rubė. Ji laikėsi elai puikiai žinomos taisyklės: neišduoti atsitiktiniams vaikinams savo darbo vietos, nes tai viską tik apsunkintų. – Ak, ela, pasakyk, kad juokauji.

Tačiau svarbiausia – kas tas vyrukas? Jis tikrai ne pirmas, kuris mėgina gauti informacijos apie ją per elą. Bet iki šiol to niekam nepavyko. ela paprastai elgdavosi kaip rotveileris saugodama Rubės privatumą, nes žinojo, kaip tvirtai Rubė nusprendė atsispirti traukai, ypač po bjauraus išsiskyrimo su Džoniu.

Tai kaip Keilamui Vestmorui, kad ir kas jis būtų,

pavyko taip lengvai išvilioti iš elos informaciją?

Mintyse iškilo pono Nuostabiojo vaizdas. Vyro,

kurio Rubė nesugebėjo išmesti iš galvos visą popietę.

Kad ir kaip stengėsi.

20 | HeiDi Rice

– Ką būtent tau sakė tas Keilamas Vestmoras?

Savo seksualiuoju balsu, – paklausė Rubė, nors ir pati daugmaž nutuokė. Tai turėjo būti jis. Kas daugiau iš jos pažįstamų būtų toks arogantiškas ir savimi pasitikintis, kad paskambintų ir lyg niekur nieko išviliotų

jį dominančią informaciją iš jos geriausios draugės nė

akimi nemirktelėjęs?

– Tik tai, kad jam reikia su tavimi susitikti, – atsargiai pratarė ela. – Tiesą sakant, jis tiesiog reikalavo susitikti su tavimi, – pridūrė, lyg tik dabar būtų tai sugalvojusi. – ir, jei atvirai, nė nepagalvojau, jog galėčiau jam atsakyti. Jis buvo toks pasitikintis savimi.

Žinoma, kad buvo.

Rubė tylomis nusikeikė.

Na, dabar ji bent žino jo vardą – Keilamas Vestmoras. Skamba kaip dvylikto amžiaus škotų karvedžio. O tai jam puikiai tiko. Įsakmus, nesileidžiantis į kompromisus ir įžūliai vyriškas – pasirengęs pagriebti ir nusinešti bet kurią moterį, kuria susižavi, nesvarbu, nori ji to ar ne.

Mintyse iškilus svajingam, romantiškam ir visiškai nerealiam vaizdiniui Rubę akimirksniu nupurtė karščio bangos. Keilamas Vestmoras nė iš tolo nebuvo panašus į tobulą vyrą. Jo įžūlus elgesys turėtų

erzinti ją. Tai kodėl širdis iš laimės straksėjo krūtinėje, džiūgaudama, kad vėl jį pamatys?

Skardus durų skambučio garsas privertė abi krūptelėti.

Rubė žvilgtelėjo į laikrodį. lygiai pusė šešių.

– Tai jis, – sumurmėjo ji. Kaip ir tikėjosi, juokingai punktualus. O tai dar viena puiki priežastis SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 21

nemėgti to vyro. Rubei niekaip nepavykdavo būti

punktualiai, – kaip įrodė šios popietės fiasko su Gregoriu Maliniu, – todėl kitų žmonių punktualumas ją siaubingai suerzindavo.

– Pasakyti, kad tavęs nėra? – sušnibždėjo ela, lyg nekviestas svečias galėtų išgirsti jas per sienas.

Rubė apsvarstė pasiūlymą. Vieną sekundę.

– Ne. Jis tikriausiai jau pastebėjo mano automobilį. – O jeigu ir nepastebėjo, Rubė buvo įsitikinusi, jog Keilamas Vestmoras viską suprastų.

ela buvo tokia atvira ir paprasta, didelėmis stirnos akimis, kad tiesiog nemokėjo meluoti; be to, Keilamas Vestmoras tikrai nebuvo iš tų, kurie priimtų

neigiamą atsakymą.

– Nesijaudink, – tarė Rubė išeidama iš virtuvės. –

Susitvarkysiu, – mestelėjo per petį traukdama pro prieangį link durų.

Na, gerai, galbūt jos potraukis jam šiek tiek

stebino... ir kėlė nerimą. Bet Rubė nė neabejojo, kad su Keilamu Vestmoru puikiai susitvarkys.

Gal jo vardas ir buvo kaip vyriško dominuojančio

dvylikto amžiaus škotų karžygio, bet ir ji nebuvo

verkšlenanti skaistuolė.

Tačiau kai per stiklines duris ji apžvelgė aukštą

Vestmoro siluetą, susierzinimas ėmė pintis su vis

augančiu susijaudinimu. Ji giliai įkvėpė ir pasuko rankeną būdama tikra, kad joks vyras neišvers iš koto Rubės Delisantro...

Nebent ji pati to norės.

Trečias skyrius

– Manyčiau, esate ponas Vestmoras, – ištarė Rubė

nužvelgdama plačius pečius – jų plotį dar labiau pabrėžė liemenį aptempiantis tamsiai mėlynas švarkas.

Ji nurijo seiles, kai jis pasisukęs įsmeigė primerktas smaragdų žalumo akis jai į veidą.

Velnias.

Rubei vertėjo apsiauti batus. Be dešimties papildomų centimetrų jos akys rėmėsi jam į krūtinę, kuri net po baltais marškiniais ir ryškiai mėlynu kaklaraiščiu, o ne bicepsus aptempiančiais marškinėliais, atrodė neįtikėtinai įspūdingai. Rubė vėl pakėlė

žvilgsnį jam į veidą ir spėjo pamatyti, kaip jo lūpas išlenkia visažinio šypsena.

Keilamas kyštelėjo ranką į kostiumo kelnių

kišenę, o jo skruostuose – dabar švariai nuskustuose, bet ne mažiau žaviuose, – pasirodė nuginkluojančios duobutės.

– O jūs, manyčiau, Panelė Delisantro, – sumurmėjo jis ir nuo žemo jo balso tono Rubės pulsas ėmė šokčioti.

Staiga jos plaučiuose neliko oro.

Jos vaizduotė tikrai neperdėjo nei jo žavesio, nei industrinės jėgos seksualumo, nė truputėlio. Jis iš SAlSA, šOKOlADAS iR KARšTi BUčiNiAi | 23

tiesų buvo neįtikėtinai žavus. Net su kostiumu. O tai jau kažką reiškia. Paprastai Rubės nežavėdavo nepriekaištingi vadybininkų tipo vyrai. Kartą susitikinėjo su finansininku ir tai buvo visiška katastrofa, jo fanatiškas žvilgčiojimas į laikrodį ir liguistas dėmesys smulkmenoms per savaitę išvedė ją iš proto.

Rubė susikaupė norėdama sulyginti kvėpavimą

ir nuraminti pulsą. Kažkodėl ji abejojo, kad Keilamas Vestmoras yra finansininkas, – ar koks kitas aikštingas tipas, – nors jo kelnės buvo su skustuvo aštrumo kantu. Gal dėl jėgos lauko, laukinio vyriškumo, kuriuos jis spinduliavo, ji negalėjo įsivaizduoti jo kremtant skaičius.

– Dabar, kai prisistatėme, – tarė ji stengdamasi

neišsiduoti, jog liko visiškai be kvapo, – norėčiau su

žinoti, ką čia veikiate. – Rubė stabtelėjo norėdama sugalvoti, kaip derėtų užbaigti. – ir kodėl manėte, kad galite išvilioti asmeninę informaciją apie mane iš mano verslo partnerės.

– Aš nevilioju, – atšovė Keilamas žvilgsniu glostydamas jos figūrą. – Net esant švelninančioms aplinkybėms.

Rubė sulaikė troškimą sulenkti kojų pirštus –

skausmingai lėtas ir atidus nužiūrinėjimas vertė ją jaustis taip, lyg nuogi būtų ne vien kojų pirštai.

Jo žvilgsniui vėl nukrypus jai į veidą viską matanti žaluma švietė iš pasitenkinimo.

– Sakyčiau, gana akivaizdu, kodėl aš čia.

Dėl dviprasmiško komentaro ir šiurkštaus tono,

kupino užuominų, Rubę perliejo karščio banga,

tačiau ji nesiruošė pasiduoti. Į šiuos spąstus ji nepaklius. Ką jis sau galvoja? Kad ji tokia nepatyrusi?

24 | HeiDi Rice

Rubė krestelėjo galvą į šoną ir atsakydama nu

žvelgė jį. Papūtusi lūpas ji nusiuntė jam sąmoningai pašaipų žvilgsnį ir nudžiugo, kai jo akys šoktelėjo prie jos burnos.