Сьюзен Мэллери: Milijono vertas laimikis

Rajenas pajuto keistą pareigą apginti savo tetą. Juokinga, kadangi jis taip pat laikė Rūtą įkyria, mėgstančia kištis į svetimus reikalus, nesukalbama moterimi. Nepaisant nieko, tetulę jis mylėjo.

– Ji sensta, – tarė teisindamas Rūtą. – Galbūt vyro mirtis privertė ją atsirinkti tai, kas gyvenime svarbiausia.

Julija nepatenkinta pašnairavo.

– Matyt, esi vidurinysis vaikas šeimoje.

– Aš vienturtis.

– Nepanašu. Mūsų Vilou visuomet pasistengia į problemą pažvelgti iš kito žmogaus varpinės. Be galo erzinantis bruožas.

– Versle jis labai naudingas. Situaciją reikia matyti iš visų pusių.

– Nemanau, kad toks pasiteisinimas tinka mūsų pokalbiui.

Rajenas labai norėjo tikėti Julijos nuoširdumu. Jis nebuvo pasiruošęs tokiems jausmams. Nors, kita vertus, daug kam nebuvo pasiruošęs...

Mergina numojo ranka.

– Tiek to, nepulkime daryti išvadų. Tu, tikiuosi, supranti, kad negalėsime susitikinėti.

– Kaip tai? Kodėl?

– Dėl mano išprotėjusios senelės. Dėl tavo kuoktelėjusios tetos.

– Bet mes juk ne giminės.

– Dėl pinigų. Su kokiu pasitenkinimu visi plyšotų, kad priėmiau sumautą Rūtos pasiūlymą! Ir tu taip pat. Negaliu suvokti, kodėl jai šovė į galvą ši nesąmonė: prievarta brukti vyrą, kuris, vos mostelėjęs pirštu, gali pasiimti bet kurią gražiausią pasaulio moterį.

– Rūta į gyvenimą žiūri savotiškai. Ir į savo vaidmenį jame.

Taigi. Tetulė nuoširdžiai tikėjosi, kad vienai iš anūkių pavyks supančioti Todą. Rajenas šyptelėjo. Šį jauką būtų prarijęs bet kas, tik ne jo pusbrolis. Rimti santykiai – ne Todui, ir vargiai jis ateityje pakeis savo nuomonę.

– Ką aš ir sakau – kuoktelėjusi, – Julija truktelėjo pečiais. – Bus gaila mūsų draugystės.

Julijos elgesys rėkte rėkė, kad ji neapsimetinėja: tiesus žvilgsnis, nė lašo nerimo, sklandus pasakojimas... Nuo tos akimirkos, kai restorane prisiartino prie jo staliuko ir palygino jį su ponu Haueliu, Julija laikėsi puikiai – buvo žavinga, linksma ir atvira.

– Hm... Ar teisingai suprantu, kad jeigu būčiau nusigyvenęs batų pardavėjas, reikalai klostytųsi kur kas sklandžiau? – bandė ironizuoti Rajenas.

– Tam tikra prasme – taip. Nors skamba kiek senamadiškai. Devynioliktas amžius. Galėtum būti koks matematikos mokytojas ar bent jau kompiuterių programuotojas.

– Norėčiau, bet man nepasisekė.

– Tai ką darysime? – apsisiautusi chalatą Julija atsisėdo ir nusišypsojo. – Gal aš ir per daug įžūli, bet drįstu manyti, kad norėtum mane pamatyti dar kartą. Kodėl taip galvoju? Ogi viskas paprasta: vakar tau suteikiau daug progų dingti iš mano namų, o tu nė viena iš jų nepasinaudojai.

– Džiaugtumeisi, jei būčiau išėjęs?

– Aišku, kad ne, – žaismingai papurtė plaukus Julija. – Man lyg ir patinka, kai sukinėjiesi šalia.

Ji staiga nusikvatojo.

– Vakar tuo pačiu laiku purčiausi vien apie tave pagalvojusi. Norėjau papirkti seseris, kad eitų vietoj manęs, o dabar... – Julija palietė vaikinui ranką. – Regis, pralaimėti nėra jau taip blogai.

Tiesa visu svoriu užgriuvo Rajeną, jam suspaudė krūtinę. Kad ir ką juodu su Todu galvojo apie Juliją Nelson, žiauriai klydo. Ne dėl milijono ji atskubėjo į restoraną. Ir ne dėl Todo. Vienintelė susitikimo priežastis – paglostyti senelei širdį... na, ir dar tie kvaili burtai.

Vaikiną pykino vien pagalvojus, kad pasakiška nakties vizija išlakstė į šipulius ir jis pats dėl to kaltas. Susimovė. Visiškai. Prarado nuostabiausią pasaulyje moterį.

– Todai? – Julija sunerimusi žvelgė į Rajeną. – Kas nutiko? Tau negera?

– Aš... – Rajenas mintyse nusikeikė. Ką dabar daryti? Kaip jai... – Aš ne Todas Astonas.

4

Julija suprato, kad turi kažką atsakyti, bet galvoje buvo tuščia. Pritrenkianti žinia ir nemigo naktis iššlavė visas mintis.

– Tu – ne Todas? – klausimas buvo skirtas labiau sau nei vaikinui.

– Julija, paklausyk, – pradėjo Rajenas, bet ji tildydama pakėlė ranką.

– Ne Todas, – spoksodama į lovoje gulintį nuogą vyrą bejausmiu balsu pakartojo Julija. Į vyrą, su kuriuo mylėjosi, kvatojo ir juokavo, prieš kurį nusimetė drabužius ir kuriuo taip naiviai patikėjo. – Tu – ne Todas?! – šį kartą Julija suriko. Krūtinėje tvenkėsi įsiūtis ir pasibjaurėjimas. Nusiritusi nuo lovos mergina susisupo į chalatą. – Ką, po velnių, visa tai reiškia?!

– Esu Rajenas Benetas, Todo pusbrolis. Sužinoję apie Rūtos dosnumą nusprendėme, kad moteris, galėjusi priimti tetulės sąlygas, yra paprasčiausia lobių ieškotoja. Reikėjo ją gerai pamokyti, tad apsimečiau Todu, ketinau susukti jai galvą ir po to tyliai pasišalinti.

– Ach, pusbrolis! Na ką, broliukai, pasilinksminote? – Julijai panižo rankas, norėjosi gerai trinktelėti kumščiu į pasalūnišką veidą. Todas, oi, Rajenas... et, kad ir kas jis būtų, išlipęs iš lovos stovėjo priešais ją. Nuogas. Didingas. Na ir kas? Juk šlykštūs melagiai, parazitai ir įvairiausio plauko šunsnukiai taip pat gali turėti gražų kūną.

– Julija, nurimk minutėlę. Aš dar ne viską papasakojau.

– Nė nebandyk, – iš pykčio merginai sukosi galva. – Meilikavimu iš šito mėšlo neišlipsi.

– Nesiruošiu meilikauti, tik noriu paaiškinti. Nenorėjau, kad šitaip nutiktų.

Ko jis nenorėjo? Sekso? Pyktis vis augo ir Julija išsigando pajutusi gerklėje gumulą, pranašaujantį ašaras. O ne, tik ne tai! Ji negali išskysti prieš šitą niekšelį.

– Kurios dalies nenorėjai? – iškošė mergina. Jos balsas buvo kupinas pagiežos. – Vakarienės? O gal nepatiko tavo vardas? Ajajai, koks aš išsiblaškęs, užmiršau savo vardą!

Jis buvo nuostabus, – šmėkštelėjo mintis ir Julija vėl supyko, tik šį kartą ant savęs. Iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas negerai. Turėjo iš karto pagalvoti, kad jai nelemta susirasti padorų vyrą. Jeigu vaikinas protingas, linksmas ir patrauklus, tai jau įspėjimas – reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Bet ne. Būtinai turėjo užkibti, susižavėti, parsitempti namo ir... Tokia protinga moteris, o pasielgė kaip paskutinė kvaiša.

– Mes galvojome... – bandė teisintis Rajenas.

– Ką? Kad smagiai ir azartiškai sužaisite? Ne, palauk, kaip tu ten sakei? Pamokysite begėdę pinigų ištroškusią kekšę? – merginos akys užkliuvo už stalinės lempos, puikiai tinkančios paleisti tam šunsnukiui į galvą. – Kas, po galais, tau suteikė teisę mane smerkti? Ką bloga esu padariusi?

– Nieko, – rimtai ištarė Rajenas. – Visiškai nieko. Aš suklydau, atleisk.

– Atsiprašymas nepriimtas.

– Suprantu tave. Paklausyk. Kai teta pranešė Todui, ką jums prižadėjo, šis tiesiog pasiuto. Jį nuolat persekioja pinigus besivaikančios moterys, o čia prisidėjo dar trys.

– Tegul jis atsipeikėja, – karčiai tarė Julija. – Man visai nerūpi pinigai. Ir tu tai žinai, velniai griebtų! Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs...

– Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras.

– Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą.

Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį.

Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų.

– Nešdinkis!

– Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu?

Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga.