James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

Kitoje nuotraukoje jis išvydo glotnų cilindrą, kurio vienas galas buvo nusmailintas — cilindras priminė artilerijos sviedinį, tačiau, sprendžiant iš greta stovinčių žmonių figūrėlių, jis turėjo būti kelių aukštų namo dydžio. Užrašas kitoje pusėje skelbė, kad tai — didžiulė raketa. Kitose nuotraukose buvo užfiksuota kažkokios nematytos mašinos, pastatai ir išvis neatpažįstami objektai. Dar vienas užrašas bylojo štai ką: „Jėgainės reaktorius, tiekiantis pramoninio masto atomų branduolių energiją, kurui naudojamas dirbtinis radioaktyvus urano 239 izotopas. Galingumas — 800 megavatų”.

Čerčiliui jau visai apsvaigo galva. Jis padėjo į šalį nuotraukas ir pasiėmė surinktą plokščiosios dėžutės su mygtukais modelį. Paskubomis metus akį, žvilgsnis išsyk užkliuvo už nedidelio jungtuko, įtaisyto tarp užrašų „įjungta” ir „išjungta”. Jis buvo pastumtas ties atžyma „išjungta”. Čerčilis stumtelėjo jungiklį į kitą poziciją, ir stačiakampyje langelyje virš mygtukų pasirodė skaičių eilė. Spaudant sunumeruotus mygtukus, langelyje sušvisdavo atitinkamas skaičius. Čerčilis eksperimentavo toliau ir įsitikino, kad mygtukai, pažymėti „+”, „-” bei kitais ženklais gali atlikti paprasčiausius aritmetinius veiksmus. Toli gražu ne iškart jis susivokė, kad prietaisu būtų galima sėkmingai pasinaudoti ir kitokiems apskaičiavimams atlikti, jis praverstų tokiose matematikos srityse, apie kurias Čerčilis seniai buvo užmiršęs, jeigu tik išvis kada nors ką nors nutuokė. Bet su šia prielaida jam nebuvo lengva susitaikyti, dar visai neseniai pats pirmas būtų pareiškęs, esą, tai visiškai neįtikėtina.

Kai Čerčilis palengva ėmė nutuokti, ką visa tai reiškia, jis pasijuto iš tiesų priblokštas. Netgi naujausiosios stalinės skaičiavimo mašinėlės, kurios buvo specialiai jam parodytos, palyginus su šia, regėjosi beviltiškai primityvios ir gremėzdiškos. Tai buvo sunkūs ir triukšmingi, nerangūs prietaisai, apkaišyti visokiausiais svertais bei ratukais, ir iš pirmo žvilgsnio priminė ne ką kita, o paprasčiausią biuro rašomąją mašinėlę. Ir vis dėlto, Čerčiliui buvo tvirtinama, esą tai — vienas naujausiųjų laikų stebuklų. O jeigu iš tiesų taip — kokia gi technologija sugebėjo pagaminti šį įtaisą, kurį jis šit laiko rankoje? Iš kur jis galėjo atsirasti? Čerčilis pasiėmė laišką, išlankstė jį ir perskaitė:

Brangusis misteri Čerčilį,

Malonėkite atleisti, kad prisistatau jums tokiu gana neįprastu būdu, tačiau, tikiuosi, jūs pripažinsite, kad ir pati situacija yra neeilinė.

Viliuosi, kad tie keletas prietaisų, kuriuos siunčiu kartu su laišku, byloja patys už save, ir jūs jau numanote, ką tai galėtų reikšti. Mums reikia aptarti daugybę dalykų, susijusių su Vakarų demokratijų saugumu bei ateitimi, o laiko turime visai nebedaug. Taigi, aš leidau sau užsakyti priešpiečius privačiose Dorčesterio viešbučio patalpose. Priešpiečiai numatyti 12:30, kitą trečiadienį, vasario septynioliktąją, ir jų metu, tikiuosi, suteiksite man garbę prisistatyti jums asmeniškai ir supažindinti jus su savo kolegomis.

Nuoširdžiai prašome jus pasikviesti drauge dar trejetą palydovų, visiškai jumis pasitikėdami, jų pasirinkimą paliekame jūsų valiai. Nereikia nė sakyti, kad jų diskretiškumas turi nekelti nė menkiausios abejonės, jie turi būti visiškai patikimi.

Jei jus patenkina susitikimo vieta ir laikas, malonėkite patvirtinti, jog atvyksite, viešbučio direktoriaus atstovui misteriui Džefrisui, numeris Meifeir 2200.

Nuoširdžiai jūsų

Vinsleidas

— Tai neįtikėtina! — dusdamas sušnibždėjo Čerčilis. Jis dar kartą atidžiai perskaitė laišką ir kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną atsiųstąjį daiktą. Paskui jis ilgai sėdėjo suraukęs kaktą, įtemptai mąstydamas. Galų gale sudėjo siuntinio turinį atgal į dėžutę, užrakino ją stalčiuje ir nukabino telefono ragelį.

— Klausau, misteri Čerčili, — išgirdo jis Merės balsą. Regis, jai gerokai palengvėjo.

Čerčilis prašneko labai rimtai.

— Prašau, tučtuojau paskambink į Oksfordą, Mere, ir pasistenk surasti profesorių Lindemaną. Pasakyk jam, kad atkaktų čia, pas mane, pačiu didžiausiu žmogui įmanomu greičiu. Aš čia turiu šį tą, ką norėčiau skubiai jam parodyti. Manau, jis bus apstulbintas… taip, stačiai apstulbintas.

Tirštėjant sutemoms, sunkvežimis, 1929-ųjų laidos trijų tonų „Dodžas” išdardėjo į Sent Luiso priemiesčius. Mašina buvo įsigyta Albukerke, įvairiausių naudotų transporto priemonių aukcione už grynus pinigus, gautus sėkmingai prasukus vieną kitą nelegalų sandorį pardavinėjant auksą. Sutvarkytais vožtuvais, sureguliuotu sinchronizatoriumi bei išvalytu karbiuratoriumi sunkvežimis atrodė esąs kur kas sveikesnis, nei buvo prieš keletą savaičių. Nuo Naujosios Meksikos keliautojus jau skyrė bent kelios dienos, Niujorkas gi tebebuvo už keleto dienų priešakyje. Jau trečią kartą Hariui Feračiniui teko vairuoti per visą centrinę bei rytinę 1939-ųjų pradžios JAV teritoriją, ir šito maršruto jis buvo sotus iki kaklo.

— Romantikos ir spindesio epocha, Hari — linksmybės ir laisvė, — žadėjo Vinsleidas tais treniruočių mėnesiais prieš dematerializuojant visus dvylika operacijos „Protėjas” narių su visa įranga ypatingo slaptumo Tularozos karinėje bazėje Naujojoje Meksikoje ir perkeliant juos laike trisdešimt šešerius metus atgal — tai padaryti tapo įmanoma, pasitelkus dimensijų, bangų bei laukų procesus, apie kuriuos Feračinis ničnieko neišmanė.

— Tik pamanykite: Klarkas Geibias ir Greta Garbo, Kegnis ir Bogartas, Volto Disnėjaus serialai, — andai džiūgavo Vinsleidas.

— Orsonas Velesas sukėlė tikrą paniką, paleisdamas per radiją savuosius įsibrovėlius iš Marso. Džo Luisas išskabydavo visus atvykėlius. Sinatra tik tik susidėjo su Hariu Džeimsu. Civilių anuo metu neslėgė jokia prievolė pateikti įnašą karo pramonei, neegzistavo toks dalykas kaip vyriausybinis visa ko paskirstymas, o norint kirsti dviejų valstijų sieną nereikėdavo jokių leidimų!

Taip, visa tai tiesa, pripažino Feračinis, išvydęs viską savo akimis. Tačiau jis įtarė, kad Vinsleidas kai kurias ankstesniosios egzistencijos detales nuslėpė, o gal tiesiog nostalgija iškrėtė piktą pokštą jo atminčiai. Mat Feračinis taip ir nesugebėjo aptikti kažin kiek romantikos, regėdamas snūduriuojančią naciją, skendinčią saldžiame užsimiršime ir atkakliai apsigaudinėjančią, kai tuo tarpu ne taip ir toli, kitame vandenyno krante, jau buvo prasidėję pogromai, žmonės ištisomis šeimomis buvo velkami iš namų, išrengiami ir sumušami tiesiog gatvėse, o rudmarškinių galvažudžių įgeidžiai jau buvo virtę vieninteliu įstatymu miestuose, kuriuose žmonės ištisus šimtmečius vaikščiodavo be jokios baimės.

Nuo „Protėjo” komandos atvykimo į 1939-uosius praslinko jau visas mėnuo. Per tą laiką Feračinis suspėjo prisižiūrėti ir vargšų, kurie vis dar negalėjo atsigauti po dešimtmetį užtrukusios Didžiosios Depresijos nevilties — jie nebeturėjo energijos niekam kitam, kaip tik vieną po kitos stumti varganas dienas. Matė jis ir viduriniąsias klases, kurių pasaulio riba siekė ne toliau ištiestos, laikraštį laikančios rankos — žmonės įnirtingai gynė atgautąjį orumą, užsisklęsdami savo kokonuose, mėgaudamiesi per ilgą laiką sukauptais namų patogumais bei išgalvotu kino filmų pasauliu. Matė jis ir turtuolių vaikus, nuo realybės bėgančius į išoriniu tviskesiu akinančią garsenybių aplinką, kupiną mėnesienų virš rožėmis sužydusių baliustradų, atlaso suknelių bei baltų smokingų — visi jie gyveno taip, tarsi ignoruojant realybę ji irgi atsakytų tuo pačiu ir paliktų juos ramybėje.