James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

— Užtikrinu jus — nuotrauka visiškai autentiška, — pasakė Silardas.

— Galėtumėt bent pasidžiaugti, kad šitokie dalykai įvyksta anaiptol ne kiekvieną dieną, — patarė Einšteinas, mėgindamas bent kiek pagelbėti.

Ruzveltas tik sumirksėjo ir vėl įsmeigė akis į fotografiją. Joje buvo įamžinta šeima, susibūrusi prie didžiulės, dailiai išpuoštos kalėdinės eglutės. Žmonės nuotraukoje šypsojosi, vaikai buvo aprengti geriausiais drabužėliais, o aplink juos gulėjo kalnai dėžučių bei ryšulių su dovanomis. Neliko nė menkiausių abejonių — tai buvo paties Ruzvelto šeima, vieta irgi nesunkiai atpažįstama — jo paties rūmai Haid Parke netoli Hudzono, pusiaukelėje tarp Olbanio ir Niujorko. Pats prezidentas drauge su Eleonora stovėjo būrelio centre, buvo čia ir visi trys jų sūnūs — Džonas, Džeimsas bei Franklinas D. jaunesnysis, o taip pat ir duktė Ana Eleonora. Taip pat čia buvo žentas bei marčios, vaikaičiai bei būrys kitų giminaičių, kuriuos visus Ruzveltas akimoju atpažino.

Visa bėda, kad jis niekaip neįstengė prisiminti Kalėdų, kurių metu buvo padaryta kaip tik šita nuotrauka. Keistas dalykas: drauge su visais kitais sėdėjo ir jauna pusseserė, ant kelių laikanti vaikelį, kuris, regis, tikrai buvo jos — tačiau ši giminaitė neturėjo vaikų ir tik visai neseniai buvo pranešusi apie savo sužieduotuves. Bet tai dar buvo ne viskas — užvis labiausiai stulbino užrašas, pakeverzotas dešiniajame fotografijos kampe — Ruzveltas net nesuabejojo, kad rašysena tikrai jo. Ant nuotraukos buvo užrašyta:

Kaiterinai ir Džonui

Viliuosi, kad laimingų dienų prisiminimai

padės išgyventi šiuos sunkius laikus.

Jus mylįs

Franklinas D.R.

Kalėdos, 1941.

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmieji?

Ruzveltas atsargiai padėjo fotografiją ant priešais jį gulinčios popierių krūvelės, dar kelias akimirkas įdėmiai žvelgė į ją, o paskui iš šone gulinčio portsigaro išsiėmė cigaretę ir įkišo jos galą į kandiklį.

— Gal verčiau imkite ir paaiškinkite, — pagaliau ištarė jis, pažvelgdamas į juos.

Kaip kad ir tikėjosi Vinsleidas, galų gale buvo priimtas sprendimas visas jėgas sutelkti sugrįžimo vartų konstravimui — jeigu pasisektų ir jie pagaliau imtų veikti, tokiu atveju Amerika automatiškai gautų atominę bombą tiesiog iš 1975-ųjų. Tuo pat metu turėjo būti vykdoma ir kita prioritetinė programa — atomo branduolio tyrinėjimas, kaip atsarginė priemonė tam atvejui, jei vis dėlto nepavyktų sutvarkyti sugrįžimo vartų. Be to, į šią programą buvo atkreiptas ir visuomenės dėmesys — ji turėjo pakankamai patikimai pridengti sugrįžimo vartų montavimo darbus.

Be to, Ruzvelto nurodymu visa likusioji „Protėjo” grupės dalis turėjo kaipmat atvykti į Vašingtoną.

— Noriu asmeniškai susitikti su kiekvienu iš tos kompanijos, — pasakė jis Votsonui. — O be to, kiekvienam Jungtinių Valstijų piliečiui turi būti suteikta galimybė prireikus pasišnekėti su savo prezidentu. Visai nesvarbu, kuris tai žmogaus variantas ir iš kokių laikų Jungtinių Valstijų jis kilęs. — Valandėlę pamąstęs jis žvilgtelėjo į Gryną. — Kiek laiko, sakėte, jūs pratupėjote užsidarę tame sandėlyje Brukline?

— Nuo vasario mėnesio, — atsakė Grynas.

— Ar jūsų kariai turi savąsias 1975-ųjų uniformas?

— Taip, be jokios abejonės, jie atsigabeno ir jas.

— Tuomet perduokite jiems mano pageidavimą: norėčiau, kad ateidami čia jie jas apsivilktų, — pareiškė Ruzveltas. — Tai pakurstys jų išdidumą, o taip pat ir dvasios tvirtumą. — Pažvelgęs I Votsoną jis skėstelėjo rankomis. — Būtų visai ne kas, jeigu Jungtinių Valstijų kariai turėtų paslapčia, aplinkiniais keliais sliūkinti pas savo vyriausiąjį vadą, tiesa, Pa?.. Ir dar ne bet kur, o pačiuose Baltuosiuose Rūmuose! Tegul nesimaskuoja, o jeigu kam nors šaus į galvą klausinėti, tegul jie sako, kad jų vykdoma užduotis yra įslaptinta ir jie neturi teisės kalbėti apie tai.

Susitikimas, paskirtas spalio dvidešimt pirmajai Standartų Biure, įvyko, kaip ir buvo numatyta. Pasak oficialių įrašų. Jungtinių Valstijų branduolinio ginklo kūrimo programai buvo skirtas 6000 dolerių asignavimas. Posėdžio protokole Adamsonas buvo apibūdintas kaip siaurų pažiūrų seno raugo karininkas, nelinkęs net svarstyti kokių nors naujų galimybių. Įrašas bylojo, kad vienu metu jis net pareiškė, kad pergalę lemia anaiptol ne kažkokios ginkluotės gudrybės, o dvasinė persvara. Jei tikrai taip, atšovė Judžinas Vigneris, tokiu atveju armijos biudžetą galima sumažinti maždaug trisdešimčia procentų. Edvardas Teleris užbaigė, kad Hitlerio „dvasinė persvara” šit ką tik sutriuškino lenkus.

Bet, šiaip ar taip, visa tai buvo skirta tik oficialiam protokolui.

Jei norite, galime tęsti pokalbį vokiškai (vok.).

Šito aš tikrai nesitikėjau — kad jūs visi kalbate vokiškai! (vok.)