James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

— Jeigu jūs iš tiesų esate iš 1975-ųjų, manau, jei tik norėtumėte, galėtumėte papasakoti, kas gi mūsų visų laukia… ar bent jau tai, kas atsitiko jūsiškiame pasaulyje, — pietaujant ji užsiminė Vinsleidui dar tą patį vakarą, kai sugrįžo į Londoną. — Turbūt nieko keisto, kad smalsumui nelengva atsispirti.

— Papasakoti galėčiau, — sutiko Vinsleidas. — Bet ar jūs tikrai to norėtumėte?

Ilgokai patylėjusi ji atsakė:

— Ko gero, ne… Kai pagalvoji, toks noras nebūtų labai išmintingas, tiesa?

— Man regis, jūs esate iš tiesų išmintinga.

— Ar jūs kada nors kalbatės apie tokius dalykus?

— Ne.

— Labai pagirtinas pavyzdys, misteri Vinsleidai. Taip, sutinku, verčiau nešnekėsime apie tai.

Tą rugsėjo trečiosios rytą visų mintys sukosi tiktai apie dabartį. Kol atėjo vienuolikta valanda, už stalo visi šnekėjosi nedaug, ir kambaryje tvyranti nuotaika buvo pakankamai niūri. Galų gale diktorius pristatė ministrą pirmininką, ir peilių tarškėjimas kaipmat nutilo, buvo padėti į šalį ir arbatos puodeliai. Iš radijo imtuvo pasigirdo Čemberleno balsas — ministras pirmininkas atrodė įsitempęs, bet nusiteikęs labai ryžtingai.

— Kalbu jums iš kabineto Dauning Strite, dešimt. Šįryt Britanijos ambasadorius Berlyne įteikė Vokietijos vyriausybei paskutiniąją notą, kuria pareiškiame, kad, jeigu iki vienuoliktos valandos negausime patikimų žinių, jog Vokietija pasirengusi kaipmat atitraukti iš Lenkijos savo kariuomenę, tokiu atveju tarp mūsų šalių bus paskelbtas karo stovis. Dabar gi turiu jums pranešti, kad jų pusėje jokių veiksmų nebuvo imtąsi, taigi, mūsų šalis paskelbė karą Vokietijai…

Po ministro pirmininko kreipimosi kambaryje ilgą laiką viešpatavo tyla. Galų gale Čerčilis prašneko:

— Turiu prisipažinti, kad, nepaisant šio momento rimtumo, aš visgi nepajėgiu užgniaužti savyje tam tikro džiugesio. Senoji šlovingoji Anglija, nors ir mylinti taiką, nors, kaip visada, nepasiruošusi, vis dėlto nedvejodama imasi vykdyti savo pareigą. Po to, kai išgirdau, kaip jūsiškiame pasaulyje mes keliaklupsčiavome tol, kol buvome visiškai sunaikinti, mane buvo apėmęs gilus liūdesys, dabar gi širdyje jaučiu palengvėjimą ir net ramybę. — Vieną kitą akimirką patylėjęs, jis liūdnai papurtė galvą. — Tačiau tik pagalvokite, kiek daug mes jau suspėjome paaukoti! Reino sritis pasienyje, Italija, Austrija, Čekoslovakijos tvirtovė… dabar — dar ir Lenkija — visa tai jau prarasta. O juk viskas galėjo būti kitaip, jei tik būtume valioję sutelkti savo valią bei ryžtą bent prieš keletą metų.

— Taip, tai tiesa, — atsiliepė Ana Charkiovič. Valandėlę ji sukiojo tarp pirštų arbatos šaukštelį, paskui vėl pakėlė akis. — Tačiau ilgainiui gali paaiškėti, kad būtent šitaip susiklostę įvykiai — tiktai į gera.

Čerčilis, regis, sutriko.

— Kaip gi taip?

— Dabar gi Vakarų apsisprendimas jau niekam nebegali kelti abejonių, — atsakė Ana. — Pasaulis savo akimis matė, kad žlugo bet kokie bandymai susitaikyti, apeliuoti į sveiką protą ar siekti kompromiso bei taikios išeities, visiems aišku, kad daugiau nebėra kas bedarą — lieka griebtis jėgos. Jei galų gale kas nors ir gali priversti Ameriką stoti mūsų pusėn, tai kaip tik šitai. O tai atsvertų visus jūsų išvardytus praradimus draugėn sudėtus.

— Žinoma, bet tik tuo atveju, jei mes išgyvensime pakankamai ilgai ir sulauksime, kol Amerika imsis veikti, — pastebėjo Vinsleidas.

— Taip, — sausai sutiko Ana. — Šito irgi nederėtų užmiršti.

Ūmai kažkur už pastato sienų pasigirdo dusli dejonė, netrukus ji virto nenutrūkstančiu spiegimu. Tas garsas buvo jau pažįstamas iš mokomųjų oro atakų — tai reiškė, kad artėja priešo bombonešiai.

— Ką gi, man regis, vokiečius reiktų pagirti už operatyvumą, — pripažino Klementina.

Visas būrelis užlipo ant stogo apsidairyti kas vyksta. Aplinkui rugsėjo saulėje žvilgėjo Londono stogai bei bokštai. Bežiūrint iš visų pusių ėmė lėtai kilti j viršų sidabru blizgantys apskriti priešlėktuvinių užtvarų balionai. Gatvėje oro pavojui pasiruošę kariai su plieno šalmais paskubomis lydėjo pakrikusių žmonių būrelius į slėptuves. Kiekvienas nešėsi pasikabinęs ant peties po nedidelę keturkampę dėžutę, kurioje buvo supakuota dujokaukė. Prie skaisčiai raudonų pašto dėžučių buvo pritvirtintos geltonos perspėjamosios lentelės — dujų atakos atveju jos turėjo pakeisti spalvą. Taigi, pagaliau prasidėjo.

— Nagi, žiūrėsim, kas dabar bus, — suniurnėjo Čerčilis Vinsleidui, neišleisdamas iš burnos cigaro. Vinsleidas išsiblaškęs linktelėjo — jis įdėmiai dairėsi po miestą.

Tame pasaulyje, iš kurio atvyko „Protėjo” grupė, įsiplieskus karui Anglijos bei Prancūzijos miestų anaiptol neužgriuvo visa šluojančios oro atakos, nors dauguma žmonių ir manė, kad tai neišvengiamai atsitiks. Hitleris visai neketino išprovokuoti aršių karo veiksmų Vakaruose tuo metu, kai kone visa Vokietijos armija buvo sutelkta Lenkijoje, bet kuriuo atveju jis tikėjosi sudorosiąs Sąjungininkus jau po to, kai visi reikalai Lenkijoje bus sutvarkyti. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad šitame pasaulyje šiuo atžvilgiu bus kas nors pasikeitę.

Tačiau Čemberleno bei jo vyriausybės patarėjai apie tai, be abejo, negalėjo žinoti, jų apskaičiavimais reikėjo laukti, kad žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičius vos prasidėjus puolimui ir per artimiausius šešis mėnesius bus stačiai šiurpinantis. Vyriausybės manymu, ištisi miestai galėjo pulti į isteriją nuo nesiliaujančių bombardavimų, dujų atakų bei sutrikusių socialinių bei medicininių paslaugų chaoso, taigi, buvo parengti itin slapti planai, kaip nemačiomis atsikratyti žuvusiųjų kūnų, suverčiant juos į kalkių duobes ar iš malūnsparnių sumetant į jūrą.

Kai Baneringas atkreipė Čerčilio dėmesį į šiuos faktus, pastarasis kiek nuolaidžiau ėmė galvoti apie Čemberleną.

— Jeigu jo manymu vienintelė alternatyva galėjo būti tiktai tokia, tuomet pasidaro šiek tiek lengviau jį suprasti ir gerai pagalvoti, prieš apkaltinant jį neįtikėtinu bailumu, kurį pademonstravo Miunchene, — nusprendė Čerčilis. — Aš vis dar manau, kad karui rengtis mums reikėjo jau tada, tačiau dabar jau bent galiu suprasti, kodėl Čemberlenui atrodo, kad tie vieneri metai, kuriuos jam pavyko laimėti, verti didelės savo kainos.

„Protėjo” grupės pasaulyje Luftvafė sutelkė savo dėmesį į Angliją tik 1940-ųjų pabaigoje.

— Jeigu ir šiame pasaulyje įvykiai klostysis taip pat ir jeigu aš Dievo valia galėsiu daryti jiems bent kiek Įtakos, — niauriai pažadėjo Čerčilis, — tokiu atveju neabejoju, kad laikui atėjus mes būsime pasiruošę. Ir šįsyk, kad ir kas atsitiktų, mes jau nebepasiduosime.

Nustebęs Vinsleidas išvertė akis.

— Tu tikrai tiki, kad yra Dievas? — smalsiai paklausė jis.

— Tai visai nesvarbu, — atsakė Čerčilis. — Bet, šiaip ar taip, elgtis vis vien reikia taip, tarsi Jis tikrai būtų.

Paskui visi jie patraukė į slėptuvę, esančią už kokio šimto jardų toje pačioje gatvėje. Su savimi jie pasiėmė ir butelį brendžio bei kitų Čerčilio „medicininių patogumų”. Tačiau oro pavojus pasirodė besąs netikras, ir po pusvalandžio visi galėjo grįžti į namus.

Tą patį vakarą Čemberlenas vėl pasišnekėjo su Čerčiliu ir pasiūlė šiam ne tik kėdę Karo kabinete, bet ir vyriausiojo laivyno vado pareigas — tas pačias, kurias Čerčilis užėmė, kai 1914-aisiais įsipliesė Didysis karas. Čerčilis sutiko nedvejodamas, ir šeštą valandą vakaro jau vėl sėdėjo savo kėdėje senajame savo kabinete, greta tebebuvo ir tas pats medinis dėklas su žemėlapiais, kurį jis pats ir pasidarė praėjusios kadencijos metu, dėkle tebegulėjo tie patys Šiaurės jūros žemėlapiai, kuriuose jūrų žvalgyba buvo sužymėjusi Kaizerio laivyno judėjimą. Iš Admiraliteto visiems Karališkojo laivyno laivams ir bazėms buvo perduota žinia: VINSTONAS SUGRĮŽO.