James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

— Tiesiog būtina, kad kažkas tvirtai laikytų valdžią savo rankose, — pareiškė mergina žydru švarkeliu. — Regis, be mūsų, vieninteliai, kurie irgi sugeba tai suprasti, yra komunistai.

— Taip, ir mes visi puikiai žinome, ką tai reiškia, — atsiliepė šviesiaplaukis.

— Viso pasaulio slunkiai, susivienykite! — suriko laibasis jaunuolis, šįsyk pamėgdžiodamas tikrą rusą.

Staiga Kesidžio kantrybė trūko. Be jokio perspėjimo jis žaibiškai atsisuko, grėsmingai atstatė šakutę su vis dar pasmeigtu bifštekso kąsniu ir ėmė mosuoti ja aukštyn žemyn.

— Ei jūs ten, verčiau liaukitės tauziję niekus, ir tučtuojau, jei norite išnešti sveiką kailį, — perspėjo jis, grėsmingai prisimerkdamas, kimiame jo balse nuskambėjo nieko gero nežadančios gaidelės. — Jūs patys gi ten nebuvote, ir žalio supratimo neturite, kas ten vyksta, ir kaip. — Neatsigręždamas jis mostelėjo galva Feračinio link. — Matote šį vaikiną? Štai jis išmano visa tai kuo puikiausiai. Dvejus metus savanoriu prakiurksojo Ispanijoje, Abės Linkolno brigadoje. Kaip reikiant paragavo fašistų bombardavimo, ir nuo to laiko jam, suprantate, varžtelis atsisukęs. Išgirdęs tokias šnekas, kaipmat pasiunta — matote, jau dabar dėbso baltomis. Taigi, verčiau prikąskite liežuvius, kol jis dar nepašėlo, sutarta?

Feračinis patyliukais suurzgė. Keletą akimirkų tvyrojo nejauki tyla, grėsmingai atkišęs šakutę, Kesidis vis dar varstė visus nuožmiu žvilgsniu, vaipydamasis iš po nutriušusių ūsiukų. Paskui viena merginų šniurkštelėjusi nosimi nusigręžė ir, iš paskutiniųjų nuduodama, kad nieko neįvyko, išdidžiai prašneko:

— Ar kas nors skaitėte „Apie peles ir žmones”? Mano nuomone, Steinbeko piešiami vaizdai toookie gyvi…

Vėl užsimezgė pokalbis, Kesidis patenkintas niurgztelėjo ir pagaliau nusigręžė. Niekas užeigoje neišsidavė išvis ką nors pastebėjęs, ir keliautojai užbaigė pietus be jokių incidentų.

Kai pagaliau susiruošė vykti toliau, Feračinis dar užėjo į tualetą, palikdamas Kesidį prie pat išorinių durų. Tačiau išėjęs rado Kesidį sugrįžusį ir lūkuriuojantį siaurame tamsiame, iš užeigos vedančiame koridorėlyje, užgrūstame bulvių maišais ir daržovių įpakavimo dėžėmis. Įprasto Kesidžio nerūpestingumo nebuvo likę nė kvapo, jis atrodė įsitempęs ir budrus.

— Kas nutiko? — paklausė Feračinis.

— Kažkoks tipelis trinasi aplink sunkvežimį, — prislopinęs balsą atsiliepė Kesidis. — Spėjau pastebėti, kaip jis šmurkštelėjo į kitą pusę.

— Manai, apiplėšimas?

— Panašu.

— Kitus matei?

— Ne, bet ten juk tamsu nors į akį durk.

— Na, ir kaip kapstysimės iš padėties?

Kesidis kryptelėjo galva link užpakalinių durų, kurios iš koridoriaus vedė į lauką.

— Galėtume apsimesti lengvu taikiniu, o vienas išeitume pro čia ir, jeigu kas, pridengtume. Kaip tu manai?

Feračinis žengė artyn ir prikišo veidą prie pat įstiklinto langelio duryse. Kraipydamas galvą į šalis, jis, kiek tik leido regėjimo laukas, pabandė įžiūrėti visa, kas dedasi išorėje. Galų gale žingtelėjo atgal ir trumpai linktelėjo.

— Na, ir kas gi bus ta antis viliokė?

Stojo nejauki tyla. Feračinis liūdnai atsiduso.

— Gerai jau gerai. Pabūsiu aš. Pirmyn. Duodu tau penketą minučių.

Kesidis be garso išgaravo pro duris, o Feračinis sugrįžo į tualetą ir nusiprausė veidą.

Po penkių minučių jis išėjo ir nusliūkinęs atgal į užkandinę nusipirko porą ledinukų lazdelių. Paskui užsimetė apsiaustą, išėjo laukan ir nužingsniavo į tamsių šešėlių apgaubtą mašinų stovėjimo aikštelę. Jis apėjo sunkvežimį, tuo pat metu nuduodamas, kad rausiasi apsiausto kišenėje, ieškodamas raktelių.

Kai Feračinis pasiekė kabiną, iš už jos, tiesiog priešais jį išniro kažkoks žmogus. Tolimo gatvės žibinto atšvaitas blausiai nušvietė aukštą ir stambų siluetą kiek gunktelėjusiais pečiais. Žmogus dėvėjo minkštą fetrinę skrybėlę ir nušiurusį paltą. Feračinis įsitempė, laukdamas antpuolio, tačiau žmogus stabtelėjo per kelias pėdas nuo jo.

— Ei, bičiuli, sakyk, gal atsitiktinai važiuoji iki pat pakrantės? — kiek švogždamas prašneko jis. — Ar negalėtum pavėžėti, a? Kanzase palikau savo moterį su trim mažais… Pasiutusiai reikia darbo.

— Niekaip negaliu padėti tau, bičiuli, — atsakė Feračinis. — Taisyklės spaudžia. Bosas nuolatos tikrina. — Jis ištraukė ranką iš kišenės, laikydamas tarp pirštų banknotą, tuo pat metu įtempęs visas jusles, bene pajus už nugaros kokį nors krustelėjimą — vogčiomis žengtą žingsnį ar beveik negirdimą gilų įkvėpimą tą sekundę, kai ranka pakeliama smūgiui. Tokį akimirksnį jam beliko visiškai pasikliauti nematomu savo partneriu — kad šis suspėjo reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje.

— Štai tau doleris — nueik ko nors užkąsti.

Netgi tamsoje jis sugebėjo įžiūrėti, kaip išsiplėtė žmogaus akys.

— Visas doleris! Klausyk, ar esi tikras, kad…

— Imk gi ir užkąsk ko nors. Be to, ten, viduje, yra ir kitų vaikinų.

Žmogus paėmė pinigą, dėkodamas kažką neaiškiai suniurzgė ir nusliūkino link užkandinės durų. Mažne tą pat akimirksnį Feračiniui iš užnugario be garso materializavosi Kesidis.

— Jokių problemų, a? — Jo balse aiškiai jautėsi šioks toks nusivylimas.

— Jokių. Vaikinas tiesiog ieško darbo.

Tačiau atsargumas jau seniai buvo tapęs antrąja jų prigimtimi. Feračinis švystelėjo Kesidžiui raktus, ir po penkų minučių jie jau vėl dardėjo Indianapolio link.

Bet koks procesas, daugiau ar mažiau susijęs su intervencija į praeitį, kone visada sąlygoja tam tikras pasekmes, kurios, vertinant įprastiniais standartais, gali atrodyti labai jau keistos. Tiesą sakant, toks procesas paprastai iškraipydavo visuotinai priimtas sveiko proto, logikos bei priežastingumo sąvokas.

Viena keistenybė, nulemta 1975-aisiais Tularozoje sukonstruoto mechanizmo sugebėjimo užmegzti ryšį su kažkada praeityje sukonstruotais sugrįžimo vartais, buvo ta, kad, kol šie vartai dar tebebuvo konstruojami, jiems neturėjo visiškai jokios reikšmės, kokioms ateities įvykių sekoms būtina buvo susiklostyti, kad jie išvis būtų suprojektuoti. Taigi, nustačius 1975-ųjų aparatą atitinkamam nuotoliui laike, jį buvo galima sujungti su 1939-ųjų viduryje užbaigtais ir veikiančiais sugrįžimo vartais tuojau pat, kai tik pradėjo veikti 1975-ųjų aparatas. Nebuvo net jokios užuominos apie tai, kad 1975-ųjų metų įvykių eigoje kažkokia misija buvo išsiųsta į praeitį su užduotimi surinkti sugrįžimo vartus.

Numačius, kad tokia galimybė yra visai tikėtina pagal keistą situacijos logiką, misijos planuotojams tapo neišvengiama šį faktą išnaudoti tam, kad patikrintų visos sistemos loginį pagrindą dargi prieš priimant galutinį sprendimą išsiųsti misiją. Kaip tik tai ir buvo padaryta: kai tik 1975-ųjų aparato konstravimo procesas pasistūmėjo į priekį tiek, kad mechanizmas jau galėjo priimti paprasčiausius, statiškus ryšio pranešimus (tam, kad būtų perduoti kokie nors objektai, būtų prisireikę nemažai papildomų detalių), tuoj pat ir buvo gauta žinia iš 1939-ųjų gegužės — pranešime buvo patvirtinama, jog misija atvyko sėkmingai ir sugrįžimo vartai montuojami pagal grafiką. Tai ir buvo dalis preliminarinių „išbandymų”, kurie, kaip buvo pasakyta keliautojams, visiškai leido tikėtis sėkmės.

Prezidentas Kenedis patvirtino galutinį įsakymą išvykti, ir misijos nariai iškeliavo tuoj pat, kai tik buvo instaliuotos projektoriaus pajėgumo padidinimui būtinos detalės. Tada buvo nuspręsta tolimesnius fizikos tyrinėjimus palikti kitiems, ateičiai. Drauge liko neatsakytas ir vienas paradoksalus teorinis klausimas: kaip viskas būtų pasisukę tuo atveju, jei misija taip ir nebūtų išsiųsta — mat, šiaip ar taip, ji, be jokios abejonės, nuvyko į paskirties vietą. Pats svarbiausias dalykas buvo sėkmingai išsiųsti grupę iš tokio nepatikimo 1975-ųjų pasaulio.